L Smith - Kerėtoja

Rozamunda nustūmė čiužinį, ir jis šlumštelėjo ant žemės.

– Aš stosiu į dvikovą su ponu Hendriu – jis Berniukų turistų vadas. – Ji užšoko ant čiužinio ir puolė pagalvę rankomis, kojomis ir dantimis. – Ir nugalėsiu. Jis prastos formos.

– Na, Helevaizė netroško kovoti, tačiau privalėjo. Jai buvo baisu, nes virtusi vampyre Maja tapo daug stipresnė.

Akimirką Tėja užsigalvojo, mintyse išvydo istoriją taip, kaip ją regėdavo vaikystėje. Matė Helevaizę balta odine suknele, stovinčią tamsioje girioje ir laukiančią pasirodant Majos. Ir žinančią, kad net laimėjusi ji veikiausiai žus – ir tokią narsią, kad vis vien laukiančią. Pasiryžusią viską paaukoti dėl mylimų žmonių ir dėl taikos.

Nemanau, kad galėčiau būti tokia narsi. Žinoma, tikiuosi , kad būčiau narsi, nors kamuoja abejonė.

O tada įvyko kai kas labai keista. Tėja mintyse išgirdo balsą, ne įprastą vidinį, bet kalbantį reikliai, bemaž kaltinamai. Balsas klausė taip, tarsi ji dabar pat turėtų apsispręsti.

Ar tu visko atsižadėtum ?

Tėja pasimuistė. Paprastai ji negirdėdavo balsų.

Ko gero, taip svarstė Helevaizė, sumišusi tarė pati sau.

– Tai kas buvo toliau? Ei! Tėja! Kas įvyko ? – Rozamunda šoko ant čiužinio karo šokį.

– Ak. Na, vyko nuožmi kova, ir vis dėlto Helevaizė laimėjo. Ji išvijo Mają. Gentyje vėl įsiviešpatavo taika, ir visi ilgai, laimingai gyveno... hm, išskyrus Helevaizę. Ši mirė nuo žaizdų.

Rozamunda liovėsi šokusi ir nepatikliai pažvelgė į Tėją.

– Ir tu man tai pasakoji, kad pasijusčiau geriau ? Dar neteko girdėti tokios šlykščios istorijos. – Smakras jai ėmė virpėti.

Tėja buvo užmiršusi, kad turi reikalų su žmonių vaiku. Ji ištiesė rankas, kaip tada, kai glaudė šunytį Badį, kaip būtų ištiesusi bet kuriai kenčiančiai būtybei – ir Rozamunda puolė jai į glėbį.

– Ne, ne, – susirūpinusi murmėjo Tėja. – Supranti, esmė ta, kad Helevaizės gentis gyveno toliau ir džiaugėsi laisve. Galbūt tai atrodo menkas dalykas, nes gentis buvo mažytė, bet ji vis didėjo ir stiprėjo, ir gentainiai liko laisvi . Visos pasaulio raganos yra kilusios iš tos genties, jos atmena ir gerbia Helevaizę. Šią istoriją kiekviena motina pasakoja savo dukterims.

Rozamunda kurį metą alsavo neritmingai.

– O sūnums?

– Sūnums irgi. Sakydama „dukterims“ turiu galvoje sūnus ir dukteris. Tiesiog taip trumpiau.

Iš po susivėlusių plaukų kupetos dirstelėjo žalia akis.

– Kaip „jis“ arba „jie“ reiškia ir „ji“ arba „jos“, tiesa?

– Taip. – Tėja susimąstė. – Ko gero, nėra skirtumo, kaip pasakysi. – Ji gūžtelėjo. – Svarbiausia, kad vienos moters drąsa mums – jiems – dovanojo laisvę.

– Klausyk, – Rozamunda atsitiesė ir pažvelgė pro plaukų uždangą. – Ar tu mane tik linksmini, ar tai tikra istorija? Nes, atvirai tariant, tu man panaši į raganą.

– Ir aš tą pat norėjau pasakyti, – ištarė linksmas balsas Tėjai už nugaros.

Tėja staiga atsigręžė. Durys buvo vos vos praviros, už jų stovėjo moteris. Aukšta ir liesa, su mažais akinukais ir ilgais švelniais kaštoniniais plaukais. Jos išraiška Tėjai buvo pažįstama – matyta Eriko veide. Ji buvo mažumėlę suglumusi, tarsi staiga priblokšta stulbinamo slėpinio.

Bet tai neturi reikšmės. Svarbiausia, kad ji svetima. Pašalietė.

Žmogus.

Tėja išpliurpė Nakties pasaulio paslaptis – raganų istoriją, ir ją išgirdo suaugęs žmogus.

Staiga jai nutirpo rankos ir kojos. Auksinė migla išsisklaidė, liko vien šalta pilka tikrovė.

– Atsiprašau, – tarė moteris, bet Tėjai jos balsas skambėjo tarsi iš tolo. – Nenorėjau tavęs išgąsdinti. Tik pajuokavau. Man labai patiko pasakojimas – tai tarsi šiuolaikinė legenda vaikams, tiesa?

