L Smith - Kerėtoja

* * *

Dirbtuvėje Tėja pirmiausia pastebėjo, kad Blezė buvo pasiėmusi savo darbą.

Veikiausiai jau baigia.

– Aš pradėsiu čia, – tarė Danė, sustojusi priešais didelę knygų spintą. – Kai kurios jų atrodo itin senos.

Tėja ėmėsi kitos spintos. Čia buvo įvairiausių knygų: odiniais, popieriniais, medžiaginiais, zomšiniais, minkštais viršeliais. Vienos spausdintos, kitos rašytos ranka, trečios pieštos. Kai kurios buvo parašytos Tėjai nežinomomis kalbomis.

Pirmojoje lentynoje ji nerado nieko, išskyrus įdomią burtų knygą, pavadintą „KAIP PASIGAMINTI PASIBJAURĖJIMO ELIKSYRĄ, veikiantį taip pat gerai, nors gal kiek silpniau už įprastinius neapykantą keliančus eliksyrus, ne tokį sudėtingą ir brangų kaip paniekos eliksyras, vartojamas karališkosios šeimos narių ir aukštuomenės, bet puikiai išsilaikantį.“

Hmm ...

Tėja pasidėjo tą knygą į šalį. Jai peržiūrėjus dar pusę lentynos, Danė sušuko:

– Ė, radau tavo šeimos medį.

Tėja prilėkė.

– Taip, senelė jį saugo. Jis nė iš tolo nesiekia Helevaizės, – nusijuokė Tėja.

– Kas šis vyrukas? – Danė pirštu parodė vardą. – Medžioklis Redfernas. Maniau, Redfernai buvo pagarsėjusi apsukruolių vampyrų šeima.

– Lamijų šeima. Kaip žinai, yra skirtumas. Sukurtieji vampyrai negali turėti vaikų.

– Bet ką tas lamija veikia tavo šeimos medyje?

– Tai jis šešioliktame amžiuje atliko giminystės ceremoniją su Maeve Harman. Anuomet ji buvo Harmanų galva. Supranti? O mes visos esame jos dukters Rozekler palikuonės.

– Ji tai atliko su vampyru ? Siaubas.

Tėja šyptelėjo.

– Ji tai padarė siekdama sutaikyti šeimas – jos tarpusavyje kariavo. Taigi dabar mes, visi Harmanai, turime truputį vampyrų kraujo.

– Prisimenu, spėliojau, ar neimsi žiūrėti man į gerklę. – Danė perbraukė pirštu medį. – Atrodo, judvi su Bleze esate paskutinės moteriškosios lyties Harmanų įpėdinės.

– Taip ir yra. Mes – paskutinės Židinio Sergėtojos.

– Tai didžiulė atsakomybė.

Beveik tą patį kalbėjo ir senelė. Tėja staiga pasijuto nesmagiai.

– Taip. Hm, gal verčiau skaitykime toliau.

Po poros valandų Danė tyliai tarė:

– Radau.

– Ką?

Tėja priėjusi atsisėdo šalia. Knyga ant Danės kelių buvo žaliu viršeliu su mėnulio pjautuvu ir trimis žvaigždėmis – Nakties pasaulio raganų simboliu.

– Tai humoristiniai pasakojimai, bet rašoma, kad jie tikri. Štai čia pasakojama apie vaikiną vardu Volstonas Harmanas, gyvenusį tūkstantis septyni šimtai septyniasdešimtaisiais. Jis mirė, bet negalėjo išeiti anapus. Bastėsi po miestą ir visiems krėtė išdaigas – pasirodydavo naktį nešinas galva po pažasčia ir panašiai. Niekada neapsistodavo vienoje vietoje tiek ilgai, kad galėtum jį sugauti.

– Tai kaip jis buvo susektas?

Danė pergalingai nusišypsojo.

– Nesusektas. Įviliotas .

Tėja susigaudė.

– Žinoma – kokia aš kvaila. Bet kaip ?

Plonas Danės pirštelis slydo lapu žemyn.

– Na, pirmiausia gaudytojai sulaukė Sauino, per kurį uždanga tarp pasaulių esti ploniausia. Tada Nikolas Harmanas surengė didžiulę šventę ir ant milžiniško stalo prikrovė mėgstamiausių Volstono valgių. – Danė išsišiepė. – Tai buvo pyragas su kapota lokiena ir moliūgas su kukurūzinių miltų plutele. Čia yra ir jo receptas. Cha.

– Maža kam gali prireikti. Ar tai padėjo?

– Regis, taip. Jie pastatė stalą su valgiais tuščiame kambaryje ir apstojo namą ratu. Senį Volstoną priviliojo maistas – rodos, jis neatsispyrė pagundai bent pasižiūrėti, juk valgyti negalėjo. Jam atlėkus paspoksoti į patiekalus, jie atidarė duris ir jį sučiupo.

