L Smith - Kerėtoja

Šuniukas įkando Tėjai, ir ši žaismingai jam krimstelėjo.

– Klysti – tai aš gaujos vadas, – pareiškė laikydama jį už nasrų.

Tik viena atrodė keista. Ji regėjo, kaip šuniukui atrodo pasaulis, ir dešinėje nebuvo matyti jokio vaizdo. Tik tuštuma.

– Ar kas nors negerai jo akims?

– Teisingai pastebėjai, jam katarakta. Daugelis žmonių to nemato. Taip, jis neregi dešine akimi. Ūgtelėjęs galės sugrįžti operuotis. – Erikas atsirėmė į sieną šypsodamasis nuo ausies ligi ausies. – Tu tikrai pažįsti gyvūnus, – tarė jis. – O pati jokio nelaikai?

Jis paklausė atsargiai, neįkyriai. Tėja išsiblaškiusi atsakė:

– Na, paprastai laikau tik trumpai. Paimu juos, o pasveikusius nunešu atgal – arba, jei jie nori būti naminiai, surandu jiems namus.

– Tu juos pagydai.

Žodžiai ir vėl nuskambėjo švelniai, bet Tėja mažumėlę išsigando. Kodėl ji, būdama su šiuo vaikinu, nenulaiko liežuvio už dantų? Pažvelgusi į Eriką pamatė, kad jis budriomis žaliomis akimis žvelgia į ją ramiai ir tiriamai.

Tėja giliai įkvėpė.

– Aš juos pašeriu, jei reikia, nuvedu pas veterinarą. Tada palaukiu, kol pasveiks.

Erikas linktelėjo, bet tebežiūrėjo tiriamu žvilgsniu.

– Ar pati nenorėtum tapti veterinare?

Tėja buvo priversta nudelbti akis. Apsimetė bučiuojanti šuniuką.

– Hm, apie tai negalvojau, – suniurnėjo į šviesų kailiuką.

– Bet tu turi gabumų . Klausyk, esu sukaupęs medžiagos apie Deiviso universitetą. Jo puiki parengiamoji programa, o pats universitetas vienas geriausių šalyje. Ten pakliūti nelengva, bet tau pavyktų. Žinau, kad pavyktų.

– Nesu tikra, – sumurmėjo Tėja. Jos mokyklinėje biografijoje yra kelios baisios dėmės – pavyzdžiui, keturi išmetimai iš mokyklos.

Bet tai būtų dar pusė bėdos. Dalykas tas, kad raganos nedirba veterinarėmis. Tiesiog taip nebūna .

Ji gali tapti brangakmenių, žolelių arba ritualinių drabužių, giesmių, runų, istorijos arba amuletų specialiste; gali studijuoti šimtus dalykų, tačiau Deiviso universitete jie nedėstomi.

– Sunku paaiškinti, – tarė Tėja. Ji jau nebeįstengė kuo nors stebėtis, antraip būtų nustebusi, kad trokšta pasiaiškinti žmogui. – Tiesiog... mano šeima tam nepritartų. Jie nori, kad tapčiau kuo kitu.

Erikas prasižiojo, tada vėl užsičiaupė.

Šunytis nusičiaudėjo.

– Na, gal kada nors man padėsi parašyti prašymą, – galop tarė Erikas. – Žiauriai nesiseka.

Ak, tu klastūne, pamanė Tėja.

– Galbūt, – ištarė.

Tą akimirką sučirškė skambutis – toli, bet atkakliai. Badis amtelėjo.

– Kas ten?.. Tai laukujų durų skambutis, – paaiškino Erikas. – Bet naktį čia niekas neturėtų ateiti. – Jis atsistojo ir patraukė į priekinę pastato dalį. Tėja nusekė įkandin, pirštų galais liesdama Badžio galvą, kad galėtų jį valdyti.

Erikas atidarė duris ir nustebęs atšlijo.

– Rozamunda... ką čia veiki ? Ar mama žino, kur tu?

Į priimamąjį įlėkė tarsi mažytis viesulas. Tai buvo vaikas, maža mergytė smėlio spalvos plaukų kupeta, kyšančia iš po beisbolo kepuraitės. Ji nešėsi susuktą mėlyną antklodę, o veidelis, kiek galėjai matyti iš po plaukų, atrodė rūstus.

– Mama sakė, kad Poniai Kiuri nieko rimto nėra, bet ji serga. Iškviesk daktarę Džoaną.

Tai tarusi mergytė įžygiavo į priimamąjį, nustūmusi į šalį sąvaržėles ir skiepų korteles, numetė ant stalo mėlyną antklodę.

– Ei, nereikia. – Mažylė Eriko nesiklausė, tad jis pažvelgė į Tėją. – Hm, tai mano sesuo Rozamunda. Neįsivaizduoju, kaip ji čia atsidangino...

– Atvažiavau dviračiu ir noriu, kad Ponia Kiuri būtų pagydyta dabar pat .

