L Smith - Kerėtoja

– Ne. Dane, tai sunku paaiškinti, bet ta mano išleistoji dvasia... nebuvo draugiška. Parbloškė mudvi su Bleze. Nė viena seniūnų iššaukta dvasia, kiek mačiau, taip nesielgė.

– Ką gi... – Danė, rodos, abejojo. – Bet kodėl kokiam nors protėviui reikėtų nužudyti žmogų?

– Nenutuokiu. – Kalbantis apie tai, Tėjai prašviesėjo galvoje. Ji lėtai ištarė: – Bet... gal knyga ką nors paaiškintų.

Po dešimties minučių jiedvi sėdėjo ant Tėjos lovos, ant žemės pasidėjusios geležinę skrynutę, o tarp savęs – knygą.

– Pirmiausia, ar gali bent ką pasakyti apie įkritusį į ugnį amuletą? – mokslininkės tonu paklausė Danė. – Pavyzdžiui, jei plaukai žili, tai galėtų reikšti...

– Kad ragana buvo sena, – pagavo mintį Tėja. – Ne, jie nebuvo nei žili, nei šviesūs. Jie buvo tamsūs – kaip raudonmedis. – Ji užsimerkė, mėgindama prisiminti. – Viskas vyko taip greitai, bet man atrodo, jie buvo ilgi . Daug kartų perlenkti ir suklijuoti moliu.

– Vadinasi, tai veikiausiai moteris.

– Taip. – Tėja kurį laiką skaitė. – Pala. Pažvelk čionai.

– Siuzana Blanšet, – sunkiai perskaitė Danė. – Gimusi tūkstantis šeši šimtai trisdešimt ketvirtaisiais Esgavane tą dieną, kai, švenčiant taiką tarp Prancūzijos ir Ispanijos, buvo kuriami laužai. Nuteista tūkstantis šeši šimtai penkiasdešimt trečiaisiais Rončeine ir įkalinta Rio dvare.

– Paklausyk, kuo ji kaltinama, – niūriai tarė Tėja. – Užkeikdavo javus, žudydavo galvijus, užtraukdavo kraštui badą, naktimis savo ilgais plaukais smaugdavo kūdikius .

– Smaugdavo, – aiktelėjo Danė.

– Ji tai neigė, todėl buvo kankinama. Paklausyk: „Timptelėta ant kankinimų suolo ji be atvangos šaukė nesanti ragana, bet smarkiau tempiama pripažino, kad tai tiesa.“

– Paskui buvo kankinama jos šeima , – tarė Danė, pirštu vedžiodama eilutes. – O Izide, pažiūrėk. Ji turėjo dešimtmetį brolį Klementą ir šešerių metų sesutę Liusjeną. Abu buvo kankinami.

– Ir sudeginti. – Tėją ėmė krėsti drebulys. Kambary buvo nešalta, bet iš vidaus ją tarsi stingdė ledas. – Klausyk: „Vaikams buvo pažadėta malonė, kad, prieš deginant, jie bus pasmaugti, bet budeliui nebuvo sumokėta, todėl jie gyvi atsidūrė liepsnose...“ – Ji nebegalėjo užbaigti.

– „...sesers akyse“, – sušnabždėjo Danė. Ji taip pat virpėjo ir glaudėsi prie Tėjos. – Kaip jie galėjo tai daryti ?

– Neįsivaizduoju, – tyliai atsakė Tėja.

– Nenuostabu, kad Nakties pasaulio įstatymai tokie griežti. Nenuostabu, kad turime slapstytis – pažiūrėk, ką jie daro sužinoję apie mus.

Tėja prikando lūpą – nenorėjo galvoti apie Nakties pasaulio taisykles.

– Paskiausiai buvo sudeginta Siuzana, – įbedusi akis į knygą kuždėjo ji. – Jiems uždegus laužą, ji dar kažką suriko, šaukėsi keršto.

– Ir aš būčiau šaukusis, – švelnus Danės balsas buvo plieno tvirtumo. – Būčiau sugrįžusi ir juos išžudžiusi .

Ji nutilo, ir abi su Tėja susižvalgė.

– Gal ji kaip tik tai ir daro, – lėtai tarė Tėja. – Tik nebegali pasiekti savo kankintojų. Bet surado kai ką panašaus – netikrą kankinimų kambarį. O ten Kevinas ką nors darė su raganos pavidalo lėle – gal kabino. Ko gero, jo veiksmai jai priminė... – Tėja linktelėjo į knygą. – Šiaip ar taip, Kevinui kažką darant, ji nesusilaikė.

– Ir jį nužudė. Pasmaugė – juk tuo buvo kaltinama. Tėja, – Danė susiraukė, tada kalbėjo toliau. – Kai išvydai Kevino kūną – ar kas nors buvo jam ant kaklo?

Tėja stebeilijosi į užuolaidą, mėgindama prisiminti. Klaikų ištinusį veidą... iškištą liežuvį... ir mėlynes ant gerklės.

