L Smith - Kerėtoja

Bent kiek atsipalaidavusi Tėja vėl įsitempė.

– Kodėl ypač manęs? – griežtai paklausė.

Erikas padvejojo, tada jų žvilgsniai susitiko, ir jis tyliai paaiškino.

– Dėl tavo senelės krautuvėlės. Suprantama, tai tik žolelės ir pozityvusis mąstymas – bet taip pat žinau, kad senovėje kas nors būtų bedęs į ją pirštu ir pavadinęs ragana.

Tėja vėl aprimo. Nieko baisaus, kad žmonės senelę vadina ragana – jei tik turi galvoje moteriškę, bendraujančią su augalais ir maišančią naminį plaukų balzamą. Ji negalėjo netikėti Eriku, žvelgiančiu tomis rimtomis žaliomis akimis.

Bet čia pasitaikė proga, ir Tėja ja pasinaudojo.

– Taip, veikiausiai ir aš būčiau sudeginta už tai, kad įteikiau tau šią dovaną, – tarė ji ir atskleidė saują. – O tu tikriausiai išsigąsi, jei paprašysiu visą laiką ją nešiotis su savimi: pamanysi, kad ketinu tave kaip nors užburti...

– Aš nieko nemanysiu, – tvirtai tarė jis, imdamas iš Tėjos mažą žalią maišelį. Šis kvepėjo šviežiais pušų spygliais – jų čia daugiausia ir buvo. Be jų, Tėja įdėjo kelias apsaugines žoleles, Ištar kristalą – auksinį trikampės žvaigždės pavidalo berilį su išraižytu babiloniečių deivės motinos vardu. Tai buvo daugiausia, kuo ji galėjo priešintis Blezės kerams.

– Aš tik pabučiuosiu jį ir įsidėsiu į kišenę; visada nešiosiuosi, – kalbėjo Erikas. Jis taip ir padarė. Pabučiavęs tarė: – Mm, gardžiai kvepia.

Tėja nenorom šyptelėjo. Netgi drįso pasakyti:

– Tiesą sakant, tai primins apie mane.

– Niekada neišsitrauksiu jo iš kišenės, – rimtai pažadėjo jis.

Ką gi, viskas puikiai pavyko.

– Klausyk, gal ką nors galime padaryti dėl šios vietos, – dar kartą apsidairęs pasiūlė Erikas. – Mokyklos taryba nenorėtų, kad mokykla blogai pagarsėtų. Galėčiau nulėkti iki žurnalistikos kabineto ir pasiskolinti fotoaparatą. Padarytume kelias nuotraukas, kad būtų matyti, kuo skundžiamės.

Tėja dirstelėjo į rankinį laikrodį.

– Kodėl gi ne? Vis vien pavėlavau į prancūzų.

Erikas išsišiepė.

– Tuoj grįšiu.

Jam išdūmus, Tėja, paskendusi mintyse, ėmė pamažu vaikštinėti tarp būdelių.

Mudviem šnekantis vos kelias minutes, vos neišplepėjau jam tiesos, prisiminė ji. O vėliau išsigandau, kad pats viską išsiaiškino.

Argi tai būtų taip jau blogai? Jis vis vien pasmerktas dėl to, kad aš jį myliu; dabar nebesvarbu, ką žino.

Bet jeigu jis sužinotų... ką tada pasakytų? Kad apskritai raganos nėra tokios jau baisios – bet ar jis tikrai norėtų draugauti su ragana?

Vienintelis būdas sužinoti – prisipažinti.

Ji atsirėmė į kopėčias ir nieko nematydama įsispoksojo į klijuotę, numestą po kabančia kilpa. Žinoma, tai tik teorinis klausimas. Kokia ateitis jų lauktų?..

Ūmiai Tėja suvokė, į ką spokso.

Po klijuote buvo batas, ant kažko užmautas. Ji įsivaizdavo, kad tai dar viena netikra ragana... ir kaipmat atsipeikėjo. Pajuto, kaip ant rankų šiaušiasi plaukeliai ir ima dilgsėti kūną.

Kam raganą apauti juodais Nike sportbačiais?

DEVINTAS SKYRIUS

Batas čia taip nederėjo, kad akimirką Tėja manė sapnuojanti. Ko gero, taip veikia pati aplinka: tamsi aidinti patalpa su visomis šiurpiomis būdelėmis. Jeigu ji nusigręžtų ir dar kartą pasižiūrėtų...

Batas tebebuvo.

Reikia palaukti, paskui kam nors paskambinti. Tai gali būti siaubinga. Tam yra žmonių valdžia; reikia sulaukti bent jau Eriko...

Tėja pasijuto einanti palengva, kaip per sapną.

Smiliumi ir nykščiu suėmė klijuotės kampą ir pakėlė kelis centimetrus.

Batas buvo užmautas ant kojos.

Džinsuotos kojos. Tikrai ne raganos. Štai ir kitas batas.

