L Smith - Kerėtoja

– Aš šlapia , – suspigo Blezė. – Gal išprotėjai? Ar bent nutuoki , ką vanduo daro šilkui?

Tėja prasižiojo, tada vėl užsičiaupė. Jautėsi apsvaigusi nuo džiugaus palengvėjimo. Nežinojo, ar Blezė mano, jog tai tik vanduo. Aišku viena – kad ir kokie stiprūs buvo jos kerai, dabar jie išsisklaidė. Ir Blezė tai suprato.

Blezė timptelėjo užtrauktuką ir nudrožė tolyn.

– Ji pyksta, – tarė Erikas.

– Na... – Tėja tebesijuto apdujusi. – Sakiau, kad ji mėgsta pykti. – Ji labai švelniai paėmė Eriką už rankos, iš dalies pati norėdama nusiraminti. – Eime.

Jiems žengus kelis žingsnius, Erikas tarė:

– Ačiū Dievui, kad apliejai mane tuo vandeniu.

– Taip. – Nors eliksyras nesuveikė, jis kažkokiu būdu atitraukė Eriko dėmesį, išblaškė Blezę ar dar ką padarė. Reikės pamėginti išsiaiškinti, kaip pavyko sunaikinti tokius stiprius burtus, kokius buvo sukūrusi Blezė.

– Žinai, man buvo labai nepatogu, – toliau kalbėjo Erikas. – Vis svarsčiau, kaip mandagiai pasakyti, kad ji neturi galimybių, bet nieko nesugalvojau. Ir kaip tik tada, kai supratau, kad teks tai pasakyti ir ją įskaudinti, tu mus aplaistei.

Tėja apmirė. Pažvelgė į jį.

Jis kalbėjo rimtai.

– Suprantu, vis vien ją įžeidžiau. Antraip nebūtų taip įsiutusi. Tėja, ar tu pyksti ant manęs?

Ji žengė tolyn.

– Nori pasakyti, kad nė kiek netroškai būti su ja? Nė truputėlio?

Jis sustojo.

– Kaip galėčiau trokšti būti su ja, jei trokštu būti su tavimi? Jau pirmiau tau sakiau.

Galbūt taip yra dėl to, kad mes sielos draugai? O gal dėl to, kad jis toks užsispyręs ? Šiaip ar taip, Blezei verčiau nieko nesakyti. Sužinojusi, kad jos kerai nutekėjo nuo Eriko kaip nuo žąsies vanduo, ji turėtų dar vieną priežastį jį nužudyti.

– Na, dabar viskas išsisprendė, – sumurmėjo ji, tą akimirką nuoširdžiai tuo tikėdama. Buvo pernelyg laiminga galvoti apie baisius dalykus.

– Tikrai? Ar tai reiškia, kad pagaliau galėsime rodytis kartu? Draugauti?

Jo žvilgsnis buvo toks ilgesingas, kad Tėja nusijuokė. Jautėsi lengva, laisva ir kupina jėgų.

– Taip. Dabar pat galime kur nors eiti. Pavyzdžiui, pas tave. Norėčiau dar kartą pamatyti tavo seserį ir Ponią Kiuri.

Erikas suraukė kaktą.

– Na, Poniai Kiuri gal ir patiktų. Bet Roza pralaimėjo bylą – teismas nusprendė, kad Berniukai turistai yra privati organizacija, galinti priimti ką panorėjusi.

– Tai dar viena priežastis susitikti su ja. Vargšė mergaitė.

Erikas pašaipiai pažvelgė į ją.

– Tu rimtai? Galėtum rinktis bet kurią vietą Las Vegase, bet nusprendei važiuoti pas mane ?

– Kodėl gi ne? – Tėja nepasakė, kad žmonių namai jai egzotiškesni už bet kurią kitą Las Vegaso vietą.

Ji jautėsi laiminga.

* * *

Kuklus karkasinis namas stovėjo poros paprastų medžių – ne palmių – paunksnėje. Eidama vidun Tėja susidrovėjo.

– Mama dar darbe. Beje, – Erikas dirstelėjo į rankinį laikrodį, – Roza iki penkių turėtų būti savo kambaryje. Namų areštas. Šįryt mikrobangų krosnelėje iškepė savo Barbes.

– Turbūt krosnelei ne itin patiko.

Rozamundos durys buvo apklijuotos savadarbėmis iškabomis. NEITI. NESIARTINK – SKIRTA ERIKUI. FEMINIZMAS – TAI RADIKALUS POŽIŪRIS, KAD MOTERYS YRA ŽMONĖS.

Erikui atvėrus duris, į jį skriejo suoliukas. Erikas pasilenkė. Suoliukas trenkėsi į sieną, bet, keisčiausia, nesulūžo.

– Roza...

– Nekenčiu visų! Ir visi nekenčia manęs! – Atlėkė knyga kietais viršeliais.

Erikas mitriai uždarė duris. Bumbt .

– Ne visi tavęs nekenčia! – suriko jis.

