Нора Робертс - Kerėtoja

— Ne. Nuostabūs dalykėliai.

— Domitės kristalais?

— Galėčiau. — Nešas tingiai kilstelėjo ametisto gabalą. — Bet mokykloje susikirtau per geologijos egzaminą.

— Nemanau, kad jus čia vertins pažymiu. — Mergina linktelėjo į Nešo laikomą akmenį. — Jei norite užmegzti ryšį su savo vidiniu „aš”, turėtumėte laikyti jį kairėje rankoje.

— Tikrai? — Nešas perėmė akmenį kita ranka stengdamasis įtikti. Nenorėjo sakyti, kad ničnieko nepajuto — išskyrus malonumo pliūpsnį dėl to, kaip suknelė suvilnijo jai apie kojas. — Jei čia nuolat lankotės, gal galėtumėte supažindinti mane su ragana.

Kilstelėjusi antakį mergina nusekė Nešo žvilgsnį šiam dirstelėjus į sandorį bebaigiančią šviesiaplaukę.

— Jums reikia raganos?

— Tikriausiai galima ir taip pasakyti.

Ji vėl įsmeigė nuostabias mėlynas akis į Nešą.

— Jūs nepanašus į žmogų, ieškantį meilės gėrimo.

Nešas išsišiepė.

— Ačiū, tikriausiai. Tiesą sakant, aš tyrinėju. Rašau scenarijus filmams. Noriu sukurti pasakojimą apie raganystę mūsų amžiaus pabaigoje. Na, suprantate... slapti raganų sąlėkiai, seksas ir aukos.

— A. — Jai palenkus galvą, ausyse ėmė suptis skaidrūs kristalų lašeliai. — Prisirpusios moterys šoka rateliu, kaip mama pagimdė. Nuogos, — paaiškino mergina. — Maišo stebuklingus gėrimus mėnulio šviesoje, norėdamos sugundyti vargšes aukas ir įtraukti į gašlių malonumų orgijas.

— Daugmaž. — Nešas palinko arčiau ir pajuto, kad ji kvepia tamsa ir vėsa kaip miškas mėnesienoje. — Ar ta Morgana išties tiki esanti ragana?

— Ji žino, kas ji tokia, pone?..

— Kirklandas. Nešas Kirklandas.

Suskambėjo tylus patenkintas juokas.

— Žinoma. Man patinka jūsų kūryba. Ypač „Vidurnakčio kraujas”. Savo vampyrą apdovanojote aštriu protu ir jausmingumu, bet nepamynėte tradicijų.

— Nemirtingumas — šis tas daugiau negu kapinių purvas ir karstai.

— Tikriausiai taip. O raganystė — šis tas daugiau nei puodo maišymas.

— Būtent. Todėl ir noriu su ja pasikalbėti.

Numanau, kad ji turėtų būti gan gudri poniutė, nes jai išdegė.

— Išdegė? — pakartojo ji, lenkdamasi paimti atsėlinusios ir aplink kojas pradėjusios trintis didžiulės baltos katės.

— Susikurti reputaciją, — paaiškino Nešas. — Išgirdau apie ją Los Andžele. Žmonės pasakoja visokių keistų istorijų.

— Nė neabejoju. — Mergina paglostė didžiulę katės galvą. Dabar į Nešą buvo įsmeigtos dvi poros akių. Viena pora mėlynų, kita — gintarinių. — Bet jūs netikite raganavimu arba galia.

— Tikiu, kad galiu tai pateikti kaip velniškai puikią istoriją. — Nešas nusišypsojo sudėjęs į šypseną gerą dozę žavesio. — Na, tai ką pasakysite? Užtarsite už mane gerą žodelį raganai?

Mergina žvelgė į jį įdėmiai. „Cinikas, — nusprendė, — ir dar pernelyg savimi pasitikintis. Nė neabejoju, kad gyvenimas Nešui Kirklandui yra rožėmis klotas. Gal atėjo laikas pajusti jų spyglius.”

— Vargu ar to prireiks. — Juodaplaukė ištiesė jam ranką, ilgą, liekną, papuoštą tik vienu kaldinto sidabro žiedeliu. Nešas automatiškai ją paėmė ir garsiai iškvėpė, nes jo ranką iki pat peties nukrėtė elektra. Mergina tik šyptelėjo. — Aš — jūsų ragana, — pasakė ji.

„Statinė elektros srovė”, — tarė sau Nešas po akimirkos, kai Morgana nusisuko atsakyti pirkėjui į klausimą apie jonažolę. Ji laikė tą milžinišką katę, ją glostė... Štai iš kur ta elektros iškrova.

Bet jis nesąmoningai sulenkė pirštus.

„Jūsų ragana”, — pasakė ji. Nešas abejojo, ar jam patinka Morganos pasirinktas įvardis. Tai skambėjo šiek tiek nejaukiai, pernelyg intymiai. Aišku, Morgana tikra gražuolė. Bet jos šypsena Nešui krūptelėjus buvo daugiau nei truputį bauginanti. Be to, paaiškėjo, kodėl Morgana jam pasirodė stulbinanti.