Tėją apėmė siaubas ir užliejo adrenalino banga. Keista, bet tai padėjo. Pirma kilusi mintis buvo: Tai žmogus , jis gali būti sužeistas . Ją apėmė ryžtas, tarp jos ir baimės iškilo siena.

Laikykis, viskas gerai, tuoj pažiūrėsiu...

Ji nutraukė klijuotę. Išvydo kojas, liemenį, pirštus, gniaužiančius juodai aprengtos netikros raganos rankovę...

Tada pamatė galvą ir atšlijo, rankomis užsidengdama burną. Vos dirstelėjo, bet vaizdas rėžte įsirėžė į atmintį.

Melsvai pilkas, siaubingai ištinęs veidas. Klaikiai išverstos akys. Liežuvis kaip dešrelė, išlindęs pro juodas lūpas.

Tėjos kojos neišlaikė.

Ji jau buvo mačiusi mirtį. Dalyvaudavo atsisveikinimo ceremonijose, per kurias mirtingi raganų palaikai būdavo grąžinami žemei. Bet tai būdavo natūrali mirtis, lavonas atrodydavo ramus. O čia...

Turbūt tai berniukas. Plaukai trumpi, krūtinė plokščia. O veido atpažinti neįmanoma. Toks sudarkytas – nebepanašus į žmogų...

Jis mirė smurtine mirtimi. Tegu jo dvasia išsilaisvina; tegu jos čia nelaiko keršto troškimas. O Sekhmeta, liūtagalve Egipto deive, mirties mokytoja, kelių atvėrėja, tylioji Sekhmeta...

Padrikas mintis nutraukė vidun įspindusi saulės šviesa. Nuo durų sušuko Erikas:

– Grįžau!

Tėja atsistojo. Kojos vėl ėmė linkti. Ji prasižiojo, bet įstengė tik sukuždėti:

– Erikai...

Erikas pribėgo prie jos.

– Tėja, kas atsitiko?

– Čia kažkas negyvas.

Tėja išvydo jo akis nepatikliai išsiplečiant, tada Erikas pažvelgė pro ją. Žengė prie kūno ant grindų, sustojo, pasilenkė, akimirką pažiūrėjo. Tada ūmiai atsigręžė ir stvėrė Tėją tarsi norėdamas apsaugoti nuo to vaizdo.

– Nežiūrėk į jį, nežiūrėk ten, – aikčiojo jis. – O Dieve, kaip baisu.

– Žinau. Mačiau.

– Tai baisu, tai taip baisu...

Jie abu stovėjo apsikabinę. Tik tai teikė saugumo šiame košmare.

– Jis negyvas. Tas vaikis negyvas, – vapėjo Erikas. Tai buvo akivaizdu, betTėja suprato, kad jam reikia šnekėti. – Mes niekuo negalime jam padėti. O Dieve, Tėja, man atrodo, tai Kevinas Imamura.

– Kevinas ? – Tėjai akyse ėmė mirgėti juodi taškeliai. – Ne, negali būti...

– Mačiau jį su šiais marškiniais. Ir plaukai... Be to, jis priklausė salės puošimo komitetui. Tikriausiai norėjo pakabinti šią lėlę.

Tėjai mintyse iškilo šiurpus vaizdas. Sukrešėjusi tamsi linija ant išpampusio veido gali būti žaizda nuo skutimosi peiliuko. O švelnūs juodi plaukai... Taip, tai gali būti Kevinas. Vadinasi...

Blezė .

– Eime, – apdujęs tarė Erikas. – Turime pranešti raštinei.

Tėja leidosi vedama. Jos mintys buvo kitur. Blezė. Ar Blezė žino... ar Blezė galėjo...

Ji nenorėjo nė įsileisti tokios minties, vis dėlto nieko negalėjo padaryti.

...Eiti iki galo? Ne tik pralieti kraują, bet ir atimti gyvybę?

Raganoms tai draudžiama. Bet Harmanai iš dalies yra lamijos, o vampyrai kartais žudo, siekdami galių. Ar Blezė galėjo žengti taip toli į tamsą?

Jiems nuėjus į raštinę, viskas vyko labai greitai, Tėja negalėjo nė susikaupti. Aplink buvo žmonės. Sekretorė. Direktorius. Policija. Ji jautėsi dėkinga Erikui, vis pasakojančiam apie įvykį, kad jai nereikėtų.

Turiu suieškoti Blezę.

Jie grįžo į sporto salę. Policija buvo aptvėrusi pastatą geltona juosta. Spoksojo mokinių ir mokytojų būrys. Tėja akimis naršė tarp žmonių, bet Blezės niekur nepastebėjo.

Aplinkui buvo girdėti balsai.

– Girdėjau, tai Kevinas Imamura.

– Kažkas sakė, kad vyrukas iš šokių sugrįžo ir jį pričiupo.

– Erikai! Erikai, ar tikrai jį matei ?

Tada vienas balsas perrėkė kitus:

– Ei, ponia Čeng, kaipgi Helovino vakarėlis? Ar iki to laiko sporto salė bus atidaryta?