L Smith - Kerėtoja

Tėja pažvelgė į ją iš savo suolo tuščioje chemijos laboratorijoje – tai buvo nuošaliausias kabinetas, kokį joms pavyko rasti mokykloje.

– Ačiū, Bleze. Man tik to ir trūko.

Galbūt tai tiesa? Ji jau buvo užmiršusi, kad iš pat pradžių, norėdama patraukti Eriko dėmesį, pasitelkė burtus.

Tai svarbi mintis, tarė ji sau. Jeigu viskas dirbtina, neturėčiau jo pasigesti.

– Gavai?

– Žinoma. – Blezė numetė ant aukšto stalo žiedą. – Paprašiau parodyti, tada neva pamečiau krūmuose. Ji vis dar jo ieško.

Tėja išsitraukė iš kuprinės jungiamųjų burtų reikmenis.

Dvi anatomiškai tikslias lėlytes, padarytas iš mėlyno vaško, Blezės naudojamo papuošalams gaminti. Dailūs maži žmogiukai – Blezė tikra menininkė. Vyriškoje figūrėlėje buvo nosinė su Eriko krauju ir smėlio spalvos plauku, kurį Tėja rado ant savo peties.

Moteriškai figūrėlei Tėja ant kojos užmovė turkio žiedą ir pririšo raudonu siūlu. Ištiesė ranką.

Blezė iš kuprinės išsitraukė užkimštą šešiakampį buteliuką. Jame esantis skystis buvo sumaišytas iš įvairiausių šlykštynių, taip pat kalnų ožio akmens. Sulaikiusi kvėpavimą Tėja užpylė jo ant dviejų figūrėlių, ir iškart pakilo dūmai.

– Dabar juos surišk, – kosėdama ir vaikydama dūmus, kad galėtų įkvėpti, tarė Blezė.

– Žinau. – Tėja paėmė dviejų metrų ilgio raudoną kaspiną ir ėmė vynioti aplink lėlytes. Suvystė kaip mumijas. Laisvą galą įkišo į plyšį.

– Štai jie, – tarė Blezė. – Surišti ligi mirties. Sveikinu. Nagi, dabar po dešimt penkiolika, taigi jis turėtų tave užmiršti... tarkime, po dešimt šešiolika.

Ji ištiesė rankas į Tėją, ir jas abi lyg juodas vanduo apgaubė jos plaukai.

Tėja pamėgino nusišypsoti.

* * *

Skausmas buvo stiprus. Tarsi būtų nukirsta kuri nors kūno dalis. Atvira žaizda kraujavo, ir Tėja nė iš tolo nesusidorojo su tokiais dalykais kaip prancūzų kalba arba trigonometrija.

Bet juk gyvenimas nesibaigia. Kur nors nuvyksiu ir padėsiu kitiems; dirbsiu trečiojo pasaulio šalyse arba stengsiuosi gelbėti nykstančias gyvūnų rūšis.

Vis dėlto mąstymas apie būsimus gerus darbus nepadėjo numalšinti atviros žaizdos skausmo. Tėja juto, kad liovusis skausmui ji apmirtų ir niekada nebebūtų laiminga.

Ir visa tai dėl žmogaus...

Nė ši mintis negelbėjo. Ji nebegalėjo mąstyti po senovei. Galbūt paprasti žmonės skiriasi nuo Nakties Žmonių, bet visgi jie žmonės. Ne blogesni už raganas. Tik kitokie.

Tėjai pavyko visą dieną mokykloje nesusitikti su Eriku – į koridorių išlėkdavo tik suskambėjus skambučiui ir vėlavo į kiekvieną pamoką. Iškart po pamokų ji dūmė pas Danę į istorijos kabinetą ir vos neatsitrenkė į Pilarą.

– Tėja!

Balsas atrodė nustebęs. Tėja pakėlė akis.

Gilios gintaro rudumo akys su tankiomis juodomis blakstienomis. Pilara į ją žvelgė labai keistai.

Stebisi savo sėkme, dingtelėjo Tėjai. Gal Erikas jau pasiūlė draugauti?

– Ką? – paklausė ji.

Pilara sudvejojo, tada papurtė galvą ir nuėjo.

Tėja smuko į istorijos kabinetą.

Danė sušuko:

– Tėja!

Šiandien kažkodėl visi atrodė nustebę.

– Kur buvai ? Erikas visur tavęs ieško.

Žinoma, turėjau susiprotėti. Blezė klydo – jis taip paprastai neužmirš ir nepaliks manęs. Jis džentelmenas – ketina man pranešti pasitraukiąs.

– Galiu šiandien pasisvečiuoti pas tave? – graudžiai paklausė ji Danės. – Man reikia nusiraminti.

– Tėja... – Danė nusitempė ją į kampą ir nužvelgė sunerimusiomis akimis. – Erikas labai nori su tavim susitikti... Bet kas atsitiko? – sušnabždėjo ji. – Ar tai susiję su Siuzana? Senoji sporto salė vis dar uždaryta, tiesa?

