L Smith - Kerėtoja

– Tiesiog elgiamės pagal savo prigimtį, – sumurkė Blezė.

Man tai nerūpi, galvojo Tėja, tai ne mano reikalas. Ir išgirdo save tariančią:

– Ne.

Ji spoksojo į šūsnį sutrintų servetėlių savo saujoje. Akies kampučiu matė įpykusios Blezės veidą. Gal kitos ir nenumanė, dėl ko Tėja prieštarauja, tačiau Blezė visada suprasdavo pusseserę.

– Anksčiau klausiau, ar jo nori, – tarė Blezė. – Sakei, ne. Tai dabar apsigalvojai? Pati nori su juo pažaisti?

Tėja ir toliau žiopsojo į servetėlių kuokštą. Ką sakyti? Negaliu, nes man baisu? Negaliu, nes šįryt tarp mūsų įvyko kažkas man visiškai nesuprantama? Negaliu, nes, man jį matant, apima nuojauta, kad galiu nusižengti įstatymui – ne tam, kuris liepia slėpti savo egzistavimą nuo žmonių, bet tam, kuris draudžia įsimylėti...

Nebūk juokinga .

Apie tokius dalykus neverta nė galvoti, nuramino ji save. Tau tereikia pasirūpinti, kad Erikui nenutiktų kaip Rendžiui Marikui. Ir tai gali pasiekti nenusikalsdama.

– Taip, aš jo noriu, – balsiai ištarė Tėja.

– Ketini su juo pažaisti?

– Ketinu.

– Ką gi. – Užuot suurzgusi Blezė nusijuokė. – Ką gi, sveikinu. Mano mažoji pusseserė pagaliau užaugo.

– Ak, baik. – Tėja pažvelgė į ją. Jodvi su Bleze gimė ne tą pačią dieną: Blezė – minutę prieš pat vidurnaktį, o Tėja – minutę po. Tai buvo dar viena jų glaudaus tarpusavio ryšio priežastis. Vis dėlto Tėja negalėjo pakęsti, kai Blezė vaidindavo vyresnėlę.

Šioji tik šyptelėjo, pilkos akys sužibo.

– Ei, pažiūrėkit, štai ir mūsų mylimasis, – tarė ji, dėdamasi didžiai nustebusi.

Tėja pasekė jos žvilgsnį ir kitame kiemelio gale išvydo ilgakojį vaikiną smėlio spalvos plaukais.

– Kokia laimė, – šūktelėjo Blezė. – Galėtum prieiti ir pakviesti į šokius!

KETVIRTAS SKYRIUS

Tą akimirką Tėja beveik nekentė pusseserės.

Bet ji neturėjo kitos išeities. Stebėjo keturios poros akių: pilkos Blezės, smaragdo žalumo Vivjenos, žydros Selenės ir aksominio juodumo Danės. Merginos laukė.

Tėja atsistojo ir patraukė per kiemelį.

Jautėsi taip, lyg visi į ją spoksotų. Stengėsi žingsniuoti ritmingai, pasitikėdama savimi, nutaisiusi ramų veidą. Buvo nelengva. Kuo labiau ji artėjo prie smėlio spalvos plaukų, tuo labiau troško apsigręžti ir bėgti. Jos regos laukas susiaurėjo: viskas aplink mirguliavo, aiškiai buvo matyti tik Eriko profilis.

Išgirdęs Tėjos žingsnius vaikinas pakėlė akis.

Atrodė apstulbęs. Akimirką žvelgė į Tėją: jo akys buvo sodriau žalios nei Vivjenos, įdėmesnės ir nekaltesnės.

Tada, netaręs nė žodžio, jis nusigręžė ir nudrožė takeliu tarp dviejų pastatų. Pradingo, Tėjai nespėjus nė susigaudyti, kas vyksta.

Ji stovėjo kaip įbesta. Viduje žiojėjo didžiulė tuštuma, ją mėgino užpildyti tik nemaloniai besidaužanti širdis.

Vadinasi, jis manęs nekenčia. Nekaltinu jo. Galbūt tai į gera; gal dabar Blezė visoms pasiūlys jį užmiršti.

Bet jai grįžus prie staliuko šešėlyje, ši susimąsčiusi raukėsi.

– Tu tiesiog dar nepatyrusi, – tarė ji. – Nieko baisaus. Aš tave pamokysiu.

– Ir mes su Viva galėsime padėti, – suniurnėjo Selenė. – Tu greitai išmoksi.

– Ačiū, ne , – nukirto Tėja. Jos išdidumas buvo užgautas, skruostai degte degė. – Aš pati. Rytoj. Jau turiu planą.

Danė po stalu spustelėjo jai ranką.

– Tau pavyks.

Blezė tarė:

– Rytoj, būtinai. Antraip pamanysiu, kad iš tiesų jo nenori.

Tada, begaliniam Tėjos palengvėjimui, suskambėjo skambutis.

– Gudobelė, kraujažolė, šventagaršvė... – Tėja stebeilijosi pro storą melsvą stiklainio be etiketės stiklą. – Kažkokie bjaurūs milteliai...

