L Smith - Kerėtoja

Šiuo metu Blezė kūrė vėrinį, galintį bet ką išversti iš kojų.

Tėja matė, kaip jis įgauna pavidalą. Blezė taikė vaško metodą: išpjaudavo dalis iš kieto mėlyno vaško, ir tik paskui darydavo sidabro, vario arba aukso atliejas. Tai, ką ji liejo dabar, gniaužė kvapą. Net širdis salo. Šio įmantraus meno kūrinio poveikis turėjo būti toks pat, kaip stebuklingosios Afroditės juostos – kad joks į jį pažvelgęs vyras neliktų nepakerėtas.

Be to , ji turėjo Eriko kraujo. Tai svarbiausioji sudėtinė dalis, leidžianti pritaikyti kerus kaip tik jam.

Gerai dar, kad Blezė užtruks kelias dienas, kol užbaigs kūrinį. O kai jis bus gatavas...

Eriko neišgelbės nė pats pragaras.

Tėja atsitraukė atgal nežinodama, ar Blezė ją pastebėjo – tiesą sakant, jai tai nerūpėjo. Nematydama kelio ji nusvirduliavo į savo kambarį.

Jiedu su Eriku – sielos draugai. Tačiau Blezė tam tikra prasme yra pati Afroditė. Kas gi galėtų jai atsispirti?

Ką man daryti ?

Ji irgi turėjo lašelį Eriko kraujo ant nosinės kampučio. Tik meilės kerais Blezei ji niekaip neprilygtų. Blezė turėjo ilgametę patirtį ir įgimtą talentą, pranokstantį visų kitų gebėjimus.

Vadinasi, būtina sumanyti ką kita. Tai, visų pirma, turėtų neleisti Blezei prisiartinti prie Eriko. Apsaugoti jį...

Tėja atsitiesė.

Negaliu. Tai pernelyg pavojinga. Dvasių iššaukimo burtai ne mergelėms. Su jais turi būti atsargus netgi Vidinis Ratas.

Vis dėlto senelė turi medžiagos. Žinau, kad turi. Mačiau dėžutę.

Galiu žūti jau vien mėgindama.

Ją apėmė keista ramybė. Susitelkusi į pavojų ji jautėsi geriau nei svarstydama, ką pasakytų senelė, jei sučiuptų. Dėl Eriko ji drįstų lįsti į pavojų. Galvojant apie tai pavyko atsikratyti minties, kad pats sumanymas ne tik pavojingas, bet ir netikęs .

Šįkart ji nulipo laiptais lyg lunatikė. Rami ir abejinga.

– Tobi, kur senelė?

Jis vos kilstelėjo galvą.

– Išvyko aplankyti Tjerio Deskuedro, pasikalbėti apie kažkokį jo dvarą. Liepė vakare važiuoti jos pasiimti.

Tjeris buvo vampyras ir Nakties Valdovas. Jis turėjo daug dvarų į šiaurės rytus nuo Las Vegaso – bet kaip su tuo susijusi senelė?

Tiek to. Svarbu, kad senelės visą dieną nebus namie.

– Tai galėtum išeiti pasilinksminti. Aš prižiūrėsiu krautuvę.

Tobijas dėbtelėjo į ją apdujusiomis mėlynomis akimis, ir apskritas jo veidas nušvito.

– Rimtai? Tu čia pabūsi? Galėčiau tave išbučiuoti. Nagi, aplankysiu Kiši... ne, gal Zoją... o gal Šiną...

Kaip ir visi raganiai, mieste jis turėjo didžiulę paklausą tarp raganaičių.

Tebemurmėdamas jis pasitikrino piniginę, stvėrė automobilio raktelius ir movė prie durų, tarsi Tėja galėtų bet kurią sekundę apsigalvoti.

– Grįšiu laiku jos paimti, pažadu, – skubiai tarė Tobijas ir nėrė pro duris.

Vos jam dingus, Tėja apvertė lentelę prie durų užrašu „UŽDARYTA“ į viršų, užsirakino ir pritykino prie prekystalio.

Apatinėje rakinamoje lentynoje buvo geležinė skrynelė, pažiūrėti penkių šimtų metų senumo. Tėja ją vargais negalais pakėlė – buvo sunki . Sukandusi dantis, nenuleisdama akių nuo karoliukų užuolaidos, skiriančios krautuvę nuo senelės dirbtuvės, ji užsirepečkojo laiptais aukštyn.

Dar porą kartų nusileido apačion pasiimti kitų reikmenų. Karoliukų užuolaida nesujudėjo.

Galop Tėja nuėjo į senelės kambarį. Ant vinies šalia galvūgalio kabojo didelis žiedas su tuzinu raktų. Ji jį paėmė. Grįžusi į savo kambarį užsirakino ir užkimšo durų apačią rankšluosčiu, kad Blezė neužuostų dūmų.

