L Smith - Kerėtoja

Fe.

Ji atvertė sąsiuvinio pradžią. Erikas Rosas , sustiprinta zoologija 1 .

Tėja užvertė sąsiuvinį.

Kaip dabar jį grąžinti?

Viena jos dalis dėl to nerimavo per visą fizikos pamoką ir per kitą – informatikos. Kita dalis darė tai, ką visada darydavo naujoje mokykloje ar bet kokiame nepažįstamų žmonių susibūrime: stebėjo ir rūšiavo, ruošėsi pavojams, numatė būdus, kaip pritapti. O trečioji dalis paprasčiausiai stebėjosi, kad šioje gimnazijoje mokoma zoologijos.

Vienintelis klausimas, kurio ji nenorėjo sau užduoti: kas gi nutiko dykumoje? Vos šmėstelėjus šiai minčiai, ji ją šiurkščiai nuvydavo – veikiausiai dėl to, kad po bendravimo su gyvate juslės buvo pernelyg atviros.

Šiaip ar taip, tai nieko nereiškia. Viso labo atsitiktinis susitikimas.

Per pertrauką prie jos didžiajame koridoriuje prilėkė Blezė, greita kaip liūtė, nors ir apsiavusi aukštakulniais.

– Kaip sekasi? – pasiteiravo Tėja, Blezei ją nusitempus į laikinai ištuštėjusią klasę.

Ši tik ištiesė ranką. Tėja ištraukė iš kišenės karneolį.

– Na va, nutraukei grandinėlę, – purtydama juodus kaip naktis plaukus ir apžiūrinėdama, ar akmuo sveikas, sušuko Blezė. – O aš ją pati dariau.

– Atleisk. Skubėjau.

– Kodėl gi? Įdomu, kam tau jo reikėjo? – Blezė nelaukė atsakymo. – Tu pagydei berniuką, tiesa? Supratau, kad gyvatė jam suleido nuodų. Bet jis žmogus .

– Pagarba gyvybei, prisimeni? – paklausė Tėja. – Jei niekam nepadarysi žalos, elkis kaip išmanai. – Ji tai pasakė ne itin įsitikinusi.

– Čia nekalbama apie žmones. O ką jis apie tai mano ?

– Nieko. Nesusigaudė, kad jį pagydžiau; netgi nesuprato, kad jam suleido nuodų. – Tai nebuvo grynas melas.

Blezė pažvelgė į ją įtariomis pilkomis akimis. Tada pakėlė jas į lubas ir papurtė galvą.

– Jei būtum panaudojusi akmenį, kad užkaitintum jam kraują, tada suprasčiau. Gal bent kiek ir to siekei...

– Ne, nesiekiau , – nukirto Tėja. Nors jai kaito skruostai, balsas liko šaltas ir aštrus. Ją tebekaustė mirties siaubas. – Tiesą sakant, daugiau nebenoriu jo matyti, – išspaudė ji. – Taip jam ir pasakiau, bet paėmiau šitą kvailą sąsiuvinį ir neišmanau, ką su juo daryti. – Ji pamosavo sąsiuviniu Blezei prieš nosį.

– Aha. – Blezė pakreipusi galvą susimąstė. – Na... aš tuo pasirūpinsiu. Kaip nors jį susirasiu.

– Tikrai? – Tėja apstulbo. – Tu tikrai labai miela.

– Ką ir kalbėti, – pritarė Blezė. Ji atsargiai paėmė sąsiuvinį, lyg būtų ką tik nusilakavusi nagus. – Puiku, o dabar gal jau trauksiu į pamoką. Man dabar algebra. – Ji susiraukė. – Kol kas.

Žvelgdama jai įkandin Tėja ėmė kai ką įtarti.

Paprastai Blezė nebūna tokia paslaugi. O tą „kol kas“ šįkart ištarė pernelyg meiliai.

Tėja paėjėjo paskui rubino spalvos palaidinę link didžiojo koridoriaus. Blezė nedvejodama įsuko į koridorių su spintelėmis palei sieną. Vienoje jų rausėsi lieknas ilgakojis vaikinas smėlio spalvos plaukais.

Pati akyliausia seklė, kiek teko matyti, surūgusi pamanė Tėja. Pasislėpusi už jūros mėlio spalvos sulūžusios spintelės durų ji ėmė žvilgčioti.

Blezė labai lėtai, siūbuodama klubais, priėjo prie Eriko ir uždėjo ranką jam ant peties. Erikas vos krūptelėjęs atsigręžė.

Blezė stovėjo lyg niekur nieko.

Jai daugiau nieko nereikėjo daryti, vien savo buvimu apvyniodavo berniukus aplink pirštą. Įspūdingais tamsiais plaukais, pilkomis kibirkščiuojančiomis akimis... ir figūra, galinčia sustabdyti eismą greitkelyje: apstu išlinkimų, kiekvieną jų dar pabrėžia drabužiai. Gal kitai merginai to būtų ir per daug, o Blezės grožis tiesiog gniaužė kvapą. Vaikinai, manantys, kad jiems patinka lieknos merginos, viską metę sekdavo paskui Blezę. Kaip ir tie, kurie tarėsi mėgstą šviesiaplaukes.

