L Smith - Kerėtoja

Direktorė, stovinti su pora policijos pareigūnų, atsigręžė. Vėjelis šiaušė juodus plaukus ant kaktos, jai kreipiantis į susirinkusiuosius.

– Nežinau, kaip bus su sporto sale. Čia įvyko tragedija, ir dabar reikės atlikti tyrimą. Turime laukti ir žiūrėti, kas bus toliau. Dabar noriu, kad visi grįžtumėte į klases. Mokytojai, prašyčiau vestis mokinius į pamokas.

– Negaliu grįžti, – sušnabždėjo Tėja. Juodu su Eriku stovėjo tolėliau nuo retėjančio būrio. Regis, visi juos užmiršo.

– Parvešiu tave namo, – iškart pasisiūlė Erikas.

– Ne – turiu surasti Blezę. Noriu ją kai ko paklausti. – Ji mėgino priversti dirbti atbukusias smegenis. – Erikai, turėjau anksčiau tave perspėti. Saugokis.

– Ko?

– Blezės.

Jis atrodė nustebęs.

– Tėja... – Erikas dirstelėjo į senąją sporto salę. – Juk nemanai, kad ji kaip nors su tuo susijusi – su Kevino žūtimi?

– Nežinau. Ji galėjo ko nors paprašyti – arba jį patį priversti taip padaryti. – Tėja kalbėjo tyliai. Žiūrėjo Erikui tiesiai į akis, stengdamasi įtikinti. – Erikai, žinau, kad nieko nesupranti, bet prisimink, ką pasakojau anksčiau. Ji kaip Afroditė. Arba Medėja. Ji juokiasi naikindama. Ypač kai užpyksta... o ant tavęs ji užpykusi .

– Už ką?

– Nes pasirinkai mane, o ne ją, nes tu man patinki – dėl daugelio dalykų. Tai nesvarbu. Svarbiausia, kad ji gali tave persekioti. Gali mėginti tave... suvilioti. Ir... – Tėja pažvelgė į plazdančią geltoną juostą aplink senąją sporto salę, – mėginti tau pakenkti. Todėl ją pamatęs būk atsargus . Ar pažadi?

Erikas atrodė suglumęs ir sukrėstas, bet neryžtingai linktelėjo:

– Pažadu.

– Tai susitiksime vėliau. Dar turime apie ką pasikalbėti – bet pirmiausia noriu rasti Blezę.

Ji nuėjo prie mokinių, palikusi Eriką stovėti vėjyje. Žinojo, kad jis ją stebi.

Tėja pamatė kažką mojant. Tai buvo Danė užuojautos ir susirūpinimo kupinu veidu.

– Tėja, ar gerai jautiesi?

– Pusėtinai. – Tėja neatpažino savo balso. – Ar kur nors nepastebėjai Blezės?

Švelni Danės rankelė atsidūrė jos delne.

– Jiedvi su Vivjena parvažiavo namo – pas jus. Aš, jei nori, grįšiu su tavim. Tau negalima likti vienai.

Tėja spustelėjo jai ranką.

– Ačiū už rūpinimąsi. – Jautėsi dėkinga ir jai palengvėjo, kad Danė neužpyko. – Dane, dėl to, kaip elgiausi pirmiau...

– Užmiršk. Nepamenu, ką pasakiau, bet nenorėjau tavęs supykdyti. – Ji švelniai pridūrė: – Tėja, ar tau tikrai viskas gerai? Tikrai? Nenorėčiau dar labiau tavęs jaudinti...

– Kas yra? Kas , Dane?

– Tavo senelė serga. Todėl Blezė su Vivjena ir grįžo namo – jas iškvietė Vivjenos mama. Ji žiniuonė – turiu omeny, Vivjenos mama – ir, manau, vešis tavo senelę į savo namus.

Tėja susikrimto. Senelė į Las Vegasą persikėlė dėl kitų priežasčių nei visi Nakties Žmonės. Lamijos ir sukurtieji vampyrai kraustėsi į šį miestą, nes daugelis čia gyvenančių žmonių buvo perėjūnai – tokių dingusių niekas nepasigestų. Raganos čia kėlėsi dėl galios verpetų dykumoje. O senelė apsigyveno dėl šilto, sauso klimato. Ji jau nuo vaikystės sirgo plaučiais.

Kad tik tai nebūtų rimta, mintyse maldavo Tėja, Danei ją vežant namo.

Joms pasiekus krautuvėlę, senelės nebebuvo. Apačioje laukė Tobijas ir Vivjena.

– Ar ji gerai jaučiasi? – pasiteiravo Tėja. – Jai nieko rimto?

– Nieko baisaus, – atsakė Tobijas. – Jai šiandien svaigo galva, paskui ištiko ilgalaikio, nesibaigiančio kosulio priepuolis. Galop ji nusprendė, kad bus geriausia, jei kas nors ją užkalbės. Todėl paskambino poniai Morigan.