– Tai neturi nieko bendra. – Jai jau ketinant siūlyti eiti, pro duris žengė aukštas vaikinas.

Erikas.

Jis pasuko tiesiai prie Tėjos.

Apstoję mokytojo stalą mokiniai sužiuro. Mokytojas taip pat sužiuro. Tėja pasijuto kaip cirko išsigimėlis.

– Mums reikia pasišnekėti, – ramiai tarė Erikas.

Ji dar nebuvo jo tokio mačiusi. Išblyškusio, apniukusiomis akimis, įdubusiais skruostais. Nuo vakar dienos jis pasikeitė taip, kad atrodė savaitę nemiegojęs.

Jis teisus. Reikia viską užbaigti. Tėja turi jam pasakyti, kad nepyksta, antraip jis nieku gyvu jos nemes.

Negaliu prisiversti.

– Kur nors vienu du, – pasiūlė Tėja.

Jie paliko Danę ir nuėjo per mokyklos kiemą, pro senąją sporto salę, aptvertą geltona nukarusia policijos juosta. Per futbolo stadioną. Tėja nenumanė, kur jie traukia, spėjo nenumanant ir Eriką – jie tiesiog drožė tolyn, kol dingo visiems iš akių.

Žalia išpuoselėta žolė perėjo į gelsvą, paskui į rudą, ir galiausiai prasidėjo dykuma. Tėja apglėbė save rankomis ir pagalvojo, kad vos per pusantros savaitės orai gerokai atvėso. Vasaros neliko nė ženklo.

Dabar tai pasikalbėsime, pamanė ji, Erikui sustojus. Puiku. Man nereikia mąstyti , tik ištarti tinkamus žodžius. Ji prisivertė į jį pažvelgti.

Erikas atgręžė į ją iškamuotą, susirūpinusį veidą ir tarė:

– Noriu, kad liautumeisi.

Keistai parinkti žodžiai. Jis turi omeny pabaigą, išsiskyrimą, visų vargų galą.

Tėja negalėjo pati to ištarti, todėl tepaklausė:

– Ką?

– Nesuprantu, ką tu darai, – tarė jis, – bet noriu, kad liautumeisi. Tuojau pat.

Jo žalios akys buvo ramios. Žvilgsnis ne atsiprašomas, o veikiau reikalaujantis. Balsas tylus.

Tėją staiga apėmė jausmas, lyg visa tikrovė būtų persimainiusi. Ant rankų pašiurpo plaukeliai.

Šitaip užklupta nemąstanti ji tesugebėjo ištarti:

– Aš... apie ką čia šneki?

– Pati supranti, apie ką šneku. – Jis vis dar įdėmiai žvelgė į ją.

Tėja papurtė galvą.

Erikas gūžtelėjo. Tarsi sakytų: „Kaip sau nori.“

– Nors ir kažin ką darai, – bauginamai aiškiai ištarė jis, – kad pamilčiau Pilarą, turi liautis. Tai nesąžininga jos atžvilgiu. Šiuo metu ji prislėgta, nes aš elgiuosi kaip pamišėlis. Bet aš nenoriu būti su ja. Aš myliu tave. Ir, jei nori manęs atsikratyti, tai pasakyk man, o ne mėgink įbrukti kam kitam.

Tėja jo šnekos klausėsi tarsi sklandydama ore. Dangus ir dykuma atrodė pernelyg skaistūs, nešilti, bet ryškūs. Mintims karštligiškai blaškantis, lyg Poniai Kiuri naujame narvelyje, jai pavyko išlementi:

– Ką gi galėjau padaryti... kad pamiltum Pilarą?

Erikas apsižvalgė, susirado akmenį ir atsisėdo. Kurį laiką spoksojo į savo rankas. Galop pakėlė galvą bejėgiška išraiška.

– Neerzink manęs, Tėja, – tarė jis. – Manai, aš visai kvailas?

Ak. Jai dingtelėjo: nestovėk čia kaip įbesta. Jau anksčiau esi jį apmulkinusi. Įrodžiusi, kad gyvatė neįgėlė. Dėl Žemės , kad ir ką jis galvotų, pasistenk įrodyti, jog klysta.

– Erikai, man atrodo, mes visi patyrėme nemenką įtampą...

– O, būk gera, tik nereikia šito. – Atrodė, jis šnekasi su sidabrinės opuncijos krūmu ir apžiūrinėja siaubingus spyglius, tarsi ruošdamasis ant jų šokti. – Būk gera , tik nereikia šito.

Jis giliai įkvėpė ir ryžtingai kalbėjo toliau:

– Tu užkeri gyvates ir skaitai jūros kiaulyčių mintis. Prisilietimu išgydai nuo barškuolės gylio. Įsiskverbi žmonėms į smegenis. Gamini stebuklingus kvapnius maišelius, o tavo pamišėlė pusseserė yra deivė Afroditė. – Jis pažvelgė į Tėją. – Ar nieko nepraleidau?

Tėja surado dar vieną akmenį ir atbula žengė prie jo. Atsisėdo. Tą akimirką iš visų dalykų ji aiškiausiai suvokė savo alsavimą.