L Smith - Kerėtoja

– Nujaučiu, – žiūrėdamas į ją savo žaliomis akimis tarė Erikas, – kad jūs, merginos, iš tiesų esate senosios gerosios raganų karalienės Hekatės įpėdinės. Šilta?

– Turbūt tikiesi prizo už nuovokumą? – Tėja vis dar negalėjo mąstyti, negalėjo suregzti prasmingo sakinio. Tik vapėjo.

Erikas nutilo ir kreivai, skausmingai šyptelėjo, vis dėlto šiandien tai buvo pirmoji jo šypsena. Netrukus ji išnyko.

– Tai tiesa ar ne? – paprastai paklausė jis.

Tėja žvelgė į dykynę, į plikas uolas tolumoje. Nesutelkė žvilgsnio, tik klaidžiojo akimis po rudai žalias platybes.

Tuoj ji padarys tai, dėl ko ją pasmerks visi protėviai, ko niekas iš jos artimųjų nesupras.

– Tai tiesa, – sušnabždėjo.

Jis atsiduso – vienišas žmogus šioje neaprėpiamoje dykumoje.

– Ar seniai supratai? – paklausė Tėja.

– Aš... nežinau. Ko gero, visą laiką nujaučiau. Tačiau tai buvo neįtikima, ir tu nenorėjai, kad aš suprasčiau. Taigi nesupratau . – Jo nuovargis pamažu virto jauduliu. – Vadinasi, tai tikra tiesa. Tu moki kerėti.

Ištark tai, liepė sau Tėja. Visa kita jau padarei. Ištark žmogui tą žodį.

– Aš – ragana.

– Regis, tu sakei: „Židinio Sergėtoja“. Roza man pasakojo.

Apėmęs siaubas privertė Tėją atsikvošėti.

– Erikai – negali apie tai kalbėtis su Roza . Tu nesupranti . Ją nužudys .

Jis neatrodė toks sukrėstas, kaip Tėja ir tikėjosi.

– Mačiau, kad kažko nuogąstauji. Maniau, tiesiog būgštauji, kad žmonės neįskaudintų tavęs – ir tavo senelės.

– Jie mane nužudys. Bet to negana, nužudys ir tave, ir Rozą – ir tavo mamą, ir kitus žmones, jų manymu, galėjusius sužinoti apie mus.

– Kas tie jie?

Tėja pažvelgė į jį, akimirką susvyravo, tada išdavė didžiausią paslaptį.

– Vadinamasis Nakties pasaulis.

* * *

– Gerai, – po pusvalandžio ištarė Erikas.

Jie sėdėjo greta ant jo akmens. Tėja nesiglaudė prie Eriko, nors visu šonu juto jį esant.

– Gerai, – trumpai tariant, Majos palikuonys yra lamijos, o Helevaizės palikuonys – raganiai ir raganos. Ir drauge jie sudaro tą didelę slaptą organizaciją – Nakties pasaulį.

– Taip. – Tėja nugalėjo įprotį kalbėtis pašnibždomis. – Bet jam priklauso ne tik lamijos ir raganos. Dar yra persikeitėlių, sukurtųjų vampyrų ir kitų. Visa tai rūšys, su kuriomis nesugyvena žmonės.

– Vampyrai, – vėl apniukusiu žvilgsniu žiūrėdamas į opunciją sumurmėjo Erikas. – Štai kas mane išties domina. Tikrieji vampyrai. Pagal logiką išeitų... – jis veriamai pažvelgė į Tėją. – Klausyk, jei visi jūsiškiai turi antgamtinių galių, tai kodėl neimate valdžios?

– Mūsų per maža, – atsakė Tėja. – O jūsų per daug. Kad ir kokiomis antgamtinėmis galiomis pasižymėtume.

– Bet, klausyk...

– Jūs kur kas greičiau dauginatės, turite daugiau vaikų – ir žudote mus, kai tik sučiumpate. Prieš susivienydamos su kitomis rūšimis ir sukurdamos Nakties pasaulį, raganos buvo ties išnykimo riba. Štai kodėl Nakties pasaulio įstatymai taip griežtai saugo nuo žmonių mūsų paslaptį.

– Ir todėl tu norėjai atiduoti mane Pilarai, – tarė Erikas.

Tėja tiesiog fiziškai juto jo žvilgsnį. Spoksojo į žalumos lopinėlį prie savo kojų.

– Nenoriu, kad žūtum. Ir pati nenoriu žūti.

– Negi jie tikrai mus nužudys už tai, kad mylime vienas kitą?

– Nedelsdami.

Jis palietė Tėjai petį. Tėja jautė, kaip nuo jo rankos sklinda šiluma, ir prisivertė nedrebėti.

– Mes saugosime paslaptį, – tarė Erikas.

– Erikai, tu nesupranti. Mes neturime kur keliauti, mums nėra kur pasislėpti. Nakties Žmonių esama visur...

