Нора Робертс - Kerėtoja

— Geriau.

Jis nusekė Morganą pro duris už prekystalio į kambariuką, kuris atstojo sandėlį, kabinetą ir virtuvę. Nors patalpa buvo maža, neatrodė perpildyta. Dvi sienas dengė lentynos, nukrautos dėžėmis, išpakuotomis prekėmis ir knygomis. Ant išlenkto stalo stovėjo undinės pavidalo žalvarinė lempa, šiuolaikiškas dviejų linijų telefonas ir šūsnis popierių, prispausta plokščiadugniu stiklo gabalu, žaižaruojančiu įvairiausiomis spalvomis.

Už jų stovėjo nedidukas šaldytuvas, dviejų degiklių viryklė ir sulankstomasis stalas su dviem kėdėmis. Vienintelio lango palangė buvo nukrauta vešančių žolelių vazonėliais. Nešas užuodė... tiksliai nežinojo ką — galbūt šalaviją, raudonėlį ir jaukų levandos aromatą. Kad ir kas tai būtų, kvepėjo maloniai.

Nuo lentynos virš kriauklės Morgana nukėlė dvi skaidrias taures.

— Prisėskite, — paragino ji. — Negaliu skirti jums daug laiko, bet vis tiek įsitaisykite patogiai. — Tada iš šaldytuvo ištraukė ilgą butelį plonu kakliuku ir pripylė taures aukso spalvos skysčio.

— Be pavadinimo?

— Mano pačios receptas. — Šyptelėjusi Morgana paragavo pirmoji. — Nesijaudinkite, vyne nėra nė vienos tritono akelės.

Nešas būtų nusijuokęs, bet Morgana taip tiriamai žvelgė į jį pro taurės kraštą, kad jam darėsi nejauku. Vis dėlto nieku gyvu neketino vengti iššūkio. Nešas gurkštelėjo. Vynas buvo vėsus, vos salsvas ir švelnus kaip šilkas.

— Skanu.

— Ačiū. — Morgana atsisėdo ant kėdės šalia Nešo. — Dar nenusprendžiau, padėsiu jums ar ne. Bet jūsų amatas man įdomus, ypač jei ketinate įkomponuoti į jį ir manąjį.

— Jums patinka kino filmai. — Nešas sumojo, kad tai gera pradžia. Jis užmetė ranką ant kėdės atlošo ir koja nerūpestingai paglostė aplink besiglaustančią Luną.

— Kaip ir daug kitų dalykų. Man patinka žmogaus vaizduotės įvairialypiškumas.

— Gerai...

— Bet, — tęsė ji pertraukdama Nešą, — nežinau, ar noriu, kad mano asmeninės pažiūros būtų paviešintos Holivudo filme.

— Galime pasikalbėti. — Jis vėl nusišypsojo ir Morganai dar kartą dingtelėjo, kad Nešas — jėga, kurios reikia paisyti. Jai taip pamanius, Luna liuoktelėjo ant stalo. Nešas pirmąkart pastebėjo, kad katei ant kaklo kabo apvalus graviruotas kristalas. — Klausykite, Morgana, aš nieko nebandau nei patvirtinti, nei paneigti, nesistengiu pakeisti pasaulio. Aš tik noriu sukurti filmą.

— Kodėl siaubo ir okultinį?

— Kodėl? — Nešas gūžtelėjo. Visada pasijusdavo nejaukiai, paprašytas paanalizuoti. — Nežinau. Gal todėl, kad žmonės, nuėję į siaubo filmą, po pirmo klyksmo išmeta iš galvos sumautą darbo dieną. — Jo akys linksmai nušvito. — O gal todėl, kad pirmą kartą nuveikiau su mergina šį tą daugiau, ne vien pasilaikėme už rankučių, kai ji prilipo prie manęs per naktinį „Karpenterio Helovino” seansą.

Morgana gurkštelėjo vyno ir susimąstė. Galbūt, tik galbūt, po pasipūtėliška išvaizda slepiasi jausminga siela. O talento ir žavesio nuneigti buvo neįmanoma. Morgana nerimavo, nes jautėsi... tarytum spaudžiama — spaudžiama sutikti.

Ką gi, atsisakys, vos tik taip nuspręs, velniai rautų, bet pirmiausia pasidomės kas ir kaip.

— Gal papasakosite, kokia ta jūsų istorija?

Nešas nedelsdamas pasinaudojo proga.

— Dar jos nesugalvojau. Todėl man ir reikia jūsų. Mėgstu padėti pagrindą. Daug informacijos galiu rasti knygose. — Jis išskėtė rankas. — Jau šiek tiek turiu — gilindamasis aptinku ir girdėtų dalykų, susiduriu su įvairiausiomis magijos sritimis. Man reikia asmeninio niuanso. Suprantate, noriu sužinoti, kodėl ėmėtės raganystės, ar dalyvaujate ceremonijose, kokią aprangą renkatės.

Morgana mąsliai pirštu apibraukė taurės kraštelį.

