Нора Робертс - Kerėtoja

Tavo širdies terapija

Jausmų pasaulis, kuriame skleidžiasi draugystės žiedai, karaliauja meile, verda aistros, dūžta širdys, pildosi slapčiausi troškimai ir lūkesčiai. Ir visa tai — garsiausių pasaulio rašytojų laiko patikrintuose kūriniuose: intriguojančiuose, užburiančiuose jausmų romanuose ir šeimų sagose.

Nora Roberts

Kerėtoja

Noros Roberts keturlogija „Donovanų šeima: paveldėtos galios” — tai keturi užburiantys pasakojimai apie neįprastą šeimą. Morgana, Sebastianas, Anastasija ir Lijamas yra artimi giminaičiai, susieti ypatingo ryšio — iš keltiškųjų protėvių paveldėtų išskirtinių talentų. Tačiau tam, kad atrastų meilę, jiems neprireikia ypatingųjų galių... Vienas paskui kitą Donovanai įsisąmonina svarbiausią gyvenimo tiesą: meilė — pati tikriausia magija.

„Kerėtoja” — Morganos istorija.

„Aiškiaregys” — Sebastiano istorija.

„Žiniuonė” — Anastasijos istorija.

„Apžavėtojas” — Lijamo istorija.

Malonaus skaitymo!

PROLOGAS

Ji gimė tą naktį, kai nuvirto Raganų medis. Vos tik įkvėpė, pajuto galios skonį — sodrų ir kartoką. Jos gimimas tapo dar vienu nareliu per amžius nusidriekusioje grandinėje, apipintoje padavimų ir legendų. Net ir atmetus visus pagražinimus, šioji grandinė laikėsi tvirtai, ją užgrūdino tiesos jėga.

Ir kituose pasauliuose, kitose vietose pirmieji gimusiųjų klyksmai būdavo šventė. Ir toli už plačiai nusidriekusios Monterėjaus pakrantės, kur tarp akmeninių namo sienų aidėjo garsus sveiko kūdikio klyksmas, buvo pagerbiama nauja gyvybė. Slaptose vietose, kur tebegyvavo magija — žaliųjų Airijos kalvų gilumoje, vėjo taršomuose Kornvalio viržių laukuose, Velso urvų gelmėse, uolėtoje Bretanės pakrantėje — džiaugsmingai buvo pasitinkama ausį džiuginanti gyvybės daina.

O senasis medis, gumbuotas, sukumpęs nuo amžiaus ir santuokos su vėtra, tapo tyliai paaukotas.

Medžiui mirus, o motinai noriai iškentus skausmą, užgimė nauja ragana.

Nors rinktis teks jai pačiai — šiaip ar taip, dovanos galima atsisakyti, ją branginti arba ignoruoti — šioji vis tiek liks ir mergaitės, ir iš jos išaugsiančios moters savastimi, kaip ir jos akių spalva. Kol kas ji tik kūdikėlis neryškiai matančiomis akimis, iki galo nesusiformavusiomis mintimis, piktai kumštukais plakanti orą, net tėvui nusijuokus ir įspaudus pirmąjį bučinį ant pūkais padengtos galvelės.

Jos motina apsiverkė kūdikiui ėmus žįsti krūtį. Apsiverkė iš džiaugsmo ir liūdesio. Jau žinojo, kad susilauks tik šios vienintelės mergaitės, vainikuosiančios jųdviejų su vyru meilę ir sąjungą.

Ji pažvelgė ir išvydo.

Sūpuodama žindomą kūdikį ir dainuodama senovinę dainą, motina suvokė, kad dukra savo gyvenime susidurs su pamokomis ir klaidomis. Ir suprato: vieną dieną — gana greitai, palyginti su neaprėpiamomis gyvenimų platybėmis — jos vaikas taip pat ieškos meilės.

Vylėsi, kad iš visų dovanų, kurias perduos dukrai, iš visų tiesų, kurias jai atskleis, dukra supras vieną, pačią svarbiausią.

Visų tyriausia magija glūdi širdyje.

1

Vieta, kurioje stovėjo Raganų medis, buvo pažymėta. Monterėjaus ir Karmelio gyventojai brangino gamtą. Turistai dažnai prieidavo perskaityti, kas parašyta lentelėje, ar tiesiog pasidairyti į keistomis formomis sustingusius senuosius medžius, uolėtą pakrantę ir saulėkaitoje besikaitinančius ruonius.

Vietos gyventojai, regėję Raganų medį savo akimis, nepamiršo tos dienos, kai jis nuvirto, ir dažnai minėdavo, kad tąnakt gimė Morgana Donovan.

Kai kurie teigė, jog tai — ženklas, kiti gūžtelėdavo pečiais ir vadindavo sutapimu. Dar daugiau žmonių paprasčiausiai stebėjosi. Niekas neneigė, kad faktas, jog mergina, save vadinanti ragana, gimė vos per žingsnį nuo pagarsėjusio medžio, miesteliui suteikė papildomo žavesio.

