L Smith - Kerėtoja

Pakeliui į kabinetą pastebėjo porą Nakties Žmonių. Jaunesnį berniuką, tikriausiai pirmoką, panašų į persikeitėlį; mokytoją, kurio akyse spindėjo lamijų – prigimtinių vampyrų – medžioklės kibirkštėlės. Nepastebėjo nei sukurtųjų vampyrų, nei vilkolakių. Nei kitų raganų.

Žinoma, negali būti tikras. Visi Nakties Žmonės yra slapstymosi, apsimetinėjimo, pritapimo meistrai. Turi tokie būti. Tai jiems leidžia išlikti pasaulyje, kuriame gyvena daug daugiau žmonių... ir kuriame žmonės mėgsta žudyti kitokius nei jie patys.

Pasaulio literatūros kabinete Tėja pastebėjo kitoje eilėje sėdint mergaitę.

Ji atrodė smulkutė ir daili, tankiomis blakstienomis, juodais ir minkštais kaip suodžiai plaukais. Pailgu veideliu su duobutėmis skruostuose. Tėjos akį patraukė mergaitės pirštai, kuriais ji sukiojo segę, įsegtą į mėlynai ir baltai dryžuotą liemenę.

Segė buvo juodos gėlės – jurgino – pavidalo.

Ji tučtuojau atsivertė tuščią sąsiuvinio lapą ir, mokytojui skaitant ištrauką iš apysakos, ėmė piešti juodą jurginą. Nupiešė ganėtinai didelį, kad mergaitė aiškiai matytų. Pakėlusi galvą išvydo mergaitę žiūrint į ją.

Pažvelgusi į piešinį mergaitė nuleido ir vėl pakėlė blakstienas. Nusišypsojusi vos pastebimai linktelėjo Tėjai.

Tėja taip pat nusišypsojo ir jai linktelėjo.

Po pamokos niekam nieko nesakiusi Tėja išsekė paskui mergaitę į mokyklos kiemą. Mergaitė apsidairė ir, įsitikinusi, kad niekas negirdi, pažvelgė į Tėją ilgesingomis, nuolankiomis akimis.

– Iš Vidurnakčio Rato? – paklausė ji.

Tėja papurtė galvą.

– Iš Saulėlydžio Rato. O tu?

Mergaitės veide nušvito baugštus pasitenkinimas. Jos akys buvo tamsios, tarsi aksominės.

– Irgi! – sušuko ji ir ėmė berti žodžius. – Čia mes tik trise – dar dvi mokosi paskutinėje klasėje – ir abi priklauso Vidurnakčio Ratui, taigi bijojau ko nors tikėtis! – Ji ištiesė ranką, skruostuose išryškėjo duobutės. – Aš – Danė Abfort.

Tėja pajuto palengvėjimą. Mergaitės juokas buvo užkrečiamas.

– Tėja Harman. Vienybė. – Tai buvo senas raganų pasisveikinimas, jų vienybės ir sutarimo ženklas.

– Vienybė, – sumurmėjo Danė. Tada jos akys išsiplėtė. – Harman? Tai tu – židinio sergėtoja? Helevaizės dukra? Rimtai?

Tėja nusijuokė.

– Mes visos Helevaizės dukterys.

– Juk supranti, ką turiu omeny. Tu esi tiesioginė įpėdinė. Man garbė.

– Na, man irgi garbė. Juk Abfort reiškia „Viską įvykdyti,“ tiesa? Tai daug ką sako. – Danės išraiška tebebuvo pagarbi, tad Tėja skubiai kalbėjo toliau: – Čia yra ir mano pusseserė Blezė Harman. Mes abi naujokės – bet tu, ko gero, taip pat. Niekada anksčiau nemačiau tavęs Las Vegase.

– Atsikraustėme praeitą mėnesį, kaip tik spėjau į mokslo metų pradžią, – atsakė Danė. Suraukė kaktą. – Bet jei tu naujokė, kaip galėjai mane anksčiau čia matyti?

Tėja atsiduso.

– Tiesą sakant, tai gana sudėtinga...

Sučirškė skambutis. Jiedvi su Dane nusiminusios pažvelgė į mokyklos pastatą, tada viena į kitą.

– Gal susitikime čia per pietus? – paklausė Danė.

Tėja linktelėjo, pasiteiravo, kaip rasti prancūzų kalbos kabinetą, ir nurūko į kitą pastato pusę.

Kitas dvi pamokas ji tik sėdėjo ir stengėsi klausytis mokytojų. Nežinojo, ką daugiau daryti. Turėjo susikaupti, kad į galvą nelįstų pilkai taškuotų akių vaizdas.

Per pietus ji susirado Danę sėdinčią lauke ant laiptų. Tėja įsitaisė greta, atsikimšo butelį Evian vandens ir šokoladinio jogurto, pirkto užkandžių bare.

