L Smith - Kerėtoja

Titulinis

Kopyraitas

Versta iš: L. J. Smith

Spellbinder

Simon Pulse, New York, 2008

Iš anglų kalbos vertė Viktorija Labuckienė

© 1996 by Lisa J. Smith

© Vertimas į lietuvių kalbą, Viktorija Labuckienė, 2010

© Leidykla „Alma littera“, 2010

ISBN 978-9955-38-721-3

Redaktorius Dainius Račiūnas

Korektorė Indrė Petrėtytė

Viršelio dailininkė Marina Basiul

Dedikacija

Su padėka skiriu Morisui Ogdenui

PIRMAS SKYRIUS

Išmesta.

Tai vienas klaikiausių žodžių, kokius tik gali išgirsti baigiamosios gimnazijos klasės mokinys, ir jie visi skambėjo Tėjos Harman galvoje, senelės automobiliui artėjant prie mokyklos pastato.

– Tai tavo paskutinė galimybė, – nuo priekinės automobilio sėdynės pareiškė senelė Harman. – Juk supranti?

Vairuotojui stojant prie šaligatvio, ji kalbėjo toliau:

– Nežinau, kodėl tave išmetė iš ankstesnės mokyklos, ir nenoriu žinoti. Bet, jei šioje mokykloje kils bent menkiausia problemėlė , nebesipriešinsiu ir išsiųsiu jus abi pas tetą Ursulą. Juk jūs to nenorite, ką?

Tėja energingai papurtė galvą.

Tetos Ursulos namai, dar vadinami Vienuolynu, buvo niūri tvirtovė ant vienišos viršukalnės. Vien akmeninės sienos, tamsuma – ir teta Ursula sučiaupusi lūpas, stebinti kiekvieną krustelėjimą. Verčiau jau mirti, nei ten persikraustyti.

Greta, ant užpakalinės sėdynės, Tėjos pusseserė Blezė irgi papurtė galvą, nors Tėja nėmaž nesitikėjo, kad ji klausosi.

Ir pačiai Tėjai sunkiai sekėsi susikaupti. Jautėsi apkvaitusi ir išsiblaškiusi, tarsi viena jos dalis tebebūtų Naujajame Hampšyre, ankstesnio direktoriaus kabinete. Prieš akis ji vis regėjo jo veidą, bylojantį, kad jos su Bleze tuoj bus išmestos – dar kartą.

Tas paskutinis kartas buvo baisiausias. Ji niekada neužmirš, kaip pro langus raudonai ir mėlynai mirguliavo policijos automobilio šviesos, kaip iš muzikos skyriaus priestato degėsių kilo dūmai, kaip verkė Rendis Marikas, policininkų vedamas į kalėjimą.

Neužmirš ir Blezės šypsenos – pergalingos, tarytum visa tėra žaidimas.

Tėja pašnairavo į pusseserę.

Blezė atrodo graži ir mirtinai pavojinga, bet tai ne jos nuopelnas. Ji visada taip atrodė; dėl to kaltos pilkos liepsningos akys ir plaukai lyg sustingę dūmai. Ji skiriasi nuo švelnios šviesiaplaukės Tėjos kaip naktis nuo dienos. Dėl Blezės grožio jiedvi nuolat pakliūva į bėdą, vis dėlto Tėja nesiliauja jos mylėjusi.

Juk jos augo kaip seserys. O seserystės ryšys yra pats stipriausias – raganoms.

Mes negalime leisti, kad mus vėl išmestų. Negalime. Žinau, manai sau, kad ir toliau galėsi taip elgtis, o senoji geroji Tėja tavęs neišduos – bet šįkart klysti. Šįkart aš tave sustabdysiu.

– Tai tiek, – senelė ūmiai baigė pamokymus. – Žiūrėkit, neapsikiaulinkit iki spalio pabaigos, antraip pasigailėsit. Dabar lipkit. – Ji lazda stuktelėjo į vairuotojo galvos atlošą. – Namo, Tobijau.

Vairuotojas, studentiško amžiaus vaikinas garbanotais plaukais, iškamuota ir apdujusia veido išraiška, kokią per porą dienų įgaudavo visi senelės mokiniai, sumurmėjo:

– Taip, ponia, – ir sugniaužė pavarų svirtelę.

Tėja surado durelių rankeną ir mikliai išsliuogė iš automobilio. Blezė išskubėjo įkandin.

Senovinis Continental modelio linkolnas nurūko. Tėja su Bleze liko stovėti šiltoje Nevados saulėje, priešais dviaukščių nedegtų plytų pastatų kompleksą – Mido ežero gimnaziją.

Tėja sumirksėjo mėgindama išjudinti smegenis. Tada pasigręžė į pusseserę.

– Pažadėk, – niūriai tarė, – kad čia taip nebesielgsi.

Blezė nusijuokė.

– Aš niekur nesielgiu vienodai.