– Ne, – pratarė ji. – Buvo žymės – bet smaugimo įrankio neliko.

– Ji jį pasiėmė. – Danė suvirpėjo, tada uždėjo rankas ant knygos. – O gal ir ne. Klausyk, Tėja, tai puiki pasaka sekti prie laužo, bet iš tiesų mes tik spėliojame.

Tėja žvelgė į pageltonavusį lapą po Danės pirštais.

– Aš taip nemanau, – tyliai tarė ji. – Matai šį simbolį prie Siuzanos Blanšet vardo? Aš jį prisimenu. Akimirką išvydau ant degančio amuleto.

– Tikrai?

Tėja nusigręžė.

– Taip. Dane, tai ji. Ir aš dėl visko kalta. Aš ją išleidau... o dabar ji žudo žmones. Dėl manęs žuvo žmogus.

Tik dabar, tai ištarusi, ji iki galo suvokė tiesą – tarsi žodžiais būtų ją patvirtinusi. Kevinas negyvas . Jis nebeis į mokyklą, nebegalės susitaisyti savo poršė. Niekada nebesišypsos mergaitėms. Jis prarado visa, ką tik gali prarasti žmogus.

– Aš... man taip gėda , – tarė Tėja. Gerklę mėšlungiškai gniaužė skausmas, lyg pykinant. Iš akių paplūdo ašaros.

Danė ją kūkčiojančią laikė glėbyje. Galop, Tėjai verkiant tyliau, tarė:

– Tu nežinojai, kad taip bus. Nenorėjai nieko blogo. Tik žaidei ir padarei klaidą. Tu nežinojai .

– Nesvarbu. – Tėja rankove nusišluostė veidą ir atsisėdo. Skausmas krūtinėje atlėgo, ir ji pamažu suvokė, kad atsirado kai kas nauja. Kai kas šilto ir šviesaus. Poreikis veikti .

– Nesvarbu, – pakartojo ji. – Vis tiek tai padariau aš. Bet žinau viena – neleisiu, kad tai pasikartotų . Turiu ją sustabdyti. Kitaip sakant, parsiųsti atgal.

– Aš tau padėsiu. – Mažytis Danės smakras buvo ryžtingai iškeltas. – Bet kaip ?

Tėja pasižiūrėjo į sieną, tada tarė:

– Šį tą sumaniau.

DEŠIMTAS SKYRIUS

– Senelė man sakė, kad dvasią parsiųsti atgal gali tik ją iššaukęs žmogus, – ėmė aiškinti Tėja. – Bėda ta, kad reikia matyti dvasią, būti netoliese. Tada galima atlikti grąžinamąjį būrimą.

– Gerai, – linktelėjo Danė. – Bet...

– Pala, tuoj paaiškinsiu. – Tėja atsistojo ir ėmė matuoti žingsniais grindis nuo savo iki Blezės lovos. Iš pradžių ji kalbėjo lėtai, paskui vis greičiau. – Manau, taip įvyko ne pirmą kartą. Kadaise kur nors, kokiai nors raganai yra pasitaikę išsikviesti ir paleisti dvasią. Tad paskui teko ją sugauti.

– Neabejoju. Tik kas iš to?

– Jeigu rastume užrašus, kaip ji tai padarė, – kaip susekė dvasią, – mums tai pagelbėtų.

Danė susijaudino.

– Taip – tai nebūtinai iššauktoji dvasia. Juk kai kurios dvasios po mirties tiesiog nenori pereiti į kitą pusę, tiesa? Gal rasime kokį įrašą apie tai, kaip jos buvo nusiųstos už uždangos?

– Arba legendą. Arba eilėraštį. Ką nors , kad padėtų išsiaiškinti, kaip burtais priversti dvasią likti šalia. – Tėja nutilo ir išsišiepė Danei. – Jei senelė ko nors ir turi apsčiai, tai užrašų, legendų bei eilėraščių. Dirbtuvėje šimtai knygų.

Danė pašoko išplėtusi akis.

– Paskambinsiu mamai ir pasakysiu, kad nakvoju pas tave. Tada mes rasime, ko reikia.

Danei pasikalbėjus su mama, Tėja paskambino Erikui, kad pasiteirautų, ar jam viskas gerai. Žinodama apie ištrūkusią į laisvę pamišėlę dvasią, ji nuogąstavo dėl jo.

– O tau viskas gerai? – pasiteiravo jis. – Vis dar kremtuosi, kad nusivedžiau tave ten. Norėčiau... na, kad mums susitikus neįvyktų nieko baisaus.

Tėjai lyg kas būtų suspaudęs širdį.

– Ir aš.

– Gal rytoj galėtume ką nuveikti? Jei tu nusiteikusi.

– Būtų gerai. – Ji nedrįso daug šnekėtis, girdint Danei. Draugė būtų pernelyg lengvai atspėjusi jos jausmus.