– Ketinai papasakoti, iš kur pažįsti Las Vegasą, – priminė Danė. Ji kalbėjo tyliai, nes kieme buvo apsčiai vaikų, tysančių saulėje su popieriniais maišeliais.

Tėja nužvelgė saginių palmių eilę ir vėl nejučia atsiduso.

– Mes su Bleze... mudviejų mamos mirė gimdydamos. Jos buvo dvynės. O paskui mirė abu mūsų tėčiai . Taigi galima sakyti, visą vaikystę kraustėmės iš vienų giminaičių pas kitus. Vasarodavome dažniausiai pas senelę Harman, o per mokslo metus gyvendavome kur nors kitur. Bet per pastaruosius dvejis metus... na, spėjome pasimokyti penkiose mokyklose.

– Penkiose ?

– Penkiose. Regis, penkiose. Izidė žino, gal ir šešiose.

– Kodėl gi?

– Mus vis išmesdavo, – trumpai paaiškino Tėja.

– Bet...

– Tai Blezė kalta, – toliau pasakojo Tėja. Ji pyko ant pusseserės. – Ji kvailioja su vaikinais. Žmonių vaikinais. Ir kažkodėl visada baigiasi taip, kad mus išspiria iš mokyklos. Mudvi abi, nes aš per žiopla pasakyti, kad tai jos kaltė.

– Tikrai nežiopla. Ištikima, – šiltai tarė Danė ir uždėjo delną Tėjai ant rankos. Tėja jį spustelėjo, užuojauta ją guodė.

– Šiaip ar taip, šiemet gyvenome Naujajame Hampšyre su dėde Galenu – ir Blezė vėl ėmė kvailioti. Su futbolo komandos kapitonu. Jo vardas Rendis Mariokas.

Tėjai nutilus, Danė paklausė:

– Kas jam atsitiko?

– Jis dėl Blezės padegė mokyklą.

Danė tarsi prunkštelėjo ar sukikeno. Tada greitai susitvardė.

– Atleisk, nejuokinga. Dėl Blezės?

Tėja atsirėmė į kaltinės geležies laiptų turėklus.

– Blezei tai patinka, – niūriai tarė ji. – Turėti galią berniukams, sujaukti protą. Priversti juos daryti, ko šiaip nedarytų. Supranti, kad įrodytų mylį. Svarbiausia, ji niekada nepasitenkina, kol galutinai juos sužlugdo... – Tėja papurtė galvą. – Reikėjo pamatyti Rendį, viskam baigiantis. Buvo visiškai pametęs galvą. Nemanau, kad kada nors vėl ją ras.

Danė nebesišypsojo.

– Kokia galia... Ji man primena Afroditę, – švelniai tarė ji.

Teisybė, mintyse pritarė Tėja. Afroditė, graikų meilės deivė, aistrą paversdavo ginklu ir parklupdydavo priešais save visą pasaulį.

– Kada nors primink, kad papasakočiau, kaip ji pasielgė su kitais savo vaikinais žaisliukais. Tam tikra prasme Rendžiui pasisekė... – Tėja atsikvėpė. – Taigi mes buvome išsiųstos pas senelę Harman, nes daugiau neatsirado giminaičių, norinčių mus priimti. Buvo nuspręsta – jei senelė mūsų nepataisys, tai jau niekam nepavyks.

– Ko gero, tai nuostabu , – tarė Danė. – Turiu omeny, gyventi su Senole . Mama su mumis čia atsikraustė iš dalies dėl to, kad galėtume mokytis pas tavo senelę.

Tėja linktelėjo.

– Taip, žmonės iš visų kraštų atvyksta iš jos mokytis arba nusipirkti amuletų ir kitų dalykų. Tik su ja ne visada lengva gyventi, – pašaipiai pridūrė Tėja. – Kasmet ji pakeičia po du mokinius.

– Tai ji ketina pataisyti Blezę?

– Nemanau, kad kam nors tai pavyktų. Blezė elgiasi taip, kaip liepia prigimtis – panašiai katė žaidžia su pele. O senelė pažadėjo, kad jei vėl pridarysime rūpesčių, išsiųs mus pas tetą Ursulą į Konektikuto koloniją.

– Į Vienuolyną?

– Taip.

– Tai verčiau neprisidirbkite.

– Žinau . Dane, kaip ši mokykla? Norėjau paklausti, ar čia tokia vieta, kad Blezė galėtų nesukelti rūpesčių?

– Na... – Danė atrodė nusiminusi. – Jau sakiau, kad čia yra tik dvi raganos, abi priklauso Vidurnakčio Ratui. Galbūt jas pažįsti... Vivjena Morigan ir Selenė Lukna.

Tėjai širdis nusirito į kulnus. Vivjena ir Selenė – matė jas dalyvaujančias Vasaros Rato sueigose, vilkinčias pačias tamsiausias sukneles iš visų Vidurnakčio Rato merginų. Jiedvi ir Blezė sudarytų... mirtiną derinį.