Galia. Ak, ne tokio pobūdžio galia, patikino save Nešas stebėdamas, kaip Morgana paduoda džiovintų vaistažolių ryšulėlį. Galia, kuri kai kurioms gražioms moterims, regis, įgimta — vidinis seksualumas ir kerintis pasitikėjimas savimi. Nešas nelaikė savęs vyru, prisibijančiu moters valios jėgos, ir vis dėlto nebūtų puolęs neigti, kad su švelniomis, nuolaidžiomis moterimis bendrauti lengviau.

Šiaip ar taip, jo susidomėjimas Morgana — profesinis. Ne visai, pasitaisė Nešas. Vyras turėtų būti prieš dešimtmetį miręs, kad žvelgdamas į Morganą Donovan galvotų tik apie darbą. Bet jis tikėjo sugebėsiąs nesupainioti prioritetų.

Luktelėjęs, kol Morgana baigs kalbėtis su klientu, Nešas nutaisė atgailaujančią šypseną ir priėjo prie prekystalio.

— Įdomu, ar turite kokį tinkamą burtą, kuris atitaisytų tai, ko prisidirbau.

— Na, manau, su tuo galite susidoroti ir pats. — Šiaip jau Morgana būtų nekreipusi į jį dėmesio, bet tikriausiai dėl kažkokios priežasties pajuto norą prieiti prie šio vyro, stovinčio kitame parduotuvės gale. Ji netikėjo atsitiktinumais. „Šiaip ar taip, — nusprendė, — tokių švelnių rudų akių vyras negali būti visiškas niekšas.” — Deja, Nešai, pasirinkote netinkamą laiką. Šįryt mes labai užsiėmę.

— Uždarote šeštą. O jei sugrįžčiau jums baigus darbą? Pavaišinčiau gėrimu, vakariene?

Pirmasis, nesąmoningas, impulsas buvo atsisakyti. Morgana būtų mielai apie tai pagalvojusi arba pažvelgusi į savo krištolo rutulį. Nespėjus jai prabilti, katė liuoktelėjo ant prekystalio, akimirką visomis keturiomis pakibusi šuolyje it besvorė — taip, kaip moka tik katės. Nešas išsiblaškęs ištiesė ranką ir paglostė gyvūnui galvą. Užuot įsižeidusi ir nuėjusi ar ėmusi piktai purkštauti — kaip paprastai elgdavosi su nepažįstamaisiais — baltoji katė išsirietė po glostančia ranka. Plyšeliais virtusios gintarinės jos akys įsmigo į Morganą.

— Regis, užkariavote Lunos simpatiją, — sumurmėjo Morgana. — Tada šeštą, — tarė ji, katei ėmus garsiai murkti. — O aš nuspręsiu, kaip čia su jumis padarius.

— Sutarta. — Nešas dar kartą paglostė Luną ir išėjo.

Susiraukusi Morgana pasilenkė prie katės, kol jųdviejų akys atsidūrė viename lygyje.

— Verčiau jau žinotum, ką sumanei.

Luna, patogiau išsilenkusi savo ne tokiu ir menku kūnu, ėmė lyg niekur nieko praustis.

Morganai nebuvo laiko galvoti apie Nešą. Dėl to, kad jai nuolat tekdavo tramdyti savo impulsyvią prigimtį, mieliau būtų valandą ramiai apgalvojusi, kaip geriausia su juo bendrauti. Dėl pirkėjų srauto Morganai ir rankos, ir mintys buvo užimtos, tad ji vis primindavo sau, kad nesunkiai susitvarkys su pasipūtusiu rašytoju šunelio akimis.

— Oho. — Mindė, puikiai sudėta šviesiaplaukė, sužavėjusi Nešą, klestelėjo ant kėdės už prekystalio. — Paskutinį kartą tokią minią žmonių matėme tik prieš Kalėdas.

— Manau, visą mėnesį šeštadieniais bus pilna žmonių.

Mindė išsišiepė ir iš aptempto kombinezono kišenės išsitraukė gumos plytelę.

— Užkeikei, kad plauktų pinigai?

Prieš atsakydama Morgana pasukiojo stiklinę pilį tol, kol liko patenkinta.

— Žvaigždės puikiai išsidėsčiusios verslo atžvilgiu. — Ji nusišypsojo. — Be to, mūsų naujoji vitrina pasakiška. Gali eiti namo, Mindė. Suskaičiuosiu pinigus ir uždarysiu parduotuvę.

— Jei jau taip sakai. — Mindė nusirangė nuo kėdės, pasirąžė ir kilstelėjo patamsintus antakius. — O, Dievulėliau... tik pažiūrėkite. Aukštas, įdegęs ir gardus kąsnelis.

Morgana dirstelėjo per petį ir už priekinio lango išvydo Nešą. Šįkart jam labiau pasisekė su stovėjimo vieta — jis kaip tik rangėsi iš kabrioleto sėdynės.