— Bijau, kad jūsų pirmas įspūdis klaidingas. Pasiklausius atrodo, lyg būčiau įstojusi į kažkokį klubą.

— Sąlėkį, klubą... Sambūrį, vienijamą tų pačių interesų.

— Nepriklausau sąlėkiui. Man patinka dirbti vienai.

Susidomėjęs Nešas palinko į priekį.

— Kodėl?

— Yra gana nuoširdžių sambūrių, bet ne visi tokie. Dar kiti kaišioja nosį į dalykus, kurių geriau neliesti.

— Juodoji magija.

— Vadinkite kaip tik norite.

— O jūs — baltoji ragana.

— Mėgstate klijuoti etiketes. — Nenustygdama vietoje Morgana vėl pakėlė taurę. Skirtingai negu Nešas, ji nesijautė nejaukiai kalbėdama apie savo amato esmę — bet, kartą sutikusi apie tai kalbėti, tikėjosi, kad jos mintys bus išklausytos su derama pagarba. — Visi gimstame su tam tikromis galiomis, Nešai. Jūsų jėga — pasakoti smagias istorijas. Ir žavėti moteris. — Morgaños lūpas išlenkė šypsnys, ji gurkštelėjo vyno. — Neabejoju, kad savo galias gerbiate ir jomis naudojatės. Lygiai taip pat elgiuosi ir aš.

— Kokios jūsiškės galios?

Morgana neskubėdama pastatė taurę, pakėlė į Nešą akis. Ir žvilgsniu privertė jį dėl užduoto klausimo pasijusti kvailai. Jos akyse švietė galia — galia, galinti parklupdyti žmogų ant kelių. Burna jam taip išdžiūvo, kad tapo nebesvarbu, geria vyną ar pila į gerklę smėlį.

— Ko pageidautumėte, gal pasirodymo? — Morgaños balse suskambo vos girdima nekantrumo gaidelė.

Nešas sugebėjo įkvėpti ir atsipeikėti iš būsenos, kurią galėjo palaikyti kone transu — jei būtų tikėjęs, kad tokia būsena galima.

— Mielai pažiūrėčiau. — Gal jis ir tampė liūtą už ūsų, bet negalėjo atsispirti. Pyktis nurausvino Morganai skruostus taip, kad jie nušvito lyg švieži persikai. — Ką sugalvojote?

Morgana pajuto staigų, nelauktą geismo blyksnį. Ji smarkiai suirzo.

— Norite žaibų iš pirštų galiukų? Gal sušvilpus sukelti vėją ar nutraukti žemyn mėnulį?

— Rinkitės jūs.

„Stiprių nervų vyras”, — tarė sau stodamasi Morgana, kraujas dūzgė nuo galios. Gautų ko nusipelnęs, jeigu ji...

— Morgana.

Ji atsisuko tebevirdama pykčiu. Tik pasistengusi sugebėjo atmesti plaukus už nugaros ir atsipalaiduoti.

— Ana.

Nešas nebūtų galėjęs pasakyti, kodėl pasijuto tarsi išvengęs didžiulės bėdos. Tačiau žinojo, kad akimirką jo visa esybė buvo taip persisunkusi Morgana, jog nebūtų pajutęs net žemės drebėjimo. Ji buvo įtraukusi Nešą į save; o dabar jis liko vienas, kiek apkvaitęs, truputį apspangęs ir spoksojo į liekną šviesiaplaukę moterį tarpduryje.

Viešnia buvo graži ir nors visa galva žemesnė už Morganą, nuo jos sklido keistai raminanti jėga. Akys ramios, švelniai pilkos spalvos, įsmeigtos į Morganą. Rankose moteris laikė dėžę, pilną žydinčių gėlių.

— Nebuvai uždėjusi lentelės, kad uždaryta, — paaiškino Anastasija, — todėl įėjau pro priekines duris.

— Duokš man. — Moterys persimetė keliais žodžiais. Nešui nereikėjo girdėti, kad suprastų. — Ana, čia Nešas Kirklandas. Nešai, mano pusseserė Anastasija.

— Atsiprašau, kad sutrukdžiau, — žemas ir šiltas balsas ramino taip pat kaip ir akys.

— Nesutrukdei, — pareiškė Morgana, o Nešas tuo tarpu atsistojo. — Mudu su Nešu kaip tik baigėme.

— Tik pradėjome, — pataisė Morganą Nešas. — Bet galėsime pratęsti vėliau. Malonu susipažinti, — kreipėsi į Anastasiją. Tada nusišypsojo Morganai ir užkišo jai už ausies plaukų sruogą. — Iki kito karto.

— Nešai. — Morgana padėjo dėžę ir ištraukė iš jos nediduką žydinčių gėlių vazonėlį. — Čia dovana. — Ji ištiesė vazoną Nešui ir apdovanojo jį gražiausia šypsena. — Kvapusis pelėžirnis, — paaiškino. — Simbolizuoja išvykimą.