L Smith - Kerėtoja

– Tikrai? – Ji buvo girdėjusi mokykloje apie jį šnekančias mergaites. Atrodo, jis visoms patinka, visos norėtų su juo draugauti.

– Taip, aš paprastai neturiu laiko. Supranti, dirbu, sportuoju. – Ir tyliau pridūrė: – Be to, man sunku sugalvoti, apie ką kalbėtis su mergaite.

Įdomu, atrodo, su manimi tau tokių bėdų nėra, toptelėjo Tėjai. Pastebėjo jį žvalgantis po krautuvėlę.

– Čia mano senelės krautuvė. Ji pardavinėja įvairiausius dalykėlius iš viso pasaulio. – Tėja atidžiai stebėjo Eriką. Tai buvo išmėginimas. Jeigu jis, žmogus, tiki tokiais dalykais, vadinasi, yra tipas iš Naujojo amžiaus arba pavojingai priartėjęs prie tiesos.

– Jėga, – tarė jis, ir Tėja pradžiugo pamačiusi jį meluojant. – Manau, – jis aiškiai stengėsi rasti gerą žodį lėlytėms ir sieniniams kristalams, – kad veikiant psichikos būseną iš tiesų galima paveikti kūnus.

Nė nenumanai esąs taip arti tiesos, tarė sau Tėja.

Pasigirdo aukštakulnių kaukšėjimas į medį, ir laiptais nusileido Blezė. Pirmiausia pasirodė jos batai, paskui aptemptos kelnės, paskui visi įlinkiai, šen bei ten pabrėžti tviskančio raudono šilko. Galiausiai pečiai ir galva, šiek tiek pakelti vidurnakčio juodumo plaukai, tamsiomis garbanomis gaubiantys veidą.

Tėja pašnairavo į Eriką.

Jis šypsojosi Blezei, bet ne taip kaip kiti vaikinai – paikai, lyg dvesianti avis. Šypsena buvo tiesiog nuoširdi.

– Sveika, Bleze, – tarė jis. – Eini į šokius? Jei reikia pavėžėti, galime paimti.

Blezė sustingo. Tada dėbtelėjo.

– Ačiū, turiu savo vaikiną. Kaip tik važiuoju jo paimti.

Eidama prie durų ji griežtai pažvelgė į Tėją.

– Juk turi visa, ko reikia vakarui?

Buteliukas buvo žalsvame rankinuke. Nenutuokdama, kaip jį pripildys, ji linktelėjo.

– Gerai. – Blezė išdūmė ir įsėdo į stovintį prie šaligatvio sidabrinį poršė. Į Kevino automobilį. Bet Tėja žinojo, kad ji nesiruošė paimti Kevino.

– Rodos, supykdžiau ją, – tarė Erikas.

– Nesijaudink, Blezė mėgsta pykti. Gal jau eime?

Darbas, darbas, darbas, giedojo litaniją Tėja, jiems einant į mokyklos kavinę. Dabar kavinė atrodė visai kitaip nei dieną. Šviesos ir muzika keistai jaudino, o spalvos šokių aikštelėje viliote viliojo.

Aš čia atėjau ne linksmintis, pakartojo sau Tėja, ir vis dėlto kraujas, atrodo, jai ėmė kaisti. Pastebėjo Eriką sąmokslininkiškai dirstelint į ją ir bemaž pajuto tą patį, ką ir jis – tarsi jie būtų du vaikai, susikibę už rankučių ir žvelgiantys į stebuklingą, neįtikimą karnavalą.

– Hm, turiu prisipažinti, – prabilo Erikas, – kad nelabai moku šokti – nebent lėtus šokius.

Nuostabu. Bet, žinoma, ji to čia ir atėjo. Suvaidinti Blezei romantiško vakarėlio su Eriku.

Tą akimirką prasidėjo lėtas šokis. Tėja trumpam užsimerkė ir atsidavė likimui. Juodu su Eriku žengė į šokių aikštelę – pasirodo, ne taip jau baisu.

Terpsichore, šokių deive, padėk man neapsijuokti. Tėja dar niekada nebuvo taip arti žmonių vaikino, niekada nemėgino šokti pagal žmonių muziką. Bet Erikas, rodos, nepastebėjo, kad jai stinga patirties.

– Žinai, negaliu patikėti, – kalbėjo jis. Laikė ją apkabinęs švelniai, beveik pagarbiai. Lyg nuogąstaudamas, kad per stipriai spustelėta Tėja gali sudužti.

– Kuo negali patikėti?

– Na... – Jis papurtė galvą. – Ko gero, viskuo. Kad esu čia su tavimi. Ir kad tai atrodo taip lengva. Ir kad tu visada taip skaniai kvepi .

Tėja nenorom nusijuokė.

– Šįkart nesikvepinau jemonijomis... – ištarė ji, bet kaipmat prikando liežuvį. Nuo plūstelėjusio adrenalino ėmė skaudžiai dilgsėti kūną.

