L Smith - Kerėtoja

– Paieškok vakcinų šaldytuve gale, – patarė Erikas. – Jei jų ten nėra, galėsime vartoti vitaminų lašiukus.

Rozamunda nurūko. Erikas, neslėpdamas meilės, žvelgė jai pavymui.

– Įdomus vaikas, – tarė Tėja.

– Ji, galima sakyti, geniali. Be to, mažiausia pasaulyje karingoji feministė. Žinai, ji padavė į teismą Berniukų turistų klubą. Ten jos nepriima, o mergaitės turistės neturistauja. Jos pina.

Tėja pažvelgė į jį.

– O ką tu apie tai manai?

– Aš? Nuvežu ją pas advokatą, kai mama negali. Antraip nesiliauja niurzgėjusi. Be to, ji teisi.

Kaip paprasta, pamanė Tėja. Ji stebėjo, kaip Erikas lanksto mėlyną antklodę, ir mintyse girdėjo balsą – lyg pranešėjas skelbtų ją laimėjus loterijoje.

Pažvelk į šį vaikiną. Jis mielas ir mandagus. Narsus. Nepaprastai įžvalgus. Drovus, bet turi neprastą humoro jausmą. Sumanus, nuoširdus, myli gyvūnus...

Jis žmogus.

Man vis viena .

Ją apėmė jausmas – keistas jausmas, lyg būtų per daug prisikvėpavusi jemonijų šaknų. Oras atrodė saldus ir sunkus, tarsi daigantis , prisotintas atogrąžų elektros.

– Erikai...

Tėja nejučia palietė jo ranką.

Erikas akimirksniu paleido antklodę ir atvertęs delną suėmė jos pirštus. Nežiūrėjo į ją. Tebespoksojo į priimamojo stalą. Krūtinė kilnojosi.

– Erikai?

– Kartais bijau, kad sumirksėsiu, ir išnyksi.

O Eileitija, pamanė Tėja. O Afrodite. Papuoliau į baisią bėdą.

Ir siaubinga, ir nuostabu tuo pat metu. Ji jautėsi sutrikusi, bet neapsakomai saugi; mirtinai persigandusi, bet ir nieko nebijanti. O troško visai paprasto dalyko. Jei tik jis jaustų tą patį, būtų puiku.

– Nebegaliu įsivaizduoti gyvenimo be tavęs, bet bijau, kad pradingsi, – kalbėjo Erikas, vis dar žiopsodamas į kompiuterį ant stalo. Tada atsigręžė į Tėją. – Ar nepyksti?

Tėja papurtė galvą. Rodės, širdis tuoj išlėks iš krūtinės. Jų žvilgsniams susitikus, tarytum susijungė srovės grandinė. Dabar jie buvo susieti, traukiami vienas kito, tarsi pati Afroditė būtų paėmusi juos į glėbį.

Viskas tapo šilta ir nuostabu. Maloniau, nei laikyti apkabinus šunytį, nes Erikas irgi ją apglėbė. Vis užliejančios ją siaubo bangos sproginėjo lyg fejerverkas ir virto džiaugsmu.

Skruostu ji glaudėsi Erikui prie skruosto. Dar niekada nebuvo jutusi tokios palaimos. Eriko skruostas atrodė glotnus ir tvirtas – čia ji buvo saugi, mylima. Būtų galėjusi amžinai taip rymoti. Ją užliejo ramybė tarsi vėsus vanduo. Jie buvo du paukšteliai, apsiautę vienas kitą sparnais.

Gulbės tuokiasi visam gyvenimui... Išvydusios atpažįsta būsimą gyvenimo draugą, pamanė ji. Tas pat nutiko ir dykumoje. Mes pažinome vienas kitą, tarsi būtume išvydę kits kito sielą. Kai pamatai kito sielą, tampi amžiams su juo susijęs.

Taip, Nakties pasaulyje tam yra pavadinimas, kalbėjo viena jos proto dalis, mėgindama sutrikdyti ramybę. Sielos draugo dėsnis.

Nori pasakyti, kad tavo išrinktasis yra žmogus?

Vis dėlto Tėjos nė tokia mintis nebegalėjo išgąsdinti. Ji jautėsi atskirta ir nuo Nakties, ir nuo žmonių pasaulio. Juodu su Eriku susikūrė savo tikrovę; užteko vien stovėti čia, alsuoti ir justi jo alsavimą, nereikėjo būgštauti dėl ateities...

Prasivėrus durims, pūstelėjo šaltas oras.

Tėja plačiai atsimerkė. Jai apmirė širdis, o paskui ėmė skausmingai daužytis.

Tai nebuvo tos durys, pro kurias išėjo Rozamunda. Tai buvo laukujės durys, Erikas tikriausiai paliko jas nerakintas. Priimamajame stovėjo Blezė.

SEPTINTAS SKYRIUS

– Visur tavęs ieškojau, – tarė Blezė. – Tik paskambinusi poniai Ros sužinojau, kad tu čia.