Nuostabu – užkalbėjimas! Senelė tai mėgo. Bet ji, matyt, rimtai serga, jei to prašo .

– Galiu jai paskambinti?

– Verčiau nereikia, – įsiterpė Vivjena. Jos žalios akys buvo malonios, balsas ramino. – Šiuo metu mama veikiausiai dirba su ja, o jos užkalbėjimai trunka kiaurą naktį. Nederėtų joms trukdyti. Bet nesijaudink, Tėja, mano mama tikrai tai geba.

– Aš visai ne dėl to jaudinuosi. – Tėja išsiblaškiusi apsidairė, galiausiai vėl pažvelgė Vivjenai į akis. – Ar girdėjai, kas atsitiko mokykloje?

– Ne. – Vivjena, regis, truputį susidomėjo. – Kas atsitiko?

Užuot atsakiusi, Tėja paklausė:

– Kur Blezė?

– Viršuje, kraunasi daiktus. Ji nakvos pas mane. Tu irgi gali važiuoti.

Tėja jau dūmė laiptais aukštyn.

Įpuolė į jųdviejų su Bleze kambarį. Blezė buvo pasidėjusi ant lovos atidarytą lagaminą.

Tėja ėjo tiesiai prie reikalo.

– Ar tu nužudei Keviną Imamurą?

Blezė išmetė juodą šilkinį meškiuką.

– Ką padariau? Ką čia šneki?

– Jis negyvas.

– Ir tu pamanei, kad tai padariau aš ? Labai ačiū, bet ne jį norėčiau nudėti. – Blezė prisimerkė, ir Tėja pajuto šaltį. Paskui Blezė pakreipė galvą. – Tai kaip jis žuvo?

– Buvo pasmaugtas. Kažkas jį nužudė .

Blezė tik kilstelėjo antakius ir sumurmėjo:

– Hm. Kažin, kur Rendis? – Ji kilstelėjo palaidinę, pasvarstė, tada pridūrė: – Norėsi su manim važiuoti pas Vivą? Vis geriau, nei likti čia vienai.

– Nežinau. Ar turiu tave stebėti, kad Erikui neatsitiktų taip, kaip Kevinui?

Blezė įtūžusi dėbtelėjo į ją.

– Jei jau koks vaikinas man krinta į akį, pirmiausia jį suvilioju . Nesmaugiu nė neprasidėjus smagumams.

Ji trinktelėjo lagamino dangtį ir išžygiavo.

Tėja atsisėdo ant lovos.

Kad ir kaip aštriai šneka Blezė, ji to nepadarė, suprato Tėja. Pusseserė atrodė nuoširdžiai nustebusi.

O Rendis? Galėjo nužudyti ir jis, jei tik būtų ištrūkęs iš ten, kur buvo nugabentas. Rendis turėjo priežasčių nekęsti Kevino. Bet...

Galvoje taip greitai kilo kitas paaiškinimas, kad Tėja suprato, kaip tai akivaizdu.

Dvasia.

Ji sėdėjo be galo ilgai ir mėgino susikaupti. Tarsi būtų ieškojusi kelio tirštame rūke.

Senelė išvažiavo... Jeigu ji serga, negaliu jai trukdyti... Žinoma, Blezė nepadės... Vis dėlto turiu kuo nors kliautis ...

Danė švelniai stumtelėjo duris.

– Galiu užeiti?

Tėjai linktelėjus, ji įėjo ir atsisėdo ant Tėjos lovos.

– Jos išvažiavo. Ir Tobijui leidau išeiti – jis nori susitikti su savo mergina. Jei nori, nakvosiu pas tave.

Tėja trūksmingai atsiduso.

– Ačiū, Dane.

– Klausyk, Tėja, nenoriu būti įkyri, bet... ar tikrai gerai jautiesi? Tu balta kaip numirėlis... – Danė prikando lūpą. – Atleisk, prastai parenku žodžius. Bet aš tavo draugė ir mielai padėsiu, kuo galėsiu.

Tėja vėl atsiduso. Tada apsisprendė.

– Aš būriau draudžiamu būdu.

Danė atrodė nustebusi, bet neišsigandusi.

– Kokiu?

– Iššaukiau dvasią.

Danė neėmė klykti ir nenualpo, tad Tėja jai papasakojo visą istoriją. Išskyrus tai, dėl ko kvietėsi dvasią.

– Dabar aš bijau, – užbaigė ji. – Vakar kažką išleidau, o šiandien žuvo Kevinas. Blezė jo nežudė. Ji mano, kad prie to gali būti kaip nors prisidėjęs Rendis, bet... – Tėja papurtė galvą.

– Tėja, mąstykim logiškai. Kodėl tai turėtų būti susiję su tavo burtais? – Ramus Danės balsas guodė. – Seniūnai nuolat kviečia protėvius, bet nieko baisaus nenutinka. Tu tiesiog jautiesi kalta, nes žinai, kad negalima taip daryti .