Gal jai pasimaišė? O Žeme, vos neišpliurpė sudėtinių kerų dalių . Bėda ta, kad su juo nepaprastai lengva šnekėtis. Ji pernelyg dažnai užmiršta, kad jis ne raganius.

– Gerai jautiesi? – pasiteiravo jis, užtrukus tylai. Balsas buvo susirūpinęs.

Ne, negerai. Iš vienos pusės mane spaudžia Blezė, iš kitos – Nakties pasaulis; abu pasiruošę mane pričiupti. O aš net nežinau, ar tu to vertas.

– Galiu kai ko paklausti? – ūmiai pasiteiravo ji. – Kodėl nustūmei mane nuo gyvatės?

– Hm? Ji ruošėsi gelti. Būtų tau suleidusi nuodų.

– Tau irgi galėjo įgelti. – Taip ir įvyko .

Jis suraukė kaktą, lyg kankindamasis dėl vienos iš neįmenamų gyvenimo mįslių.

– Taip... Kažkodėl tai neatrodė taip baisu. Ko gero, kvailai pasakiau.

Tėja nenumanė, ką atsakyti. Staiga jos širdyje kilo siaubinga sumaištis. Kūnas, regis, troško priglusti Erikui prie peties, o protas vien nuo šios minties išgąstingai klykė.

Tą akimirką šokių aikštelės kampe ji išgirdo garsų barnį.

– Pasitrauk iš kelio! – rėkavo vaikinas mėlynu švarku. – Ji man nusišypsojo, ir aš ten einu.

– Tai man ji nusišypsojo, žioply, – atkirto vaikinas pilku švarku. – Todėl traukis ir praleisk mane!

Keiksmai.

– Ne, ji šypsojosi man, tu verčiau nesimaišyk po kojų!

Dar daugiau keiksmų.

– Ne, man, greičiau praleisk!

Vaikinai ėmė kumščiuotis. Pribėgo budėtojai.

Spėk, dėl ko visa tai, paklausė savęs Tėja. Jai buvo nesunku rasti Blezę. Aplink raudonai puoštą smokingą spietėsi berniukai, o netoliese stoviniavo piktos pamestos merginos.

– Gal eime pasisveikinti, – pasiūlė Tėja. Ji norėjo perspėti Blezę dėl kylančių muštynių.

– Gerai. Ji tikrai populiari, tiesa?

Jiems pavyko prasibrauti pro šokėjus. Blezė jautėsi kaip žuvis vandenyje, meilikavimai ir maišatis ją džiugino.

– Laukiau pusantros valandos, o tu nepasirodei, – priekaištavo labai išblyškęs Kevinas. Jis vilkėjo nepriekaištingus baltus šilkinius marškinius ir dailiai pasiūtas juodas kelnes. Žvilgsnis buvo tuščias.

– Gal davei klaidingą adresą, – susimąstė Blezė. – Neradau tavo namų. – Ji buvo įsikibusi į parankę itin aukštam vaikinui šviesiais ligi pečių plaukais – jis atrodė taip, lyg treniruotųsi kasdien keturias–penkias valandas. – Beje, nori pašokti?

Kevinas pašnairavo į šviesiaplaukį, ir šis abejingai nužvelgė jį įtempęs smakrą su duobute.

– Nesijaudink, Serdžijau, – tarė Blezė. – Jis tik palaikys man draugiją. Tai nenori pašokti?

Kevinas nudelbė akis.

– Na taip, žinoma, noriu...

Blezei atsiplėšus nuo Serdžijaus, Tėja palinko į priekį.

– Verčiau elkis apdairiau, – šnypštelėjo pusseserei į ausį. – Jau kilo vienos peštynės.

Blezė tik linksmai pažvelgė į ją ir paėmė Keviną už rankos. Dauguma vaikinų nusekė paskui ją; būreliui nutolus, Tėja prie staliuko išvydo Danę. Ji vilkėjo tviskančią aukso spalvos suknelę ir buvo viena.

– Eime prisėsti, – pasiūlė Erikas, Tėjai nespėjus nė žodžio ištarti. Ji dėkinga pažvelgė į jį.

– Kur Džonas? – pasidomėjo Tėja, jiems prisitraukus kėdes prie staliuko.

Danė mostelėjo galva į sekiojantį Blezę būrį.

– Bet man vis vien, – tarė ji, mąsliai gurkšnodama punšą. – Jis buvo nuobodokas. Nieko neišmanau apie visus tuos šokius.

Tėja suprato, ką ji turėjo galvoje – šie šokiai skyrėsi nuo Rato šokių, kur nėra porų, visi jaučiasi esą darnos dalis. Ten šoki su stichijomis ir su visais kitais, visi tampa viena glaudžia visuma.

Erikas pasisiūlė atnešti dar punšo.

– Kaip sekasi judviem? – jam nutolus, tyliai pasidomėjo Danė. Jos aksominės akys smalsiai tyrinėjo Tėją.