– Ir visi laikosi tų pačių taisyklių.

– Taip . Tokiu būdu mes išgyvename.

Erikas kurį metą alsavo, tada kimiai tarė:

– Juk turi būti kokia nors išeitis.

– Ir aš leidau sau taip manyti – kurį metą. – Jos pačios balsas virpėjo. – Vis dėlto turime žvelgti tiesai į akis. Vienintelė galimybė išgyventi – tai kiekvienam keliauti savo keliais. Turi kiek įmanydamas stengtis užmiršti mane ir visa, ką pasakiau.

Dabar ji drebėjo, akys prisipildė ašarų. Bet jos rankos buvo sugniaužtos į kumščius, o akys nuleistos.

– Tėja...

Pasipylė ašaros.

– Nenoriu , kad dėl manęs žūtum !

– Bet aš negaliu tavęs užmiršti! Negaliu liautis mylėjęs.

– Gal tai tebuvo kerai, – šniurkščiodama tarė Tėja. Ašaros riedėjo skruostais ir krito ant akmens. Erikas apsižvalgė, ar ko neras, tada pamėgino nušluostyti jai skruostus nykščiu.

Tėja nustūmė jo ranką.

– Paklausyk manęs. Kai ką praleidai mano darbų sąraše. Aš panaudojau meilės kerus. Panaudojau prieš tave, todėl tu mane pamilai.

Erikui, regis, tai nepadarė įspūdžio.

– Kada?

– Kada apkerėjau? Tądien, kai pakviečiau tave į šokius.

Erikas nusijuokė.

– Tu...

– Tėja. – Jis papurtė galvą. – Klausyk, – švelniai tarė, – aš dar prieš tai tave pamilau. Dar tada, kai nešėme gyvatę. Pažvelgėme vienas į kitą ir... ir... išvydau tave apgaubtą rūko – atrodei pati gražiausia pasaulyje. – Jis vėl papurtė galvą. – Gal tai ir stebuklas, bet nemanau, kad tu mane užkerėjai.

Tėja rankove nusišluostė akis. Vadinasi, jemonijos su tuo nesusijusios. Be to, gali manyti, kad meilės kerai tiesiog nelimpa prie Eriko – netgi lėlytės nepadėjo...

Staiga ji pasilenkė ir pasiėmė kuprinę.

– Nesuprantu, kodėl tai nesuveikė, – suniurnėjo ji. Ištraukė dygsniuotą kosmetikos krepšelį, atsegė ir įkišo ranką vidun.

Ištraukė surištas lėlytes. Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodė kaip reikiant. Tada Tėja kai ką pastebėjo.

Vyriška figūrėlė buvo nusigręžusi. Užuot žiūrėjusi į moterišką figūrėlę, stovėjo nugara į ją.

Jie tebebuvo stipriai apvynioti raudonu kaspinu. Lėlytė niekaip negalėjo pati apsigręžti. Figūrėlės visą dieną buvo krepšelyje, o krepšelis gulėjo jos kuprinėje.

Erikas stebėjo.

– Tai Pilaros žiedas. Ei, ar čia mudviem su Pilara skirti burtai? Galiu pažiūrėti?

– Kodėl gi ne? – sušnabždėjo Tėja. Vėl pasijuto apsvaigusi.

Vadinasi, lėlytė neapsigręžė pati, ir joks žmogus negalėjo jos apgręžti. Taip pat ir jokia ragana.

Galbūt...

Galbūt yra burtų, stipresnių už jos kerus? Gal veikia sielos draugo dėsnis, ir, jei dviem žmonėms lemta būti kartu, niekas negali jų išskirti?

Erikas baugščiai atvyniojo raudoną kaspiną.

– Atiduosiu žiedą Pilarai, – tarė jis. Išardė jungiamuosius burtus ir atsargiai sukrovė į krepšelį.

Tada pažvelgė į Tėją.

– Visada tave mylėjau, – prisipažino. – Vienintelis klausimas... – jis susidrovėjęs nutilo, – ...ar tu mane myli? – galų gale užbaigė. Balsas skambėjo švelniai, bet akys įdėmiai žvelgė į Tėją.

Galbūt esama to, kam nepasipriešinsi...

Ji prisivertė pažvelgti į Eriką. Vaizdas sumirgėjo ir išskydo.

– Myliu tave, – sukuždėjo ji. – Nežinau, kas bus toliau, bet myliu.

Jie lėtai, kaip sapne apsikabino.

– Yra viena bėda, – po kiek laiko tarė Tėja. – Be visų kitų. Kitą savaitę turėsiu kai ką atlikti, ir man reikės laiko.

– Kas tas kai kas?

– Negaliu pasakyti.

– Teks pasakyti, – ramiai tarė Erikas, alsuodamas jai į plaukus. – Dabar turi man viską sakyti.