– Ir spėriai bei maloniai išsiuntė siauru takeliu į tuštumos gelmes, – Tėja perskaitė per Danės petį.

Istorija skambėjo tikroviškai – šiuos žodžius galėjo žinoti tik tas, kuris buvo pats matęs iššaukimą arba sugrąžinimą.

– Taigi dabar žinome, ką daryti, – tarė Danė. – Sulauksime Helovino ir tada ją atsiviliosime . Tik turime rasti, kas jai patinka...

– Arba... ko ji nekenčia , – šovus minčiai Tėja pertraukė draugę.

Jos susižvalgė.

– Pavyzdžiui, tai, ką ji matė senojoje sporto salėje, – sukuždėjo Danė. – Tai, kas primintų, ką jai padarė žmonės.

– Taip, bet... – Tėja nutilo. Galvoje sukosi mintys, tačiau ji nenorėjo jomis dalytis su Dane. Juk žmonės per Heloviną ir šiaip darys tai, kas patrauks Siuzanos dėmesį. Jeigu policija atidarytų senąją sporto salę, Helovino vakarėlis būtų neįtikimai gardus masalas. Visos tos siaubo būdelės...

Vadinasi, jei noriu ją nuvilioti kur kitur, turiu atlikti dar ką nors baisesnio , kad dar labiau priminčiau anuometinius įvykius. Ir dar man reikia jauko, kurį ji norėtų nužudyti. Žmogaus. Tokio, kad sutiktų man padėti...

Tik ne Eriko .

Supratusi, kur veda mintys, ji liovėsi galvojusi. Pajuto rankas stingstant į ledą, o širdį vos tuksint.

Ne. Kad ir kas grėstų, tik ne Eriko. Net jei reikėtų gelbėti kitų gyvastis.

Ji išstūmė šią mintį iš galvos. Tikrai rasis kitas būdas, ji būtinai sugalvos. Dar yra laiko.

– Tėja! Tu vis dar čia? – Danė ją stebėjo.

– Tik mėginu viską perprasti. – Ji prisivertė kalbėti ramiai, sutelkti dėmesį į Danę. – Hm, paklausyk, kai ką sumaniau – galbūt mes turime šiek tiek laiko. Jei Siuzana vis dar stebi senąją sporto salę, mums gali pavykti. Kol salė uždaryta, žmonės ten neis, ir ji nieko nenužudys.

– Tikiuosi, – atsakė Danė. – Suprantu, ko ji niršta, bet niekas – netgi žmogus – nenusipelnė mirti taip, kaip Kevinas.

Naktį, Danei ramiai alsuojant Blezės lovoje, Tėja gulėjo ir stebeilijosi į silpną šviesą virš užuolaidų.

Ji galvojo ne tik apie Keviną. Mintys vis grįždavo prie to, ką sakė Danė ir ką kalbėjo senelė apie atsakomybę.

Netgi jei parsiųsiu Siuzaną atgal, net jei senelė pasveiks, net jei man pavyks apsaugoti Eriką nuo Blezės... Kas aš esu?

Esu ragana išdavikė. Mudu su Eriku neturime ateities... nebent pabėgtume. Bet tada jam tektų amžiams palikti šeimą – o mus medžiotų, kur benuvyktume. Aš išduočiau Židinio Sergėtojas ir Nakties pasaulį.

Prieš prisiverčiant viską išmesti iš galvos, šmėkštelėjo dar viena mintis.

Neįmanoma , kad visi būtų laimingi .

Kitą rytą Tėja vėlavo į mokyklą. Buvo sunku rasti Blezę – tik per pietus jiedvi su Dane aptiko Vidurnakčio Rato raganas didžiajame kieme.

– Būk gera, parodyk, – maldavo Selenė, priėjus Tėjai ir Danei. – Leisk bent žvilgtelėti, ką?

– Pirmiausia noriu išmėginti. – Blezė atrodė itin patenkinta savimi. Gurkštelėjo šaltos arbatos, nekreipdama dėmesio į Tėją ir Danę.

– Kaip senelė? – be įžangų paklausė Tėja.

Blezė atsigręžė.

– Jai geriau, tik ne tavo dėka. Kodėl šįryt nepaskambinai?

– Pramiegojau. – Po šiurpaus košmaro apie smaugiamus žmones.

– Vakar vėlai atsigulėme, – paaiškino Danė. – Tėja nekalta.

– Tavo senelė tikrai puikiai laikosi, – maloniai atsakė Vivjena. – Jai tik reikia mažumėlę pailsėti – mama tikriausiai dar porą dienų neišleis jos namo. Žinia, miegas gydo.

Tėją apėmė šioks toks palengvėjimas, tarytum pavasarinis vėjelis dvelktelėjo. Jei senelė sveiksta, bent dėl to nereikės nerimauti.

– Ačiū, Viva. Padėkok ir savo mamai.