Нора Робертс - Kerėtoja

— Ramiau, mergyte. — Morgana kikendama papurtė galvą. — Tokie vyrai daužo širdis nepraliedami nė lašelio kraujo.

— Nieko tokio. Jau seniai niekas nedaužė man širdies. Nagi... — Ji greitai nužvelgė Nešą ir negailestingai tiksliai jį įvertino: — Metras aštuoniasdešimt, septyniasdešimt penki nuostabaus grožio kilogramai. Nieko išskirtinio — galbūt šiek tiek intelektualus. Mėgsta gryną orą, bet nepadaugina. Tik kelios saulėje išblukusios sruogos, normalus įdegis. Gražūs veido kaulai — jis greitai nesusens. Be to, ir lūpos saldžios.

— Laimė, tave pažįstu ir suprantu, kad iš tikrųjų apie vyrus galvoji geriau nei apie šunyčius gyvūnėlių parduotuvės vitrinoje.

Mindė sukrizeno ir pasikedeno plaukus.

— O, tikrai geriau. Gerokai geriau.

Kai atsivėrė durys, Mindė pasisuko taip, kad jos grožybės imtų lipte lipti iš kombinezono.

— Sveikas, gražuoli. Norėtum įsigyti ką nors stebuklinga?

Visada pasirengęs prisitaikyti prie tinkamai nusiteikusios moters Nešas apdovanojo ją šypsena.

— Ką patarsite?

— Na... — sumurkė Mindė nė kiek ne prasčiau už Luną.

— Mindė, ponas Kirklandas ne pirkėjas, — Morgana prakalbo tyliu, bet linksmu balsu. Stebėti, kaip Mindė maivosi sutikusi patrauklų vyrą, buvo be galo smagu, nedaug kas galėjo prilygti tokiam vaizdui. — Mes dėl susitikimo susitarę.

— Gal kitąkart, — kreipėsi į Mindę Nešas.

— Gal kada nors. — Mindė išsirangė iš už prekystalio, metė į Nešą paskutinį, žudantį žvilgsnį ir kraipydama klubus išėjo pro duris.

— Galvą guldau, ji padidina jūsų apyvartą, — pareiškė Nešas.

— O ir visiems į jos akiratį patekusiems vyriškiams pakelia kraujo spaudimą. Kaip jūsiškis?

Nešas išsišiepė.

— Turite deguonies?

— Labai gaila. Ką tik baigėme. — Morgana draugiškai paplekšnojo jam per ranką. — Kodėl jums neprisėdus? Turiu dar sutvarkyti kelis reikalus... po galais.

— Atsiprašau?

— Nespėjau pakabinti ženklo „Uždaryta”, — sumurmėjo Morgana. Durys prasivėrė ir ji plačiai nusišypsojo. — Sveika, ponia Litlton.

— Labas, Morgana. — Su palengvėjimu atsidususi moteris, kuriai Nešas būtų davęs nuo šešiasdešimties iki septyniasdešimties metų, nusiyrė prie prekystalio.

„Žodis „nusiyrė” čia labai tinka”, — pamanė jis. Pirkėja buvo sudėta kaip keleivinis laivas, su drūtu pirmagaliu ir laivagaliu, o aplink ją it vėliavos plaikstėsi spalvoti šaliai. Ryškios, neįtikėtinai raudonos spalvos plaukai smagiai garbanojosi apie apskritą it mėnulis veidą. Akys buvo storai apvestos sodrios žalios spalvos šešėliais, lūpos blizgėjo tamsiai raudona spalva. Ji ištiesė abi rankas — pirštai buvo apmaustyti galybe žiedų — ir sučiupo Morganą už rankų.

— Paprasčiausiai negalėjau ateiti nė sekunde anksčiau. Teko apibarti jaunutį policininką, norėjusį išrašyti man baudą. Įsivaizduojate, vaikinukas vos tepradėjęs skustis, o jau pamokslauja man apie įstatymus. — Ji iškvėpė ir pasklido šaltmėčių kvapas. — Taigi tikiuosi, rasite man kelias minutes.

— Žinoma. — Morgana susitaikė su tuo, kas neišvengiama. Ji tiesiog pernelyg mėgo šią trenktą senučiukę, kad imtų išsisukinėti.

— Jūs tikras angelas. Juk angelas, tiesa? — ponia Litlton kreipėsi į Nešą.

— Be abejo.

Ponia Litlton nušvito ir atsigręžė į jį, lydima grandinėlių ir apyrankių žvangesio simfonijos.

— Ožiaragis, tiesa?

— A... — Nešas nesukdamas galvos perkėlė savo gimtadienį į damai tinkamą datą. — Taip. Neįtikėtina.

Ji išpūtė plačią krūtinę.

— Išties didžiuojuosi savimi, kad esu tikra žinovė. Tik sekundėlę sugaišinsiu jus prieš pasimatymą, mieloji.

— Man ne pasimatymas, — atsakė jai Morgana. — Kuo galiu padėti?