– Tada aš jų nekenčiu! Dink iš čia !

Bumbt . Žnekt . Terkšt .

– Gal geriau palikime ją ramybėje, – pasiūlė Erikas. – Jai kartais subjūra nuotaika. Nori apžiūrėti mano kambarį?

Jo kambarys gražus, įvertino Tėja. Daug knygų, kai kurios atsiduoda pelėsiais.

– Pirkau jas antikvariate.

„Lyginamoji stuburinių anatomija“, „Kiaulės gemalo raida ir sandara“, „Raudonasis ponis“. Daugelis jų vienaip ar kitaip pasakojo apie gyvūnus.

Ir daugybė prizų. Už beisbolą, už krepšinį, keli už tenisą.

– Kasmet kaitalioju beisbolą ir tenisą.

Aplink, tarp knygų ir nešvarių kojinių, buvo nerūpestingai išmėtyta sporto įranga.

Ne taip jau skiriasi nuo Nakties pasaulio paauglio kambario. Šiaip ar taip, tai žmogaus kambarys.

Ant stalo stovėjo nuotrauka – vyras smėlio spalvos plaukais ir nuostabia akinama, visai kaip Eriko, šypsena.

– Kas jis?

– Mano tėtis. Jis žuvo, kai Roza buvo maža – sudužus lėktuvui. Buvo pilotas. – Erikas tai pasakė paprastai, bet akys tapo liūdnos.

Tėja švelniai tarė:

– Ir mano tėvai žuvo, kai buvau maža. Liūdniausia, kad aš jų neprisimenu.

Erikas vėl pažvelgė į nuotrauką.

– Žinai, niekada apie tai negalvojau, bet aš džiaugiuosi, kad prisimenu . Jis bent jau tiek buvo su mumis.

Jie nusišypsojo vienas kitam.

Šalia lovos stovėjo maloniai gurguliuojantis akvariumas. Tėja atsisėdo prie jo ir ėmė stebėti nardančias vaivorykštės spalvų žuveles. Pasuko lempą taip, kad apšviestų akvariumą.

– Patinka?

– Man čia viskas patinka, – atsakė Tėja. Pažvelgė į jį. – Viskas.

Erikas sumirksėjo. Dirstelėjo į lovą, ant kurios sėdėjo Tėja, tada pamažu atsigręžė į stalą. Nerūpestingai atsirėmė į jį alkūne, ir popieriai pabiro ant žemės.

– Oi!

Tėja vos tramdė juoką.

– Ar čia prašymas į Deiviso universitetą?

Erikas liovėsi juos rinkęs ir viltingai pakėlė akis.

– Žinoma. Nori pažiūrėti?

Tėja vos neištarė „taip“. Jai buvo taip linksma, kad galėjo sutikti su bet kuo, priimti bet kokį pasiūlymą. Vis dėlto akimirką pamąsčiusi apsigalvojo. Kai kuriais atžvilgiais jos nueita per toli.

– Ačiū, kol kas ne.

– Ką gi... – jis padėjo lapus į vietą. – Žinai, vis vien gali pereiti į zoologijos klasę. Ponia Gasparo – puiki mokytoja. Tau tikrai patiktų, ko ji moko.

Gal ir taip, pamanė Tėja. Juk tai nepakenktų.

– O jei kada susidomėtum, daktarei Selindžer visada reikia pagalbos. Moka nedaug, bet tai puiki patirtis.

Galbūt... ir tai nepakenktų? Juk ji nebenusižengtų jokiems įstatymams. Nereikėtų ir galiomis naudotis, tiesiog būtų šalia gyvūnų.

– Pagalvosiu, – atsakė ji. Savo balse išgirdo slopinamą džiaugsmą. Pažvelgė į Eriką, šis sėdėjo alkūnėmis atsirėmęs į kelius, pasilenkęs, rimtai žiūrėdamas į ją. – Ačiū, – švelniai padėkojo.

– Už ką?

– Už tai... kad nori man gera. Kad rūpiniesi manimi.

Apšviestas akvariumas ant sienų ir lubų metė melsvas bangeles. Miegamasis atrodė lyg povandeninis pasaulis. Bangelės mirguliavo ir Tėjai ant kūno.

Erikas stebeilijosi į ją. Tada nurijo seilę ir užsimerkė. Užsimerkęs prislopintu balsu tarė:

– Tikriausiai neįsivaizduoji, kaip labai man rūpi.

Ir pažvelgė į ją.

Vėl užsimezgė tas ryšys. Atrodė, juos traukia vieną prie kito – bemaž fiziškai. Tai ir džiugino, ir baugino.

Erikas labai lėtai atsistojo ir perėjo per kambarį. Atsisėdo šalia Tėjos. Nė vienas nenugręžė akių.

Ir tada viskas įvyko savaime. Jų pirštai susipynė. Tėja žiūrėjo aukštyn, Erikas žemyn. Jie buvo taip arti, kad juto vienas kito alsavimą. Tėja suvirpėjo nuo elektros srovės.