L Smith - Kerėtoja

– Kol kas viskas gerai, – išsisukinėjo Tėja. Tada pažvelgė į šokių aikštelę. – Mačiau, Viva su Selene irgi čia.

– Taip. Manding, Vivjena jau gavo kraujo. Įdūrė Tironui puokštelės smeigtuku.

– Labai sumanu, – pagyrė Tėja.

Vivjena vilkėjo juodą suknelę, prie kurios jos plaukai atrodė lyg liepsna, o Selenė – tamsiai violetinę, paryškinančią šviesius plaukus. Atrodo, jiedvi abi smagiai leido laiką.

Danė nusižiovavo.

– Turbūt greitai važiuosiu namo... – ištarė ji, bet staiga nutilo.

Kitoje salės pusėje prie pagrindinio įėjimo kilo kažkoks sąmyšis. Stumdėsi vaikinai. Iš pradžių Tėja pamanė, kad tai dar vienos menkos peštynės dėl Blezės, bet netrukus vienas vaikinas išsvirduliavo į apšviestą šokių aikštelės plotą.

– Noriu žinoti ! – šaukė šaižus balsas, nustelbiantis muziką. – Noriu žinooooti !

Muzikantai nutilo. Žmonės atsigręžė. Kažkas tame balse vertė atsigręžti. Jis buvo toks akivaizdžiai nenormalus, moduliacija tokia netaisyklinga, kad to negalėjai priskirti vien girtumui. Tai buvo sutrikusios psichikos žmogaus balsas.

Tėja atsistojo.

– Noriu žinooooti , – pakartojo vaikinas, pažiūrėti suglumęs ir nekantrus. Tada pasigręžė, ir Tėjai per nugarą perbėgo šiurpuliai.

Žmogus dėvėjo Helovino kaukę.

Vaikišką plastikinę futbolininko kaukę su gumyte, puikiai tinkamą Helovino vakarėliui. Vis dėlto absolventų šokiuose ji atrodė šiurpiai.

O Eileitija, mintyse sušuko Tėja.

– Ar gali man pasakyti ? – žmogus paklausė neaukštos mergaitės su juodais raukinukais. Ši atsitraukė ir įsikibo į ranką šokių partneriui.

Plevėsuodamas kaklaraiščiu pribėgo ponas Adkinsas, Tėjos fizikos mokytojas. Aplink daugiau nebuvo nė vieno budėtojo – tikriausiai jie kitur mėgino malšinti mūšius dėl Blezės.

– Gerai, ramiau, ramiau, – prabilo ponas Adkinsas, tarsi keistasis žmogus būtų nesuvaldoma klasė. – Nurimkime...

Vaikinas Helovino kauke kažką išsitraukė iš po švarko. Daiktas spalvotoje šokių salės šviesoje sutvisko vaivorykštės spalvomis, jis atspindėjo šviesą kaip veidrodis.

– Skutimosi peiliukas, – prislopintu balsu tarė Danė. – Karaliene Izide, iš kur jis jį gavo?

Kažkodėl šis ginklas – gal dėl to, kad toks keistas, toks senamadiškas, – Tėją išgąsdino labiau už peilį. Ji prisiminė, kaip galima juo įsipjauti.

Ponas Adkinsas traukėsi atbulas ištiesęs rankas, tarsi siekdamas apsaugoti moksleivius sau už nugaros. Jo akys atrodė išsigandusios.

Turiu tai sustabdyti, ryžosi Tėja. Bėda, kad ji nė nenumanė, kaip. Jei tai būtų gyvūnas, prieitų ir pamėgintų suvaldyti jo mintis. Valdyti žmogaus ji negalėjo.

Vis dėlto pamažu, tarsi nenorėdama patraukti dėmesio, Tėja pradėjo artintis. Apėjo grūstį šokių aikštelės pakraštyje ir atsidūrė netoliese kaukėtojo vaikino.

Dabar jis kėlė kitą klausimą.

– Ar jūs ją matėt ? – eidamas kamantinėjo jis, ir visi traukėsi tolyn. Vivjena ir Selenė su savo partneriais atsistojo nuošaly. Peiliukas blizgėjo.

Tėja pažvelgė į kitą salės galą – ten stovėjo Blezė su Kevinu Imamura.

Nebuvo nei Bako, nei Diuano, galinčių ją apginti. Tačiau Blezė nebuvo panaši į išsigandusią, anaiptol, ji rodė nepaprastą drąsą. Stovėjo įsisprendusi į šoną ir – Tėja matė – puikiai žinojo, kas jos laukia.

Tarp judančių porų Tėja pastebėjo kai ką kita. Kitu aikštelės pakraščiu žingsniavo Erikas, nešinas dviem punšo taurėmis vienoje rankoje, trečia – kitoje. Jis ėjo lygia greta su kaukėtuoju vaikinu.

Tėja mėgino sugauti jo žvilgsnį, bet spūstis buvo per didelė.

– Ar matėt ją? – paklausė kaukėtasis priešais Blezę stovinčią porą. – Aš noriu žinooooti ...

