L Smith - Kerėtoja

Viskas atrodė apgaubta auksinės miglos.

Terkšt .

Kažkas iš kitos pusės trinktelėjo į sieną.

– Nekreipk dėmesio, tai bildukai, – suniurnėjo Erikas. Jo lūpos buvo per centimetrą nuo jos lūpų.

– Tai Rozamunda, – atsiliepė Tėja. – Jai liūdna, ir tai nesąžininga. Turime pamėginti ją paguosti. – Jausdamasi tokia laiminga ji linkėjo laimės ir visiems kitiems.

Erikas suaimanavo.

– Tėja...

– Leisk pamėginti ją paguosti. Tuoj grįšiu.

Erikas užsimerkė, atsimerkė ir įjungė lempą. Liūdnai šyptelėjo.

– Gerai. Vis vien turiu palaistyti mamos augalus sode, pašerti triušius ir dar šį tą nuveikti. Pranešk, kai ji ganėtinai pralinksmės. Lauksiu.

Tėja pasibeldė ir įkišo galvą į Rozamundos kambarį.

– Roza, ar galėčiau su tavim šnektelėti?

– Nevadink manęs taip. Noriu, kad vadintum Fredu.

– Hm, kodėl Fredu?

Tėja atsargiai prisėdo ant lovos kraštelio – tiesą sakant, tai buvo net ne lova, o rėmas su spyruoklėmis. Čiužinys stovėjo stačias kitame kambario gale. Pats kambarys atrodė taip, lyg jį būtų sutartinai nusiaubęs uraganas ir žemės drebėjimas, čia smarkiai dvokė jūrų kiaulyte.

Pamažu virš čiužinio pasirodė smėlio spalvos galvelės dalis. Viena žalia akis pažvelgė tiesiai į Tėją.

– Todėl, – neįprastai brandžiai paaiškino Rozamunda, – kad aš nebe mergaitė. Mergaitėms amžiais nesiseka, ir tai niekada nepasikeis. Tik nereikia man visų tų medicininių paistalų, kad moterys aštriau girdi, joms geriau sekasi plaukioti povandeniniais laivais ir jų labiau išlavėjusi smulkioji motorika, nes man tai nerūpi . Nuo šiol būsiu berniukas.

– Tu protingas vaikas, – tarė Tėja. Ji stebėjosi, kokia protinga Roza, ir kaip norisi ją paguosti. – Bet tu turėtum pastudijuoti istoriją. Ne visada šitaip buvo . Tam tikrais laikais moterys ir vyrai būdavo lygūs.

Rozamunda tik paklausė:

– Kada?

– Na, tarkime, senovės Kretoje. Visi buvo Eileitijos, didžiosios deivės vaikai, ir berniukai, ir mergaitės narsiai elgdavosi, pavyzdžiui, atlikdavo akrobatinius triukus ant šuoliuojančio tauro. Žinoma... – Tėja nutilo, sukrėsta minties, – atėjo graikai ir juos nukariavo.

– Mhm.

– Bet, ėė, – Tėja laužė galvą, stengdamasi prisiminti žmonių istoriją. – Senovės keltai taip pat buvo šaunuoliai – kol atėjo romėnai ir juos nukariavo. Ir... ir...

Žmonių istorija labai paini.

– Sakiau, – su kartėliu tarė Rozamunda. – Visada baigiasi vienodai. O dabar eik iš čia.

– Na... – Tėja dvejojo.

Jai padėjo džiaugsmas – svaiginantis jausmas, kad pasaulyje viskas gerai. Ji pernelyg kliovėsi savimi, o Nakties pasaulio įstatymai atrodė menkniekis, prireikus juos bus galima apeiti.

Nedaryk to , kuždėjo viena jos proto dalis. Nedaryk , antraip pasigailėsi .

Tačiau Rozamunda atrodė tokia nelaiminga. O Tėją tebegaubė auksinis švytėjimas, jame ji jautėsi saugi. Nepažeidžiama.

– Klausyk, – tarė ji, – gal tai ir nepadės, bet papasakosiu tau istoriją, nuo kurios būdama maža visada pasijusdavau geriau. Tik turėsi laikyti ją paslaptyje.

Žaliose Rozamundos akyse blykstelėjo susidomėjimas.

– Tai tikra istorija?

– Na, negaliu sakyti, kad tikra. – Tai tiesa – aš negaliu . – Bet tai puiki istorija iš tų laikų, kai valdė moterys. Apie mergaitę, vardu Helevaizė.

DVYLIKTAS SKYRIUS

Tėja įsitaisė ant spyruoklių, ne pačios patogiausios sėdynės.

– Visa tai vyko anomis dienomis, kai dar būdavo buriama, supranti? Helevaizė taip pat mokėjo kerėti, kaip ir daugelis jos genties žmonių. Ji buvo Hekatės, raganos karalienės dukra...

– Ji buvo ragana? – susidomėjusi paklausė Roza.