Gerai, dabar atidarykime tą daiktą.

Ji atsisėdo ant grindų sukryžiuotomis kojomis priešais skrynelę. Pritaikyti spynai raktą buvo nesunku – tiesiog susirado patį seniausią ir grubiausią geležinį raktą ant žiedo. Šis idealiai tiko, ir skrynelė atsidarė.

Viduje buvo bronzinė dėžutė, o joje – sidabrinė.

Sidabrinėje dėžutėje gulėjo senovinė knyga pageltusiais, sutręšusiais lapais ir žalias buteliukas, užlietas vaško kamščiu ir dėl tvirtumo aprištas kaspinais. Joje dar buvo apie trisdešimt keturiasdešimt amuletų. Tėja paėmė vieną ir apžiūrėjo.

Šviesių plaukų sruoga susukta, surišta į mazgą ir suklijuota molio gurvuoliuku. Molis buvo tamsiai raudonas, jį, padarytą iš žemės ir iš raganos kraujo, Tėja lietė pagarbiai. Ko gero, visi Rato nariai prie jo dirbo ištisas savaites: įkrovė kraują galiomis, giedojo, maišė jį su slaptomis sudėtinėmis dalimis, degė ritualinėje ugnyje.

Aš liečiu raganą, dingtelėjo Tėjai. Pačią esybę tos, kuri mirė prieš šimtus metų.

Slaptingas ženklas ant amuleto viršaus turėjo parodyti, kas toji ragana. Bet molis buvo taip aptrupėjęs, kad Tėja ženklo neįžiūrėjo.

Nesijaudink. Surask aprašymą knygoje ir palygink su amuletu.

Ji ėmė atsargiai vartyti sudūlėjusius knygos lapus, mėgindama įskaityti išblukusį įmantrų raštą.

Iks U Sihnal , Anė Bater , Markas Klingelsmitas ... Ne, jie visi atrodo pernelyg pavojingi. Liučijus Kaliostras – galbūt. Bet aš nenoriu alchemiko. Devis Ratihas , Omija Inošiši ... pala. Febė Garner .

Ji atidžiai perskaitė puslapį apie Febę. Miela mergaitė iš Anglijos, gyvenusi dar prieš inkviziciją, laikiusi namų dvasias. Jauna mirė nuo tuberkuliozės, bet visi ją pažinoję laikė palaimintąja – netgi žmonės, vertinę jos gebėjimą atitolinti nuo miesto blogus kerus. Jie taip pat raudojo prie jos kapo.

Nuostabu, pamanė Tėja.

Ji puolė žarstyti amuletus, ieškoti to, ant kurio būtų įspaustas ženklas, panašus į esantį knygoje šalia Febės vardo.

Štai jis. Tėja suspaudė delne amuletą. Febės plaukai buvo kaštoniniai ir labai švelnūs.

Puiku. Dabar paruošk laužą.

Jis turėjo būti sukrautas iš ąžuolo ir uosio – dviejų medžių, kurių liepsnoje buvo išdegtas molis. Į didžiausią bronzinį senelės dubenį Tėja sukrovė sausus pagaliukus ir uždegė.

Dabar įberk kasijos drožlių, šventųjų dagių, mandragoros šaknies. Jie skirti galiai padidinti. Patys burtai yra buteliuke, išskaptuotame iš vientiso malachito luito. Tai iššaukiamieji nuodai, jų kilmės Tėja nenumanė.

Ji krapštė nagu vašką, kol atlaisvino kamštelį. Tada liovėsi – rankos tirtėjo, tvinkčiojant kraujui.

Iki šiol ji tik apžiūrinėjo slaptus dalykus – tai blogai, bet atleistina. Dabar ji ryžosi uždegti draudžiamą ugnį... tai jau nedovanotina . Jeigu seniūnai išsiaiškins, ką ji padarė...

Tėja ištraukė kamštelį.

AŠTUNTAS SKYRIUS

Jai į šnerves tvoskė stiprus, aitrus kvapas. Laikydama buteliuką virš ugnies ji labai atsargiai jį pakreipė ir sumirksėjo, kad išriedėtų ašaros.

Vienas lašas, du, trys lašai.

Ugnis plykstelėjo mėlynais liežuviais.

Viskas parengta. Laužas – vienintelis būdas dvasiai iš anapus iškviesti; nebent peržengtum uždangą ir pats ją atsivestum.

Tėja abiem rankomis suėmė Febės amuletą, perlaužė molį ir sutrupino antspaudą. Paskui, laikydama perlaužtą amuletą virš ugnies, ištarė galios žodžius – buvo girdėjusi juos iš seniūnų per praėjusį Sauiną.

– Tebūna man suteikta Hekatės žodžių galia .

Akimirksniu ji pajuto, kaip žodžiai randasi joje ir veržiasi pro lūpas. Girdėjo taip, tarsi juos būtų taręs kas kitas.