Tėjos žvilgsnis nukrypo į dar vieną žmogų. Į Eriką. Jis irgi klausėsi.

– Mama mėgsta pajuokauti, – susijaudinęs tarė jis; žalios akys žvelgė atsiprašomai – ir įdėmiai. Tarsi jis būtų mėginęs susieti pasakojimą su Tėja.

Tačiau Tėja nenorėjo, kad šie žmonės ją sietų su ana istorija. Ji buvo įkliuvusi jų namuose, apsupta žmonių. Jautėsi kaip barškuolė, apstota stambių padarų su lazdomis.

Ją apėmė klaikas.

– Žinai, turėtum tapti rašytoja, – tarė moters balsas. – Šitokia vaizduotė... – Moteris žengė žingsnį į kambarį.

Tėja atsistojo, pargriaudama Rozamundą. Jie supo ją – atrodė, net sienos artėja. Jie svetimi, žiaurūs, sadistai, teroristai, blogi, ne jos rūšies . Jie inkvizitoriai, viską žinantys apie ją. Dabar gatvėje ją badys pirštais ir šauks: „Ragana!“

Tėja leidosi bėgti.

Ji prasmuko tarp Eriko ir jo mamos kaip išgąsdintas kačiukas, neprisiliesdama nė prie vieno. Nukūrė koridoriumi, per svetainę ir movė pro duris.

Buvo apsiniaukę ir temo. Tėja stabtelėjo tik susiorientuoti, tada kiek įkabindama nukulniavo į vakarus. Širdis jai daužėsi ir liepė skubėti.

Eik iš čia, eik iš čia. Slėpkis. Susirask namus.

Tėja pėdino kampais ir zigzagais, kaip šunų gaudoma lapė.

Iki namų likus dešimčiai minučių kelio, sau už nugaros išgirdo variklį. Atsigręžė. Tai buvo Eriko visureigis. Erikas vairavo, automobilyje sėdėjo jo mama ir Rozamunda.

– Tėja, sustok . Būk gera , palauk. – Erikas sustabdė visureigį ir iššoko.

Sustojo ant šaligatvio priešais ją. Tėja apmirė.

– Paklausyk, – tyliai tarė jis, nusigręžęs nuo automobilio. – Man labai gaila, kad ir jos atvažiavo – niekaip negalėjau jų atsikratyti. Mama jaučiasi siaubingai. Ji verkia, ir Roza verkia... Gal galėtum grįžti?

Atrodė, ir jis pats tuoj pravirks. Tėja tebebuvo pastėrusi.

– Viskas gerai. Nieko baisaus, – suvapėjo ji kas pakliuvo. – Nenorėjau nieko nuliūdinti. – Leisk man eiti .

– Klausyk, mums nederėjo klausytis. Suprantu. Tiesiog... tau taip puikiai sekėsi su Rozamunda. Dar nemačiau žmogaus, kad jai taip patiktų. Ir... ir... žinau , jog dėl senelės esi jautri tokiems dalykams. Tai dėl to susijaudinai, tiesa? Ji tau sekė šią pasaką?

Tolimoje Tėjos proto kertelėje užsidegė blausi švieselė. Bent jau Erikas tiki, kad tai pasaka.

– Mes irgi turime šeimos legendų, – su nevilties gaidele balse tarė Erikas. – Senelis mums sakydavo, kad yra marsietis – prisiekiu Dievu, tikra tiesa. Kartą atėjo pasiimti manęs į darželį, o aš vaikams pasakiau, kad jis marsietis. Jie jam pypsėjo ir juokėsi, ir man buvo taip gėda. Jis atrodė toks suglumęs...

Erikas toliau paistė niekus, ir Tėja ganėtinai atsigavo, kad imtų jo gailėtis. Bet, šmėkštelėjus kažkokiam pavidalui, ji vėl įsitempė. Tai buvo Eriko mama išdrikusiais švelniais plaukais.

– Klausyk, Tėja, – tarė ji. Atrodė rimta ir liūdna. – Visi pažįstame tavo senelę, žinome, kokia ji sena, kad bent kiek... keistoka. Bet jeigu ji tave gąsdina – jeigu pasakoja kokius nors baisius dalykus...

– Mama! – iškošė Erikas.

Ji numojo ranka. Akinukai buvo aprasoję.

– Tu neprivalai to kęsti, supranti? Joks vaikas neprivalo to kęsti. Jei tau reikia kur gyventi, jei ko nors trūksta... Galėtume paskambinti socialinei tarnybai...

– Mama, būk gera, nutilk .

Socialinė tarnyba, pagalvojo Tėja. Mieloji Izide, jie tikrai atliktų tyrimą . Harmanai atsidurtų teisme. Senelė būtų kaltinama senatvine silpnaprotyste – arba kokio nors kulto puoselėjimu. O tada Nakties pasaulis ateitų vykdyti teisingumo...