Badis stojosi ant užpakalinių kojų ir mėgino apuostyti antklodę. Tėja jį švelniai nustūmė.

– Kas ta Ponia Kiuri?

– Ponia Kiuri yra jūrų kiaulytė, – atsakė Erikas. Palietė antklodę. – Roze, daktarės Džoanos nėra. Ji išvažiavusi į konferenciją kitame mieste.

Rozamundos veidelis tebebuvo rūstus, bet smakras virptelėjo.

– Gerai, paklausyk. Aš apžiūrėsiu Ponią Kiuri, galbūt ką nors suprasiu. Bet pirmiausia turime paskambinti mamai ir pranešti, kad tu gyva. – Jis ištiesė ranką į telefoną.

– Aš parvesiu Badį atgal, – tarė Tėja. – Jis tikriausiai mano, kad Ponia Kiuri yra jo vakarienė.

Ji nuvedė šunytį į galinį kabinetą ir, pažadėjusi vėliau pamyluoti, įkalbino grįžti į voljerą.

Jai grįžus į priimamąjį, Erikas stovėjo palinkęs prie mažytės rudai baltos jūrų kiaulytės. Atrodė nusiminęs.

– Jai tikrai negera – man taip atrodo. Pažiūrėti silpnesnė nei paprastai ir tarytum mieguista... – staiga jis suspigo ir atitraukė ranką.

– Ne tokia jau mieguista, – pasakė žiūrėdamas į varvantį iš nykščio kraują. Nusišluostė jį nosine ir vėl pasilenkė prie kiaulytės.

– Ji prastos nuotaikos, – tarė Rozamunda. – Ir blogai ėda. Jau vakar tau sakiau, kad serga.

– Ne, nesakei, – ramiai paprieštaravo Erikas. – Sakei, jai įgriso gyventi patriarchato sąlygomis.

– Taip, jai įgriso . Ir ji serga . Daryk ką nors.

– Vaike, dar nežinau, ką daryti. Palauk. – Jis pasilenkė arčiau prie žvėrelio ir ėmė murmėti sau po nosimi. – Ji nekosti... vadinasi, ne angina. Limfmazgiai nepadidėję... O sąnariai atrodo patinę. Keista.

Rozamunda stebėjo jį žaliomis akimis, sklidinomis karšto pasitikėjimo. Akys kaip Eriko, pastebėjo Tėja.

Ji ištiesė ranką ir pirštais vos palytėjo švelnų kiaulytės kailį. Atsargiai pasiuntė mintis.

Išgąsdinto gyvūnėlio mintys: jūrų kiaulytei čia nepatiko, ji ilgėjosi savo narvelio pjuvenų, troško saugumo. Ji bjaurėjosi ligoninės kvapais, baiminosi didelių svetimų iš dangaus nusileidžiančių pirštų.

Namai , lizdas , mąstė ji. Ir dar buvo kažkokia keista mintis. Sąvoka – veikiau kvapas ir skonis nei vaizdas. Ponia Kiuri įsivaizdavo save ėdančią kai ką... kai ką sultinga, aštroko skonio. Ji vis ėdė, ėdė ir ėdė.

– Ar yra koks nors jos labai mėgstamas ėdalas? – abejodama paklausė Tėja. – Pavyzdžiui, kopūstai?

Erikas sumirksėjo, tada atsitiesė tarsi nutrenktas elektros. Jo žalios akys smigo tiesiai į ją.

– Štai kas! Tu nepaprasta!

– Kas yra?

– Tu atspėjai. Jai skorbutas ! – Jis išlėkė iš priimamojo ir grįžo nešinas stora knyga smulkiomis raidėmis. – Taip – štai jis. Anoreksija, mieguistumas, patinę sąnariai... tinka visi simptomai. – Jis karštligiškai vertė lapus, paskui pergalingai sušuko: – Belieka duoti daugiau daržovių, galima į vandenį įberti šiek tiek askorbo rūgšties.

Skorbutas – argi ne šia liga paprastai serga jūreiviai? Tie, kurie išvyksta į ilgas keliones, neturėdami šviežių vaisių ir daržovių? O askorbo rūgštis – juk tai...

– Vitaminas C!

– Taip! Buvo karšta, o namie vanduo kietas – dėl to jos organizme sumažėjo vitamino C. Tai nesunku ištaisyti. – Erikas pažiūrėjo į Tėją ir stebėdamasis pakraipė galvą. – Mokiausi metų metus, be to, dirbau čia, o tu tik pažvelgei į gyvūną ir viską supratai. Kaip tau pavyko ?

– Ji paklausė Ponios Kiuri, – abejingai atsakė Rozamunda.

Tėja sunerimusi pažvelgė į ją. Kodėl ši šeima tokia pastabi?

– Cha, cha, – linksmai nusijuokė ji.

– Tu man patinki, – taip pat abejingai ištarė Rozamunda. – O kur man dabar gauti kopūstų?