L Smith - Kerėtoja

Mokiniai už jos išsigandę aikčiojo.

Gyvatė kvėpavo smarkiai šnypšdama. Tėja alsavo tolygiai, stengdamasi skleisti ramybę.

Kas gi galėtų padėti? Žinoma, jos globėja, artimiausia širdžiai deivė. Senosios Kretos Eileitija, gyvūnų motina.

Eileitija, gyvūnų globėja, meldžiu pasakyti šiai būtybei, kad nurimtų . Padėk man, meldžiu, pažvelgti į jos gyvatišką širdelę, kad suprasčiau, ką daryti.

Ir tada tai įvyko – įstabusis persikeitimas, nė pačiai Tėjai gerai nesuvokiamas. Dalis jos virto gyvate. Tėjos pasaulėvokos ribos keistai išskydo – ji liko savimi, bet tuo pat metu gulėjo susirangiusi ant šiltos žemės, įtūžusi, išsigandusi, trokšdama grįžti į saugų kreozoto krūmų brūzgyną. Prieš kiek laiko buvo susilaukusi vienuolikos mažylių ir dar kaip reikiant neatsigavusi. O dabar ją supa didžiuliai šilti, greitai judantys sutvėrimai.

Dideli gyvi padarai ... pernelyg arti . Nereaguoja į mano grasinamus garsus . Verčiau jiems įkirsti .

Susidūrusi su maistui netinkamais gyvūnais gyvatė laikėsi tik dviejų taisyklių: 1) mosikuok uodega, kad jie pasitrauktų ir neužmintų tavęs; 2) jei nepasitraukia, kirsk.

Nejudindama rankų Tėja mėgino perduoti naują mintį mažoms roplio smegenims. Pauostyk mane . Palaižyk mane . Aš nekvepiu žmogumi . Aš esu Helevaizės dukra .

Gyvatė lyžtelėjo jai delną. Liežuvio galiukas buvo toks plonas ir švelnus, kad Tėja vos pajuto prisilietimą.

Ji taip pat pajuto, kaip gyvatė mažumėlę aprimo – atsipalaidavo, pasirengė trauktis. Tuoj Tėja jai lieps šliaužti tolyn, ir ji paklus.

Už nugaros vėl kilo šurmulys.

– Atėjo Erikas!

– Ei, Erikai, – barškuolė!

Nekreipk dėmesio, paliepė sau Tėja.

Naujas balsas, tolimas, bet artėjantis.

– Žmonės, palikit ją ramybėje. Ta gyvatė veikiausiai nenuodinga.

Visi susijaudinę puolė prieštarauti. Tėja pajuto silpstant ryšį. Susikaupk...

Bet tolesni įvykiai niekam nebūtų leidę susikaupti. Ji išgirdo sparčius žingsnius. Iš rytų užslinko šešėlis, ir kažkas aiktelėjo.

– Mojavės barškuolė!

Tada Tėją tas kažkas stumtelėjo, ir ji nuvirto ant šono. Viskas vyko taip greitai, kad ji nespėjo atsigręžti. Skaudžiai susitrenkė ranką. Ryšys su gyvate nutrūko.

Pažvelgusi į rytus Tėja tepamatė žvynuotą alyvuogių žalumo galvą, judančią taip greitai, kad vaizdas liejosi akyse. Gyvatės nasrai buvo plačiai – stulbinamai plačiai – pražioti, o iltys smigo ją nustūmusiam berniukui į džinsuotą koją.

ANTRAS SKYRIUS

Besibūriuojančius mokinius apėmė siaubas.

Viskas vyko tuo pat metu; Tėja negalėjo aprėpti įspūdžių gausos. Pusė vaikų išsilakstė. Kita pusė klykė.

– Skambink „devyni vienas vienas“...

– Ji įkirto Erikui...

– Liepiau ją nugalabyti!

Rusvaplaukis berniukas puolė į priekį su lazda. Kiti vaikai lakstė ieškodami akmenų. Būrys virto gauja.

Gyvatė barškėjo ir bauginamai šnypštė. Ji buvo įpykusi, pasirengusi bet kada vėl kirsti – ir Tėja niekuo nebegalėjo pagelbėti.

– Ei! – nuo šūksnio ji krūptelėjo. Šaukė Erikas, įkirstasis berniukas. – Nurimkit, žmonės. Jošai, duok man. – Jis kreipėsi į rusvaplaukį su dvišaka lazda. – Ji man nesuleido nuodų. Tik kirto.

Tėja spoksojo į jį. Ar tam vaikui galvoj negerai ?

O mokiniai jo paklausė. Mergaitė duksliais šortais ir vos krūtinę dengiančia palaidine nuleido akmenį.

– Leiskit, aš paimsiu... tada nunešiu į krūmus, ir ji niekam nepadarys nieko blogo.