Nešui Kirklandui ši istorija atrodė smagi ir turinti įdomų niuansą. Jis daug laiko skyrė antgamtinių reiškinių studijoms. Pragyventi iš vampyrų ir vilkolakių bei kitų šiurpą keliančių fantastinių gyvių buvo velniškai nelengva, bet jis nė už ką nebūtų mainęs savo darbo į jokį kitą.

Tai nereiškia, kad Nešas tikėjo dvasiomis ar vampyrais — arba raganomis, jei jau taip. Mėnuliui patekėjus žmonės nevirsta šikšnosparniais ar vilkais, mirusieji neprisikelia, o moterys neskraido naktimis ant šluotų. Nebent knygų puslapiuose arba šviesos ir šešėlių mirgesy kino teatro ekrane.

Ten, su malonumu galėjo pareikšti Nešas, įmanoma bet kas.

Jis buvo nuovokus žmogus, suprantantis iliuzijų vertę ir pramogos svarbą. Be to, turėjo užtektinai fantazijos, kad iš folkloro ir prietarų tamsybių sukurtų minias užburiančių vaizdinių.

Septynerius metus Nešas žavėjo siaubo filmų mėgėjus — jau nuo paties pirmojo, nors ir kaip būtų keista, sėkmingo scenarijaus „Persimainymas”.

Tiesą sakant, Nešas be galo mėgo žiūrėti, kaip jo vaizduotės kūriniai atgyja kino ekrane. Jis nepasididžiuodavo užsukti į kaimynystėje įsikūrusį kino teatrą ir smagiai kimšti spragintus kukurūzus, žiūrovams sulaikius kvapą, gniaužiant klyksmus ir dangstantis akis.

Nešui glostė širdį mintis, kad žmonės, pakloję pinigus už bilietą į vieną iš jo filmų, gaus tai, už ką susimokėjo, ir gerokai pasišiurpins.

Jis visada kruopščiai išanalizuodavo medžiagą. Rašydamas šiurpų, bet smagų Vidurnakčio kraujo scenarijų, Nešas savaitę gyveno Rumunijoje ir bendravo su vyriškiu, prisiekinėjančiu, kad jis yra tiesioginis Vlado Smeigiko — grafo Drakulos palikuonis. Deja, grafo palikuoniui neišaugo iltys, jis nevirsdavo šikšnosparniu, užtai, kaip paaiškėjo, turėjo neišsemiamą legendų ir padavimų apie vampyrus lobyną.

Tokie pasakojimai ir įkvėpdavo Nešą išrutulioti istoriją, ypač kai juos pasakodavo žmonės, kurių žodžiams įtaigumo teikdavo tikėjimas.

O žmonėms jis atrodo keistas, pamanė Nešas ir išsišiepė įsukęs į Septyniolikos mylių kelią. Nešas žinojo esąs paprastas vyrukas, tvirtai stovįs ant žemės. Bent jau pagal Kalifornijos standartus. Tiesiog užsidirba pragyvenimui iš iliuzijų, pasitelkdamas elementariausias baimes ir prietarus — ir malonumą, kurį žmonės patiria širdžiai iš baimės nusiritus į kulnus. Nešo galva, jo nuopelnas visuomenei — tai gebėjimas ištraukti palovėje tūnantį siaubūną ir pademonstruoti jį sidabriniame ekrane ryškiausiomis spalvomis, paprastai dar pridedant keletą drąsių sekso scenų ir pagardinant viską šelmišku humoru.

Nešas Kirklandas mokėjo atgaivinti vaiduoklius, paversti švelnųjį daktarą Džekilą bloguoju ponu Haidu arba pažadinti mumijos prakeiksmą. Tiesiog guldydamas raides ant popieriaus. Galbūt todėl tapo ciniku. O, Nešas mėgo istorijas apie antgamtinius dalykus — bet jis geriau už bet ką kitą suvokė, jog daugiau nieko nėra. Tik istorijos. Galvoje jų jam sukosi milijonai.

Nešas vylėsi, kad Morgana Donovan, mėgstamiausia Monterėjaus ragana, padės sukurti dar vieną scenarijų. Per pastarąsias kelias savaites, kurias praleido pakuodamas daiktus ir mėgaudamasis savo naujuoju namu, išbandydamas golfo įgūdžius — galiausiai pasidavė, nes buvo beviltiškas — ir paprasčiausiai gėrėdamasis vaizdu pro balkoną, Nešas pajuto norįs papasakoti istoriją apie raganų kerus. Pamanė, kad jei egzistuoja toks dalykas kaip likimas, tai jis bus nusišypsojęs jam, nublokšdamas jį šalia ekspertės, nuo kurios teskiria tik neilgas ir akiai malonus kelias.