Ji sėdėjo svetainėje šalia senelės krautuvėlės – tuščios, jau uždarytos vakarui. Buvo jauku tarp visų tų žolelių, brangakmenių ir amuletų, ir ji jautėsi esanti padėties šeimininkė.

Man čia patinka, pamanė Tėja, apžvelgdama nuo grindų iki lubų iškilusias lentynas, pristatytas buteliukų, dėžučių ir dulkinų stiklainėlių. Viena siena buvo skirta padėklams su brangakmeniais: šlifuotais ir nešlifuotais, retais ir pusbrangiais, su išraižytais simboliais arba burtažodžiais, purvinais, nes ką tik iškastais. Ji mėgdavo dėti ant jų rankas ir murmėti pavadinimus: turmalinas, ametistas, medaus spalvos topazas, baltasis nefritas.

Čia buvo ir kvapiųjų žolelių: visa, ko reikia sutrikusiam skrandžiui išgydyti arba mylimajam prisišaukti, artritui numalšinti ar dvarininkui prakeikti. Kai kuriomis jų – paprasčiausiomis – galėjo naudotis ir paprasti žmonės. Šias natūralias priemones senelė parduodavo ne tik raganoms. Vis dėlto tikriems kerams reikia ir slaptųjų žinių, ir psichinių galių, todėl paprastam žmogui jie nepasiekiami.

Tėja ruošė tikrus kerus.

Pirmiausia našlaitė. Ji tinka bet kokiems meilės kerams. Tėja atidarė skardinę dėžutę ir švelniai išsitraukė džiovintų violetinių ir geltonų žiedelių. Įsimetė jų saują į tinklinį maišelį.

Kas dar? Naudojami ir rožių žiedlapiai. Ji atkimšo didelį keraminį butelį ir berdama juos pajuto saldų dvelksmą.

Taip, ramunėlės. Taip, rozmarinai. Levandos... Ji atsuko buteliuko su levandų esencija kamštelį. Šiek tiek jo neprošal panaudoti dabar pat. Tėja sumaišė jį delne su arbatiniu šaukšteliu simondsijų aliejaus ir kvapniu skysčiu pasitepė smilkinius bei sprandą.

Kraujau, tekėk! Galvos skausme, išnyk!

Įtampa sprande beveik išsyk atslūgo. Ji giliai įkvėpė ir apsidairė.

Gali padėti ir kai kurie akmenys – žemės kaulai. Širdelės pavidalo rausvasis kvarcas didina patrauklumą. Neapdirbto gintaro luitas – žavesį. Dar įsimesk magnetito, kad sustiprintų trauką, ir porą mažų granatų, kad įžiebtų aistrą.

Baigta. Rytoj rytą ji išsimaudys vonioje, įsimetusi šį didelį arbatos maišelį, užsidegusi ratu sustatytas raudonas žvakes. Pamirks veiksmingame mišinyje, į jos odą įsismelks jo kvapas ir esencija. Tada niekas negalės jai atsispirti.

Tėjai jau ruošiantis eiti, žvilgsnis užkliuvo už odinio kapšelio.

Ne. Ne tai , subarė ji save. Jau turi mišinį, sukelsiantį domesį ir meilę. Jis ganėtinai stiprus, kad Erikas bent išklausytų tave.

Nereikia nieko stipresnio.

Vis dėlto ji tarsi nejučia sugriebė minkštą maišelį. Atrišo jį, norėdama tik pasižiūrėti, kas viduje.

Jis buvo sklidinas rausvai rudų medžiu kvepiančių maždaug nykščio nago didumo skiedrelių.

Jemonijų šaknys. Garantuotai pritraukia užsispyrusią širdį. Tačiau mergelėms vartoti draudžiama.

Tėja nerūpestingai, neleisdama sau apie tai galvoti, persimetė pustuzinį skiedrelių į tinklinį maišelį. Nutrintą odinį padėjo atgal į lentyną.

– Jau išsirinkai? – paklausė balsas jai už nugaros.

Tėja atsigręžė kaip vijurkas. Siaurų laiptų – jie vedė į butą virš krautuvėlės – papėdėje stovėjo senelė.

– Ėėė, ką? – vaikaitė paslėpė tinklinį maišelį už nugaros.

– Specialybę. Žolelės, akmenys, amuletai... Tikiuosi, nebūsi ta, kuri tik gieda giesmes. Negaliu pakęsti verksmingos muzikos.

Tėja mėgo muziką. Tiesą sakant, jai patiko visa, ką išvardijo senelė – bet visų labiausiai ji mylėjo gyvūnus. Bet raganų pasaulyje gyvūnams vietos maža, ypač po inkvizicijos laikų, kai buvo paniekinti visi jų naminiai gyvūnėliai.

Be abejo, galima naudoti gyvūnų dalis . Driežo koją ir lakštingalos liežuvį. Blezė vien šiam tikslui mėgindavo atimti iš Tėjos gyvūnėlius, ir Tėja nuolat turėdavo juos ginti.