– Supranti, ką noriu pasakyti?

Blezė sučiaupė lūpas ir pasilenkusi pasitaisė bato aulą.

– Manau, senelė mažumėlę persūdo, ką? Ko gero, ji mums kai ko nesako. Ką turėjo galvoje kalbėdama apie mėnesio pabaigą? – Blezė atsitiesė, atmetė tamsius karčius ir meiliai nusišypsojo. – Ar mums nereikia užsukti į raštinę pasiimti tvarkaraščių?

– Atsakysi į mano klausimą ?

– Ko nors klausei?

Tėja užsimerkė.

– Bleze, daugiau nebeliko giminaičių. Jei ir vėl taip atsitiks – negi tu nori į Vienuolyną?

Blezės veidas pirmą kartą apniuko. Paskui ji gūžtelėjo pečiais, subangavo laisva rubinų spalvos palaidinė.

– Verčiau paskubėkim. Negalime vėluoti.

– Pirmyn, – pavargusi tarė Tėja.

Ji nulydėjo akimis nueinančią, klubais siūbuojančią pusseserę.

Tėja dar kartą įkvėpė, apžiūrėjo pastatus su arkinėmis durimis ir rausvo tinko sienomis. Žinojo tvarką. Dar metus reikės gyventi su jais , ramiai vaikščioti koridoriais, žinant, jog skiriesi nuo visų aplinkinių, bet kruopščiai, sumaniai apsimetinėti, kad esi viena jų.

Tai nesunku. Žmonės nelabai gudrūs. Tik reikia nuolat būti susikaupusiai.

Jau pakeliui į raštinę ji išgirdo garsius balsus. Automobilių aikštelės kampe spietėsi moksleivių būrelis.

– Nesiartink.

– Užmušk ją!

Tėja nepastebimai prisiartino prie grupelės. Bet išvydo, kas guli ant žemės prie šaligatvio, išsigandusi žengė dar tris žingsnius ir atsidūrė prie pat padaro.

Oi... kokia graži . Ilgas, tvirtas kūnas... plati galva... ir tankiai virpančių raginių žiedų vėrinys ant uodegos. Jų skleidžiamas garsas priminė garų šnypštimą arba meliono sėklų barškėjimą.

Gyvatė buvo alyvuogių žalumo, su plačiais baltais rombais per nugarą. Žvynai blizgėjo lyg drėgni. O juodas liežuvėlis mikliai kyščiojo...

Pro šalį pralėkė akmuo ir nukrito ant žemės šalia gyvatės. Pakilo dulkės.

Tėja pakėlė galvą. Vaikis pakirptais džinsais traukėsi atbulas, atrodė išsigandęs ir išdidus.

– Nedaryk taip, – subarė kažkas kitas.

– Duokit lazdą, – paprašė dar vienas.

– Pasitraukit toliau.

– Nudėkit ją.

Atskriejo dar vienas akmuo.

Tėją supo pikti veidai. Kai kurie buvo smalsūs, kiti sunerimę, dar kiti sklidini tarytum susižavėjimo ir pasibjaurėjimo tuo pat metu. Gyvatės neabejotinai laukė galas.

Pribėgo berniukas rusvais plaukais, nešinas dvišake lazda. Mokiniai rinko akmenis.

Negaliu jiems to leisti, pamanė Tėja. Barškuolės labai gležnos – jų stuburas lengvai pažeidžiamas. Šie vaikiai ir nenoromis ją nugalabys.

Ką jau kalbėti apie tai, kad ji dar spės porai įgelti.

Bet ji nieko neturėjo... nei jaspio nuo nuodų, nei švento Jono šaknies jai nuraminti.

Nesvarbu. Ji turi ką nors daryti. Rusvaplaukis berniukas suko lazdą tarsi kovotojas, ieškantis silpnos vietos. Vaikai aplinkui tai perspėjo jį, tai drąsino. Gyvatės kūnas kilnojosi, liežuvio galiukas judėjo aukštyn žemyn taip greitai, kad Tėja negalėjo sužiūrėti. Ji buvo įsiutusi .

Nusimetusi kuprinę ji užlindo priešais rusvaplaukį. Pamatė, kaip jis persigando, girdėjo kažką suklykiant, bet stengėsi visa tai išmesti iš galvos. Jai reikėjo susikaupti.

Tikiuosi, man pavyks...

Ji pasilenkė per pėdą nuo barškuolės.

Gyvatė susirangė ir pasiruošė kirsti. Priekinė kūno dalis išsirietė S raidės pavidalo spirale, galvą ir kaklą ji laikė it nuodingą strėlę. Niekas neatrodo labiau pasirengęs pulti nei šitaip susirangiusi gyvatė.

Ramiai ... ramiai , tikino save Tėja, stebeilydamasi į siaurus tarsi katės geltonų akių vyzdžius. Ji lėtai iškėlė rankas atsukusi delnus į gyvatę.