Pora prasiskyrė kaip virstantys kėgliai. Priešais vaikiną stovėjo Blezė, aukšta ir elegantiška su savo juodu kostiumu, lempų šviesoje tviskančiais vidurnakčio juodumo plaukais.

– Rendi, aš čia, – tarė ji. – Tai ką norėjai sužinoti?

Rendis Marikas, sunkiai šnopuodamas į plastikinę kaukę, sustojo. Didžiulėje salėje įsivyravo kraupi tyla.

Tėja tyliai priėjo arčiau. Erikas slinko kita aikštelės puse ir tik dabar ją pastebėjo. Papurtęs galvą ištarė vien lūpomis:

– Nesiartink.

Taigi. O tu ketini jį įveikti ginkluotas trimis punšo taurėmis. Pažvelgusi į jį Tėja be garso atsakė:

– Tai tu nesiartink.

Rendžio ranka virpėjo, peiliukas blykčiojo. Krūtinė kilnojosi.

– Rendi, kas tai ? – paklausė Blezė, aukštakulnio nosimi nekantriai bilsnodama į žemę.

– Aš blogai jaučiuosi, – bemaž suvaitojo Rendis. Staiga pasirodė, kad jo galva ne itin gerai pritvirtinta prie kaklo. – Pasiilgau tavęs.

Nuo jo balso Tėjai pašiurpo oda. Jis atrodė kaip žmogus aštuoniolikmečio kūnu ir keturmečio proteliu.

– Vis verkiu ir verkiu, – prisipažino jis.

Kaire ranka jis nusitraukė Helovino kaukę. Kevinas atšoko. Tėją apėmė siaubas.

Jis verkė kruvinomis ašaromis . Iš abiejų akių tekėjo kruvini upeliai, susiliejantys su paprastomis ašaromis.

Negi tai burtai, pamanė Tėja. Paskui suprato: ne, jis susipjaustė.

Taip ir buvo. Vaikinas po akimis buvo pasidaręs pjautuvo pavidalo rėžius, iš jų ir tekėjo kraujas.

Veidas ir šiaip buvo šiurpus – baltas kaip numirėlio, blogai skusta barzda. Akys paklaikusios. O plaukai, anksčiau buvę šiaudų geltonumo, švelnūs, styrojo ant galvos kaip išblukęs šienas.

– Atėjai šitokį kelią iš Naujojo Hampšyro man pasakyti? – nusistebėjo Blezė vartydama akis.

Rendis sukūkčiojo.

Kevinas, regis, pasijuto drąsiau.

– Klausyk, žmogau, nenumanau, kas tu toks, bet verčiau nesiartink prie jos, – tarė jis. – Drožk namo ir išsiblaivyk.

Tai buvo klaida. Paklaikusios akys virš kruvinų skruostų įsmigo į jį.

– Kas tu toks? – kimiai paklausė Rendis, žengdamas žingsnį pirmyn. – Kas... tu... toks ?

– Kevinai, traukis! – paragino Tėja.

Bet buvo per vėlu. Ranka su peiliuku judėjo žaibo greičiu. Kevinui iš veido ištryško kraujas.

ŠEŠTAS SKYRIUS

Kevinas, spausdamas ranką prie skruosto, sustūgo:

– Jis man įpjovė! Tas bernas man įpjovė!

Jam pro pirštus sunkėsi kraujas.

Rendis vėl pakėlė peiliuką.

Tėja pasiuntė mintis. Ne šiaip pasiuntė – svieste sviedė. Elgėsi instinktyviai, nes buvo mirtinai persigandusi ir tegalvojo apie tai, kad jis ketina nužudyti Keviną, gal net Blezę.

Kai ką užčiuopė. Skausmą, sielvartą ir įniršį, jausmai blaškėsi lyg didžiulė beždžionė narve. Akimirką ji juos sulaikė, bet tuo pat metu Erikas tėškė Rendžiui į veidą dvi taures punšo. Rendis suklykė ir atsigręžė į Eriką.

Tėją apėmė siaubas. Rendis kirto peiliuku, bet Erikas nesnaudė – atšoko atgal, apsuko ratą ir atsidūrė už Rendžio. Rendis apsigręžė ir vėl smogė. Taip jie sukosi ratu, šokdami mirties šokį.

Sulig kiekvienu apsisukimu Tėją vis labiau kaustė baimė, tačiau Erikas išsisukdavo nuo blyksinčio peiliuko. Galop Tėjos dėmesį patraukė sujudimas šokių aikštelėje. Ten buvo ponas Adkinsas ir dar du mokytojai. Jie puolė Rendį, kilo baisi maišatis. Galiausiai jis atsidūrė ant žemės.

Lauke vis artėdamos kaukė sirenos. Erikas pasitraukė nuo kūnų krūvos, gulinčios ant žemės.

Sunkiai alsuodamas jis pažvelgė į Tėją. Ji linktelėjo, atseit, jai viskas gerai, o tada užsimerkė.