— Reikia tik mažulytės paslaugėlės. — Ponios Litlton akys taip sužibo, kad privertė Morganą užgniaužti aimaną. — Dėl sesers dukraitės. Greitai vyks išleistuvių vakarėlis, o ji lanko geometrijos būrelį su tokiu mielu berniuku.

Morgana pažadėjo sau šįkart išlikti griežta. Kaip uola. Paėmusi ponią Litlton už rankos, ji atsargiai nusivedė ją toliau nuo Nešo.

— Jau aiškinau jums, kad aš šitaip nedirbu.

Ponia Litlton suplazdeno dirbtinėmis blakstienomis.

— Žinau, kad paprastai taip nedarote. Bet šįkart reikalas išties svarbus.

— Visi reikalai svarbūs. — Prisimerkusi Morgana dėbtelėjo į arčiau prisislinkusį Nešą ir nusitempė ponią Litlton į kitą parduotuvės pusę. — Neabejoju, kad jūsų sesers dukraitė — nuostabi mergina, bet surasti jai porą į išleistuvių vakarėlį būtų labai lengvabūdiška — tokie dalykai vėliau atsiliepia. Ne, — pareiškė ji, poniai Litlton ėmus protestuoti. — Jei ir sutvarkyčiau šį reikalą — pakeisčiau tai, ko neturiu pakeisti — pokyčiai galėtų paveikti jos gyvenimą.

— Tai tik vienas vakaras.

— Pakeitus likimą vienam vakarui, jis gali pasikeisti amžiams. — Ponia Litlton atrodė tokia prislėgta, kad Morgana pasijuto it šykštuolė, pagailėjusi badaujančiajam kriaukšlelio duonos. — Žinau, norite, kad vakaras jai būtų ypatingas, bet aš paprasčiausiai negaliu žaisti su likimu.

— Suprantate, ji tokia drovi, — atsiduso ponia Litlton. Ji turėjo pakankamai išlavintą klausą, kad nugirstų vos juntamą Morganos ryžto susilpnėjimą. — Ir visiškai nelaiko savęs patrauklia, nė trupučio. Bet ji graži. — Morganai nespėjus paprieštarauti, ponia Litlton išsitraukė nuotrauką. — Matote?

Morgana pamanė visai nenorinti matyti. Bet pažiūrėjo, o visa kita nuveikė daili paauglė liūdnomis akimis. Morgana mintyse susikeikė. Drakono dantys ir pragaro liepsnos. Prakalbus apie paauglišką meilę ji suskysta kaip sentimentali mažvaikė.

— Negarantuosiu — tik pasiūlysiu.

— Būtų nuostabu. — Pasinaudojusi tinkama proga ponia Litlton ištraukė dar vieną nuotrauką, iškirptą iš mokyklos bibliotekos albumo. — Čia Metjus. Gražus vardas, tiesa? Metjus Brodis ir Džesė Litlton. Ją pavadino mano garbei. Pradėsite netrukus, tiesa? Išleistuvių puota vyks pirmąjį gegužės savaitgalį.

— Jei lemta, tai lemta, — atsakė Morgana, įsikišusi nuotraukas į kišenę.

— Būkite palaiminta. — Nušvitusi ponia Litlton pakštelėjo Morganai į skruostą. — Daugiau jūsų neužlaikysiu. Užsuksiu pirmadienį apsipirkti.

— Gero savaitgalio. — Suirzusi ant savęs Morgana žvilgsniu nulydėjo išeinančią ponią Litlton.

— Ar ji neturėjo jūsų patepti? — pasiteiravo Nešas.

Morgana kryptelėjo galvą. Pyktis, prieš tai laikytas tik savyje, perėjo į žvilgsnį.

— Iš galios nesipelnau.

Nešas gūžtelėjo ir prisiartino prie jos.

— Nesmagu sakyti, bet ji apvyniojo jus aplink savo mažąjį pirštelį.

Morganos skruostus nudažė švelnus raudonis. Nepakentė savo silpnumo, bet dar labiau nemėgo demonstruoti jo viešai.

— Žinau.

Nešas kilstelėjo ranką ir nykščiu perbraukė Morganai per skruostą, valydamas nežymų raudonojo ponios Litlton lūpdažio pėdsaką.

— Maniau, kad raganos nesukalbamos.

— Jaučiu silpnybę ekscentrikams ir geraširdžiams. O jūs — ne Ožiaragis.

Nešas su gailesčiu atitraukė nykštį nuo jos skruosto. Morganos oda buvo vėsi ir švelni kaip pienas.

— Ne? O kas tada?

— Dvyniai.

Nešas kilstelėjo antakį ir susigrūdo ranką į kišenę.

— Atspėjote.

Nešo sutrikimas šiek tiek praskaidrino Morganai nuotaiką.

— Retai spėlioju. Kadangi buvote gana mielas ir neįžeidėte senutės, neišsiliesiu ant jūsų. Gal užeisite į sandėlį? Išsivirsime arbatos. — Pamačiusi Nešo veido išraišką ji nusikvatojo: — Gerai. Pavaišinsiu vynu.