L Smith - Kerėtoja

Siaubui pasiekus viršūnę, ji apmirė.

– Viskas gerai, – tarė ji atsigręžusi į Eriką, bet nežiūrėdama jam į akis. – Tikrai gerai. Senelė ne tokia jau keistuolė. Ji seka pasakas – bet nieko negąsdina.

Ar gerai suvaidino? Užtektinai juos įtikino? Ar dabar jie paliks ją ramybėje?

Regis, taip.

– Aš tik nenorėčiau, kad dėl manęs jūs su Eriku... na... – mama susijaudinusi atsiduso, beveik nusijuokė.

– Išsiskirtume? – Tėja taip pat skleidė panašius į juoką garsus. – Nesijaudinkite. Aš to tikrai nenoriu. – Ji nusišypsojo Erikui nudelbusi akis, nes negalėjo atlaikyti jo žvilgsnio. – Atsiprašau, kad buvau tokia... jautri. Manau, tiesiog... susigėdau. Kaip tu dėl savo senelio.

– Grįši su mumis? Ar leisi parvežti tave namo? – Eriko balsas buvo malonus. Jis norėjo, kad ji grįžtų.

– Jei neprieštarauji, norėčiau namo. Turiu namų darbų. – Ji pakėlė akis ir prisivertė nusišypsoti.

Erikas linktelėjo. Neatrodė laimingas, bet ir nebe toks nusiminęs, kaip anksčiau.

Rozamunda ant užpakalinės visureigio sėdynės prisiglaudė prie Tėjos ir spustelėjo ranką.

– Nepyk, – karštai kaip visada atsiprašė ji. – Ar pyksti? Atleisk. Nori, ką nors dėl tavęs nužudysiu?

– Nepykstu, – sušnabždėjo Tėja, žiūrėdama pro pasišiaušusią Rozamundos galvelę. – Nesijaudink.

Ji griebėsi į spąstus papuolusio žvėrelio taktikos. Laukti progos. Nesipriešinti, kol nematai galimybės išsivaduoti.

– Iki rytojaus, – jai išlipus iš visureigio, šūktelėjo Erikas. Jo balsas skambėjo kone kaip maldavimas.

– Iki rytojaus, – atsisveikino Tėja. Dar ne laikas sprukti. Ji mojo, kol visureigis pradingo.

Metas! Ji puolė vidun, užlėkė aukštyn laiptais ir atsidūrė prie Blezės.

– Pala, – tarė Blezė. – Neskubėk. Tai sakai, jie niekuo nepatikėjo ?

– Tikrai taip. Blogiausiu atveju Eriko mama mano, kad senelė kuoktelėjusi. Vis dėlto nedaug trūko. Jau maniau, kad ji pareikalaus pripažinti senelę neveiksnią ar panašiai.

Jiedvi sėdėjo ant grindų šalia Blezės lovos – ten, kur susmuko Tėja. Blezė viena ranka valgė saldžius kukurūzus, kita paišinėjo geltoname bloknote, tuo pat metu atidžiai klausydamasi.

Tokia jau ta Blezė. Gal tuščia, egocentriška, vaidinga, karštakošė, tinginė, nemėgstanti žmonių ir apskritai sunkiai sugyvenama, bet dėl šeimos galinti padaryti bet ką. Juk ji ragana.

Atleisk, kad pasakiau, jog esi truputį panaši į Mają, mintyse atsiprašė Tėja.

– Tai aš kalta, – balsiai ištarė.

– Taip, kalta, – kažką keverzodama patvirtino Blezė.

– Turėjau iš pat pradžių rasti būdą laikytis nuo jo atstu.

Bet, žinoma, ji to negalėjo dėl Blezės. Manė, su ja Erikui bus saugiau negu su Bleze. Manė, kad kaip nors... kaip nors...

Viskas išsispręs. Kitaip negali būti. Ji visą laiką puoselėjo slaptą viltį, kad jųdviejų su Eriku laukia bendra ateitis. Kažkur tolimoje širdies kertelėje tikėjosi, kad viskas bus gerai.

O dabar jai teko susidurti su tikrove.

Ateities nėra.

Viena, ką ji gali suteikti Erikui – tai mirtis. Ir jis jai tegali duoti tą pat. Tėja tai suvokė siaubingą nušvitimo akimirką, kambaryje išvydusi Eriko mamą.

Jie nieku gyvu negalės būti kartu. Net jeigu pabėgtų, Nakties Žmonės kada nors vis tiek juos surastų. Pastatytų priešais Nakties pasaulio tarybą, vampyrų ir raganų seniūnus. Ir būtų įvykdytas teisingumas...

Tėja dar nebuvo mačiusi, kaip vykdoma mirties bausmė, bet buvo apie tai girdėjusi. O jeigu Harmanai mėgintų kliudyti Tarybai juos nužudyti, kiltų karas. Raganos prieš vampyrus. Gal netgi raganos prieš raganas. Tai būtų visa ko pabaiga.