Erikas sumirksėjo ir, atrodo, iškart apkvaito. Tarsi nesumotų ką sakyti.

Tai buvo įprasta. Blezės akivaizdoje vaikinai dažnai prarasdavo žadą.

– Aš Blezė Harman. – Jos balsas buvo žemas, skambus. – O tu... Erikas?

Erikas tebemirksėdamas linktelėjo.

Ir šitas jau apsvaigęs, pamanė Tėja. Avigalvis . Ją nustebino savo pačios įniršis.

– Gerai, nes nenorėčiau atiduoti kitam žmogui. – Blezė lyg kokia burtininkė iš už nugaros išsitraukė sąsiuvinį.

– Oho, iš kur gavai? – pasidomėjo Erikas su palengvėjimu ir dėkingumu. – Visur jo ieškojau.

– Iš pusseserės, – atsainiai tarstelėjo Blezė. Erikui mėginant paimti sąsiuvinį, ji jo nepaleido, ir jų pirštai susilietė. – Pala. Juk tu man skolingas, kad atnešiau, ką?

Ji ne kalbėjo, o murkė. Tėja puikiai žinojo, kas vyks toliau.

Erikas buvo pasmerktas.

TREČIAS SKYRIUS

Žuvęs, prapuolęs. Blezė pasirinko, ir dabar su juo žais kaip panorėjusi.

Tėjos mintyse praslinko vardų virtinė. Rendis Marikas. Džeikas Batista. Kristoferis Miltonas. Trojus Salivanas. Danielis Ksiongas.

O dabar Erikas Rosas.

Bet šis, rodos, atkuto.

– Tavo pusseserė? Ar ne ta kita naujokė? Tėja?

– Taip. Na...

– Klausyk, gal žinai, kur ji? Labai norėčiau su ja pasišnekėti. – Eriko veidas vėl apsiblausė, jis pažvelgė į tolį. – Ji... Dar nesu sutikęs tokios kaip ji...

Bezė paleido sąsiuvinį ir dėbtelėjo į jį.

Tėja spoksojo iš savo slėptuvės.

To dar nėra buvę. Atrodo, šis berniukas nė nemato Blezės.

Tai buvo ganėtinai keista. Vis dėlto, o mėlynoji beždžiongalve smalsumo deive, Tėjai buvo neapsakomai įdomu, kodėl nuo to taip palengvėjo.

Suskambėjo skambutis. Blezė tebestovėjo apstulbusi. Erikas įsikišo sąsiuvinį į kuprinę.

– Gal galėtum bent pasakyti, kad teiravausi apie ją?

– Jai nerūpi , ar tu teiravaisi! – atkirto Blezė visai nebesaldžiu balsu. – Ji labai aiškiai pasakė nebenorinti tavęs matyti. Ir aš tavo vietoj pasisaugočiau, nes ji turi charakterį . – Paskutinis žodis buvo ištartas tonu aukščiau.

Erikas atrodė sunerimęs – ir prislėgtas. Tėja matė, kaip, jam ryjant seiles, sujudėjo gerklė. Neatsisveikinęs su Bleze jis nusigręžė ir nusliūkino koridoriaus pakraščiu.

O raudonoji varnagalve griausmo deive!

Blezė apsigręžė ir nustypčiojo koridoriumi prie Tėjos. Ši nė nemėgino slėptis.

– Vadinasi, viską matei. Ką gi, tikiuosi, tu laiminga, – įgėlė Blezė.

Tėja tokia nesijautė. Buvo suglumusi. Keistai susijaudinusi – ir išsigandusi , nes jai prieš akis vis dar šmėžavo Mirties taurė.

– Ko gero, mudviem abiem reikėtų palikti jį ramybėje, – tarė ji.

– Gal juokauji? Jis bus mano , – paprieštaravo Blezė. – Priklausys man . Nebent, – žibančiomis akimis pridūrė ji, – tu jau pareiškei į jį teises.

Tėja išsigandusi susvyravo.

– Aš... na, ne...

– Tada jis mano. Mėgstu sunkumus. – Blezė delnu persibraukė plaukus, pašiaušė juodas bangas. – Kaip gerai, kad senelė savo parduotuvėje turi apsčiai meilės burtų, – svarstė ji.

– Bleze... – Tėjai buvo sunku susikaupti. – Ar neprisimeni , ką ji sakė? Jei dar kils bėdų...

– Mums nekils jokių bėdų, – ramiai ir atsainiai tarė Blezė. – Tik jam .

Pėdindama į kitą pamoką Tėja juto keistą tuštumą.

Nesuk dėl to galvos, tarė ji sau. Tu nieko negali padaryti.