Tikras pamišėlis. Nors kalba taip dalykiškai, protingai, mėgina sučiupti gyvatę lazda. Kas nors turi tuoj pat įsikišti.

Tėjos akį patraukė šmėkštelėjusi rubino spalva. Būryje buvo Blezė, sučiaupusi lūpas ji stebėjo reginį. Tėja apsisprendė.

Ji stvėrė gyvatę. Prieš sugriebdama kūną pagavo jos mintis – todėl gyvatė akimirksnį sustingo, ir Tėja spėjo ją suimti ties pat galva. Pakibusi ore gyvatė išsižiojo ir ėmė rangytis.

– Čiupk už uodegos, ir mes ją išnešime, – neatgaudama kvapo Tėja sušuko pamišėliui Erikui.

Jis priblokštas pažvelgė į gyvatę jos rankoje.

– Dėl Dievo meilės, nepaleisk. Ji gali akimirksniu apsisukti...

– Žinau. Griebk !

Erikas pastvėrė gyvatę. Tėjai su gyvate rankoje apsigręžus, didžiuma susirinkusiųjų išsilakstė. Blezė nepabėgo, tik žvelgė į gyvatę taip, lyg ši dvoktų.

– Man prireiks šito, – skubiai sušnabždėjo Tėja, eidama pro pusseserę. Laisva ranka sugriebė Blezės vėrinį. Plona aukso grandinėlė nutrūko, ir Tėja sugniaužė akmenį.

Tada ji patraukė į krūmynus, jusdama gyvatės svorį. Ėjo spėriai, nes Erikui buvo likę mažai laiko. Laukai už mokyklos kilo į kalvą, o paskui leidosi žemyn, krūmai čia buvo tankesni, viskas atrodė pilkai ruda. Pastatams dingus iš akių, Tėja sustojo.

– Čia tinkama vieta, – tarė Erikas silpnoku balsu.

Tėja atsigręžusi pamatė, kad vaikinas išblyškęs. Narsus ir tiesiog neapsakomai pamišęs, pamanė sau.

– Gerai, sulig trimis paleisime. – Ji mostelėjo galva. – Mesk į tą pusę ir greitai pasitrauk.

Jis linktelėjo, ir abu kartu ėmė skaičiuoti.

– Vienas... du... trys .

Pasiūbavę jie išmetė gyvatę. Ši nuskriejo dailiu lanku ir nusileido šalia purpurinių šalavijų kupsto. Nerodydama nė menkiausio dėkingumo išsyk nuvinguriavo į krūmus. Tėja juto nutolstant šaltas, žvynuotas jos mintis: Šitas kvapas ... šitas šešėlis ... saugumas .

Ji iškvėpė – tik dabar pastebėjo, kad buvo sulaikiusi kvapą.

Sau už nugaros išgirdo klestelint ant žemės Eriką.

– Na štai, tvarka. – Jis pats alsavo tankiai ir neritmingai. – Gal dabar galėčiau paprašyti paslaugos?

Jis sėdėjo ištiesęs ilgas kojas, dar labiau išblyškęs nei anksčiau. Ant viršutinės lūpos buvo matyti prakaito karoliukai.

– Žinai, nesu tikras, kad ji nesuleido man nuodų, – tarė jis.

Tėja žinojo – ir neabejojo Eriką žinant: gyvatė suleido nuodus . Barškuolės tikrai kartais pagąsdina, bet nekerta, o kartais kerta, bet nesuleidžia nuodų. Tik ne šįsyk. Vis dėlto ji negalėjo patikėti, jog žmogui taip rūpėtų gyvatė, kad jis nepaisytų savęs.

– Parodyk koją, – paprašė ji.

– Gal verčiau kviesk greitąją.

– Būk geras, parodyk. – Ji kalbėjo švelniai, klaupdamasi prieš jį ir palengva tiesdama ranką. Taip elgdavosi su išgąsdintais gyvūnais.

Erikas nekrustelėjo, leido jai atraityti džinsų klešnę.

Štai ji, dviguba žaizdelė ant įdegusios odos. Kraujo nedaug, bet aplinkui patinę. Net jeigu Tėja lėkte nulėktų į mokyklą, net jei greitoji nepaisytų jokių greičio ribojimų, būtų per vėlu. Jo gyvybė, be abejo, būtų išgelbėta, bet koja ištintų kaip dešrelė, pasidarytų violetinė, ir jam kelias dienas siaubingai skaudėtų.

Dabar Tėja rankoje laikė Izidės akmenį. Sodriai raudoną karneolį su išraižytu skarabėju, egiptiečių karalienės deivės Izidės simboliu. Senovės egiptiečiai tokius akmenis dėdavo mumijoms prie kojų; Blezė juo kurstydavo aistrą. Kartu tai buvo ir pati stipriausia kraujo valomoji priemonė.