– Na, anuomet jų taip nevadindavo. Tokias moteris vadindavo Židinio Sergėtojomis. Ir ji nebuvo panaši į Helovino raganą. Atrodė graži: aukšta, ilgais geltonais plaukais.

– Kaip tu.

– Hm? O, – Tėja išsišiepė. – Ačiū, bet ne. Helevaizė buvo tikrai graži – be to, protinga ir stipri. Mirus Hekatei, Helevaizė kartu su savo seserimi Maja tapo genties valdovėmis.

Dabar virš čiužinio iškilo visa Rozamundos galva. Ji klausėsi labai susidomėjusi, nors ir nepatikliai.

– Taigi Maja. – Tėja kramtė lūpą. – Maja irgi buvo labai graži: aukšta, ilgais, tik juodais plaukais.

– Kaip ta gyvūnų gydykloje tavęs ieškojusi mergaitė.

Tėja apstulbo. Buvo užmiršusi, kad Rozamunda yra mačiusi Blezę.

– Na, hm, gal ir panaši. Beje, Maja taip pat buvo protinga ir stipri, tačiau jai nepatiko dalytis valdžia su Helevaize. Troško valdyti viena ir turėjo dar vieną svajonę – gyventi amžinai.

– Man tai atrodo nebloga mintis, – burbtelėjo Rozamunda.

– Taip, sutinku, visai gera būti nemirtingam. Viskas priklauso nuo to, kiek esi pasirengęs už tai mokėti . Supranti?

– Ne.

– Hm... – Tėja svyravo. Bet kuris Nakties Žmogus būtų išsyk supratęs, apie ką ji šneka, net jei dėl kažkokio baisaus atsitiktinumo nebūtų girdėjęs šios istorijos. Bet žmonės, be abejo, kitokie. – Supranti, svarbiausia, ką jai dėl to teko daryti. Jokie įprastiniai kerai negali suteikti nemirtingumo. Ji išmėgino įvairiausius dalykus, netgi Helevaizė jai padėjo. Galiausiai jos išsiaiškino, kaip reikėtų burti – bet tada Helevaizė atsisakė šiais burtais pasinaudoti.

– Kodėl?

– Nes jie per daug baisūs. Ne, neklausk manęs, – pridūrė Tėja, Rozamundai staiga pradėjus domėtis. – Negaliu sakyti. Tai ne vaikams.

– Ką? Ką ? Jei nepasakysi , įsivaizduosiu dar ką nors baisesnio.

Tėja atsiduso.

– Tai susiję su kūdikiais, supranti? Ir krauju. Bet ne tai istorijos esmė...

– Jos žudė kūdikius?

– Helevaizė – ne. Maja žudė. O Helevaizė mėgino ją sustabdyti, bet...

– Lažinuosi, ji gėrė kraujo.

Tėja nutilo ir griežtai pažvelgė į Rozamundą. Gal žmonių vaikai ir nieko nežino, bet jie nekvaili.

– Taip, tiesa, ji gėrė kraujo. Patenkinta?

Roza išsišiepė, linktelėjo ir atsilošusi ėmė įdėmiai klausytis.

– Taigi tada Maja tapo nemirtinga. Bet tik vėliau sužinojo, kokią kainą už tai teks mokėti. Ji gyvens amžinai, jei kasdien gers mirtingų būtybių kraują. Antraip mirs.

– Kaip vampyras, – patenkinta tarė Rozamunda.

Tėja akimirką išsigando, tada nusijuokė pati iš savęs. Be abejo, žmonės žino apie vampyrus – tiek pat, kiek žino apie raganas. Tai paikos legendos, kupinos klaidingos informacijos.

Vadinasi, Tėja gali pasakoti savo istoriją nebijodama, kad ja patikės.

– Tikrai, visai kaip vampyrai, – įtaigiai tarė ji, žiūrėdama Rozamundai į akis. – Maja buvo pirmoji vampyrė. Ir visi jos vaikai tapo pasmerkti būti vampyrais.

Roza prunkštelėjo.

– Vampyrai negali turėti vaikų. – Ji abejodama pažvelgė į Tėją. – Ar gali?

– Tie, kurie kilę iš Majos, gali, – atsakė Tėja. Ji neketino žmonių vaikui ištarti žodžio „lamija“. – O tie, kurie vampyrais virsta, aniems įkandus, negali. Maja turėjo sūnų vampyrą, vardu Redfernas, ir juodu abu gėrė žmonių kraują. Štai kokia istorija – Maja norėjo, kad visi taptų tokie, kaip ji. Todėl ėmė gerti ir savo gentainių kraują. Galiausiai Helevaizė nusprendė tai sustabdyti.

– Kaip?

– Čia ir buvo bėda. Helevaizės gentis ketino stoti į karą su Maja ir kitais vampyrais. Tačiau Helevaizė suprato, kad tokiu atveju veikiausiai visi žūtų. Abi pusės. Todėl ji iškvietė Mają į dvikovą.