– Vadinasi, mamos žudyti, regis, nereikės, – susiraukusi ir tebekraigaliodama tarė Blezė. – Kita vertus, jei nužudysime vaikus, nuliūdusi mama gali imti ieškoti sąsajų. Taigi norėdamos būti saugios...

– Negalime žudyti nė vieno, – tyliai, tačiau tvirtai paprieštaravo Tėja.

– Ne mus turiu galvoje. Paskambinsiu kuriam nors pusbroliui vampyrui. Ešui – jis turėtų būti kažkur Vakarų pakrantėje, tiesa? Arba Kvinui – jam patinka tokie dalykėliai. Vienas staigus įkandimas, kraujas išteka...

– Bleze, neketinu leisti vampyrams žudyti Eriko. Ir kitų, – Blezei prasižiojus, pridūrė ji. – Tai nebūtina . Niekam nereikia žūti.

– Turi geresnį sumanymą?

Tėja pažvelgė į Izidės, egiptiečių deivės, statulėlę ant stalo.

– Aš... nežinau. Galvojau apie Letos taurę. Kad jie mane visiškai užmirštų. Bet tai gali atrodyti įtartinai – visa šeima praranda atmintį. Ir vaikai mokykloje stebėtųsi, kad Erikas nebeprisimena mano vardo.

– Tai jau tikrai.

Tėja spoksojo į mėnulį tarp auksinių Izidės ragų. Šaltas ir logiškas mąstymas, anksčiau padėdavęs jai išgyventi, kažkur prapuolė. Turi būti būdas išgelbėti Eriką ir jo šeimą – antraip kokia prasmė gyventi?

Tada ji sumanė.

– Iš tiesų manau, kad būtų geriausia, – iš lėto tarė ji, nes žodžiai kėlė tiesiog fizinį skausmą, – jei aš neberūpėčiau Erikui. Jeigu jis įsimylėtų kitą.

Blezė atsilošė. Ilgais dailiais nagais pamaišė kukurūzus. Suvalgė vieną spragėsį.

– Žaviuosi tavimi, – pritarė ji. – Tai labai protinga.

– Tik ne tave, – iškošė Tėja. – Juk supranti, tiesa? Žmogų. Jeigu jis pamils kitą mergaitę, užmirš mane ir be Letos. Niekam nereikės nei dingti, nei netekti atminties, niekam nekils įtarimų.

– Puiku. Nors ir norėčiau su juo pamėginti. Jis tvirtos valios – manau, būtų kurį metą atsilaikęs. Būtų man tikras iššūkis.

Tėja nesiklausė.

– Tebeturiu jo kraujo. Ar dar žinai kokius meilės kerus, kad galėtų jam visiškai apsukti galvą?

Blezė suvalgė dar vieną spragėsį.

– Be abejo, žinau. – Ji primerkė pilkas akis. – Tik, žinoma, tai draudžiamieji kerai.

– Tai jau supratau. Bleze, aš tikra draudžiamųjų kerų karalienė. Koks skirtumas, vienu daugiau ar mažiau. Aš atliksiu visą darbą, nenoriu, kad patektum į bėdą.

– Tau nepatiks. Reikės bezoaro akmens iš kalnų ožio skrandžio – jį visai netyčia pasičiupau, mums gyvenant pas tetą Gerdetą.

Kalnų ožiai – nykstantys gyvūnai. Bet anas jau buvo nugaišęs.

– Aš viską atliksiu, – užsispyrusi pakartojo Tėja.

– Jis tau tikrai svarbus, tiesa?

– Taip, – sušnabždėjo Tėja. – Vis dar manau, kad mes sielos draugai. Bet...

Ar visko atsižadėtum ?

– Nenoriu, kad dėl manęs jis žūtų. Arba kad dėl manęs kiltų karas tarp Harmanų ir viso kito Nakties pasaulio. Jei jau jo atsižadu, verčiau viską atliksiu pati, pasirūpinsiu, kad jis būtų saugus su mylinčiu žmogumi.

– Ar jau ką nors išrinkai?

– Jos vardas Pilara. – Ūmiai Blezė pažvelgė į pusseserę. – Bleze, kai Lukas paklausė, ko nori, ir tu atsakei, kad to gauti negali... ką turėjai galvoje?

Blezė atsilošė ir ėmė apžiūrinėti lubas. Tada nuleido galvą.

– Argi kas nors trokšta to, ko gali gauti? Kaip manai?

– Aš... nežinau.

Blezė apsikabino kelius ir pasidėjo ant jų smakrą.

– Jei galime ką nors turėti, nebetrokštame. Todėl visada yra tai, ko trokštame ir negalime gauti... Galbūt tai gerai .

Tėjai tai neatrodė gerai. Buvo panašu į paiką pamokymą iš psichologijos knygelės, neva turintį tave subrandinti.

– Atlikime kerėjimą, – tarė ji.

TRYLIKTAS SKYRIUS

– Žinai, ko gero, jis tave pamilo tik dėl jemonijų, – tarė Blezė.