L Smith - Kerėtoja

– Nieko. Jis ten studijuos, todėl, žinoma, norėtų, kad stočiau ir aš.

– Jis jau žvelgia į ateitį. Puikiai padirbėta. Sveikinu.

Tėjai nepatiko, kaip pusseserė tai ištarė. Labiau nei bet kada ji troško apsaugoti Eriką nuo Blezės – tik nenumanė, kaip. Visa priklausys nuo to, kiek šiai kils įtarimų.

– Žinai, man atrodo, smagiausias būna tas pokštelėjimas, – prisiminė Blezė. – Žmonių vaikinai visi skirtingi – bet galų gale supanašėja. O kai visiškai pasiduoda, tai bemaž girdėti. Toks pokštelėjimas. Lyg balionas sprogtų.

Tėja nurijo seiles, stebeilydamasi į milžinišką auksinį liūtą priešais MGM viešbutį. Jo žalios akys jai priminė Eriką.

– Tikrai? Gan įdomu.

– O, taip ir yra. O po to pokštelėjimo jie suglemba, visa, kas juos sudaro, visa jų savastis tiesiog išvarva lauk. Tada, žinoma, iš jų jokios naudos. Jie pasidaro kaip seni, poruotis netinkami elniai. Jie tiesiog... nusibaigia.

– Kaip smagu.

– Žinai, man atrodo, kad Erikas pasirengęs tokiam pokštelėjimui. Jis jau įsimylėjo tave, matau tai. Ko gero, pats laikas.

Tėja nieko neatsakė. Vampyrė mergaitė juodu kostiumu skynėsi kelią per spūstį. Galop Tėja tarė:

– Bleze...

– Ką? Ar tau tai nepatinka? Gal per sunku? O gal širdis suminkštėjo? Galbūt truputį per daug prisirišai prie jo?

– Bleze...

– Ar tu jį myli ?

Tėją užliejo siaubas; klausimas, regis, virpėjo ore.

Galop ji sukuždėjo:

– Nešnekėk niekų.

– O tu nemėgink manęs kvailinti. Nepamiršk, su kuo šnekiesi. Pažįstu tą apspangusį žvilgsnį, kai svaičioji dėl kokio nors gyvūnėlio. Mačiau, kaip buvai jį apkabinusi.

Tėją apėmė neviltis. Ji bijojo ne tik Blezės. Nakties pasaulio įstatymai dėl meilės žmonėms itin griežti.

Jos laukia mirtis. Ne tik jos – Eriko taip pat.

Tėja galėjo padaryti tik viena. Pasigręžusi ji pažvelgė pusseserei į akis.

– Gerai, Bleze, tu mane pažįsti. Mes visada buvome lyg seserys, ir nesvarbu, kaip elgiesi, žinau, kad myli mane.

– Žinoma, myliu, – nekantriai nukirto ją Blezė, ir Tėja suvokė, jog tai irgi problema. Besimainančioje neoninių Velnių viešbučio kolonų šviesoje ji pastebėjo, kad Blezės akys ašarotos. Ji būgštavo dėl Tėjos – ir pyko dėl to, kad jai baisu.

Tėja paėmė pusseserę už rankos.

– Tada paklausyk. – Tai buvo maldavimas. – Bleze, kai pirmą kartą pamačiau Eriką, kai kas įvyko . Negaliu paaiškinti – negaliu apibūdinti. Bet užsimezgė ryšys. Žinau, tai atrodo beprotiška, ir žinau, kad tau nepatiks... – ji atsikvėpė. – Bleze, ką darytum, jei rastum sielos draugą, bet visi tau sakytų, kad nevalia jo mylėti?..

Ji vėl nutilo, dabar Blezė sėdėjo pastėrusi. Kurį laiką abi tylėjo, tada Blezė labai lėtai ištraukė ranką.

– Radai... sielos draugą? – paklausė ji.

Tėjai akyse tvenkėsi ašaros. Ji dar niekada nesijuto tokia vieniša.

– Man taip atrodo, – sušnabždėjo ji.

Blezė atsisuko į priekį. Ant jos juodų plaukų krito purpurinė šviesa.

– Tai rimčiau, nei maniau.

Paplūdo ašaros.

– Tai tu man padėsi?

Blezė liaunais pirštais pabilsnojo į vairą. Galop tarė:

– Be abejo, padėsiu. Privalau padėti. Juk mes kaip seserys – niekada nepalikčiau tavęs bėdoje.

Tėjai taip palengvėjo, kad net galva apsisuko. Keista, nuo to ji dar graudžiau pravirko.

– Aš taip bijojau... Nuo tada, kai taip atsitiko, mėginu ką nors išsiaiškinti. – Ji žagtelėjo. Blezė vėl pažvelgė į ją, nusišypsojo, pilkos akys keistai žybtelėjo. – Bleze...