Juodi vėjo sutaršyti plaukai krito jai ant pečių. Blezė buvo nusirišusi raudoną juostą ir atsisegusi viršutinę marškinių sagą. Skruostai įraudę, o žaliose akyse degė tamsi ugnelė. Atrodė neapsakomai graži, tikrų tikriausia ragana.

Tėja su Eriku atšlijo vienas nuo kito, ir Tėja spėjo juos abu raustant.

– Mes tik... – lemeno Erikas. – Ėėė. Hm. – Blezei atidžiai žvelgiant, jis paėmė mėlyną antklodę ir perlankstė. – Ė, gal nori apžiūrėti ligoninę?

– Gyvūnai man rūpi tik tada, kai iš jų būna iškeptas šašlykas. – Viena ranka įsisprendusi į šoną Blezė apsidairė po patalpą...

O, ji siaubingos nuotaikos.

Tėjai sudrėko delnai. Ji nenutuokė, ką Blezė mano apie jų apsikabinimą... Bet juk Tėja ir turėjo suvilioti Eriką, tiesa?

Jos žvilgsnis užkliuvo už nosinės, suteptos Eriko krauju. Nepastebimai čiupo ją ir suglamžė delne.

– Tai išėjai iš šokių, – tarė ji Blezei. – O kurgi... – kas buvo tikrasis Blezės partneris šįvakar? Serdžijus? Kevinas? Dar kas nors?

– Šokiai baigėsi, – atsakė Blezė. – Užsiraukė. Per Rendį – jis tikras galvos skausmas. – Tada jos išraiška pasikeitė, ji meiliai nusišypsojo. – O kas tu tokia, mieloji?

Iš koridoriaus pasirodžiusi Rozamunda atšoko tarpduryje, prispaudusi prie krūtinės Ponią Kiuri. Ji netarė nė žodžio, bet žalios akys buvo priešiškai įsmeigtos į Blezę.

– Oi, atleisk, – tarė Erikas. – Tai mano sesuo. Ji... drovi.

– Vadinasi, tai šeimos bruožas, – tarė Blezė. – Kaip miela.

Įsiterpė Tėja:

– Manau, laikas namo.

Jai reikėjo pasišnekėti su Eriku, tačiau vienai, be narsios kovotojos ir įtarios raganos.

Ji pažvelgė į Eriką mažumėlę susidrovėjusi. Erikas atrodė taip pat.

– Ką gi, susitiksime mokykloje.

– Taip. – Ūmiai jis šyptelėjo. – Žinai, noriu dar kai ką pasakyti. Jei sumanytum stoti į Deivisą, galėtum pereiti į sustiprintą zoologiją. Tai puiki klasė.

– Matysim. – Ji suvokė, kad Blezė ją stebi.

Tačiau lauke Blezė tarė:

– Atleisk, elgiausi šiurkščiai. Bet aš visur tavęs ieškojau, kad papasakočiau, kaip šauniai leidau laiką. – Kerinčiai šypsodamasi ji papurtė juodus plaukus. – Taip smagu būti bjaurybe, kai to nori.

Tėja atsiduso ir staiga sustojo kaip įbesta.

– Bleze, automobilis!

Sidabrinis Kevino poršė atrodė lyg grįžęs iš karo. Priekinis buferis įlenktas, keleivio durelės suknežintos, priekinis stiklas įskilęs.

– Turėjau šiokių tokių bėdų, – šaltai atsakė Blezė. – Bet viskas gerai; šįvakar susipažinau su vaikinu, vardu Lukas Praisas, jis turi mazeratį. – Pažvelgusi į Tėją ji pridūrė: – Juk nesmerki manęs, ką? Kad šitaip elgiuosi su žmonėmis.

– Ne, žinoma, ne. Tik nenoriu, kad mus vėl išmestų.

– Niekas nedraudžia padaryti avariją. Ė, gausi ropštis pro vairuotojo pusę.

Ji važiavo, regis, be jokios aiškios krypties. Tėja sėdėjo tyliai, aiškiai jusdama dažnus tiriamus žvilgsnius.

– Na, – Blezės balsas buvo švelnus kaip šilkas, – ar gavai?

– Ko?

– Nejuokink.

Tėja ištiesė ranką su suglamžyta nosine delne.

– Į buteliuką nepyliau – būtų atrodę keista. Bet pasitelkiau išmonę ir gavau ganėtinai.

– Hmm. – Ploni Blezės pirštai kraujo raudonumo nagais nedaug skyrėsi nuo nosinės. Tėja išsigandusi griebė ją, ir nosinė perplyšo. Jai liko tik kampelis.

– Ei...

– Kas negerai? Noriu tik pasaugoti, – ramiai tarė Blezė. – O kaip sekėsi visa kita?

– Puikiai, – atsakė Tėja. Delnai drėko, vis dėlto jai pavyko šnekėti nerūpestingai. – Atrodo, jis užkibo, – pridūrė ji, stengdamasi pamėgdžioti atsainų, pasipūtėlišką Blezės balsą.

– Ak, nejaugi? – Jiedvi atsidūrė judrioje gatvėje, todėl automobilis vos slinko. Neoninės reklamos apšvietė kreivą Blezės šypseną. – Ką ten šnekėjote apie Deivisą?