– Aš tau pagelbėsiu, – tebesišypsodama patvirtino Blezė. – Pati jį perimsiu. O paskui nužudysiu už tai, kad sukėlė mano seseriai tokį pavojų.

Akimirką Tėjos sieloje buvo visiška tyla – bet ji tuoj pat virto sumaištimi.

– Nieku gyvu , – sušuko ji. – Girdi mane, sese ? Nieku gyvu .

Blezė ramiai vairavo.

– Žinau, dabar nemanai, kad taip geriausia. Bet kada nors man padėkosi.

– Bleze, paklausyk manęs . Jei ką nors jam padarysi – jei jį nuskriausi – tai nuskriausi mane.

– Tu ištversi. – Vaivorykštinėje Rivjeros šviesoje Blezė atrodė lyg kokia senovės likimo deivė. – Verčiau dabar šiek tiek pakentėti nei paskui būti pasmerktai myriop.

Tėja taip niršo, kad net drebėjo. Taip niršo, kad padarė klaidą. Jei ji būtų ginčijusis, suprato vėliau, Blezė galiausiai būtų suklususi. Bet įsiutusi ir išsigandusi Tėja išdrožė:

– Ką gi, nemanau, kad tau pavyktų . Netikiu, kad panorėjusi galėtum jį iš manęs atimti.

Blezė žiopsojo tarsi nerasdama žodžių. Paskui atmetė galvą ir nusijuokė.

– Tėja, – tarė ji, – galiu iš bet ko bet ką atimti. Bet kada, bet kur, bet kaip. Aš tai gebu .

– Tik ne šįkart. Erikas mane myli, ir tu to nepakeisi. Negalėsi jo atimti.

Blezė paslaptingai šypsojosi. Sukdama iš pagrindinės gatvės į tamsias gatveles ji teištarė du žodžius:

– Stebėk mane.

Tėja miegojo prastai. Mintyse vis regėjo Rendžio Mariko veidą, o sapne jis virsdavo Eriko veidu: kruvinu, tuščiomis akimis.

Jai pabudus, į kambarį sruvo saulės šviesa.

Šio kambario savininkės buvo dvi. Viena jo pusė atrodė tvarkinga, čia vyravo žydra ir gelsvai žalsva spalva. Kitoje pusėje tvyrojo netvarka, o dekoracijos buvo tos pirmykštės spalvos, kuri kelia daugiausia emocijų, kuri reiškia ir aistrą, ir neapykantą. Raudonos.

Paprastai toje pusėje miegodavo Blezė, apsiklojusi raudona aksomine Ralfo Loreno lovatiese, bet šįryt jos nebebuvo. Blogas ženklas. Blezė keldavosi anksti tik dėl rimtų priežasčių.

Tėja apsirengė ir sunerimusi nulipo laiptais.

Krautuvėlė buvo tuščia, tik Tobijas nukabinęs nosį sėdėjo savo įprastoje vietoje, prie kasos aparato. Tėjai pasisveikinus, jis tik suniurzgė ir toliau spoksojo į sieną, viena ranka gniaužydamas tamsius garbanotus savo plaukus. Be abejo, jis, kaip kiekvienas devyniolikametis, savaitgalį troško praleisti kur kitur.

Tėja nuėjo į klasę.

Blezė sėdėjo prie ilgo stalo užsidėjusi ausines ir niūniavo. Priešais ją gulėjo brėžinys.

Tėja pritykino arčiau.

Jau iš tolo pamatė, kad jis gražus. Blezė genialiai kūrė papuošalus, dažniausiai remdamasi senoviniais modeliais. Ji verdavo vėrinius iš bitučių ir drugelių, gėlių girliandų, gyvatėlių, šokančių delfinų. Jie visi atrodydavo gyvi, sklidini džiaugsmo... stebuklingi.

Štai čia ir atsiskleidė tikrasis genialumas. Blezė visas detales sujungdavo turėdama tam tikrą tikslą. Brangakmenius parinkdavo taip, kad šie stiprintų vienas kitą. Rubinas skatino geismą, juodasis opalas – prieraišumą, topazas – ilgesį, granatas – aistrą. Čia buvo ir žvaigždės akmuo – padūmavusi pilka safyro atmaina su šešiakampe žvaigžde. Blezės akmuo, jo spalva visai kaip jos akių.

Ji buvo išsidėliosi akmenis, bet jos burtai rėmėsi ne vien jais. Vėrinyje buvo ir medalionų – mažyčių dėžučių, į kurias galima įpilti nuodų arba miltelių. Blezė tiesiogine žodžio prasme prisotindavo brangakmenius kerų.

Netgi pats išdėstymas buvo burtai. Kiekviena eilutė, kiekvienas išlenkimas, kiekvienas gėlės stiebelis galėjo turėti prasmę, vesti žvilgsnį raštais, ne mažiau veiksmingais už simbolius, kreida piešiamus ant grindų. Vien žvelgdamas į papuošalą turėjai būti apžavėtas.