Нора Робертс - Kerėtoja

Morganai nereikėjo kartoti. Ji stebėjo, kaip Nešas svirduliuodamas žengė atgal ir klestelėjo ant akmens, ant kurio ką tik sėdėjo Morgana.

Jis sugebėjo vėl prabilti tik įtraukęs gurkšnį oro.

— Vaiką? Tu nėščia? Tu turėsi vaiką?

Išoriškai rami Morgana linktelėjo.

— Išvada maždaug tokia. — Ji patylėjo akimirką kitą laukdama, kol Nešas prabils. Jis neprabilo, tad Morgana prisivertė tęsti: — Tu labai aiškiai pasakei nenorintis šeimos, todėl aš suprantu, kad tai viską keičia, ir...

— Tu žinojai. — Nešui teko nuryti seiles, kad balso neužgožtų vėjo ir jūros šniokštimas. — Tądien, paskutinę dieną, tu žinojai. Atvažiavai man pasakyti.

— Taip, žinojau. Atvažiavau tau pasakyti.

Nešas netvirtai atsistojo ir linkstančiomis kojomis priėjo prie pat vandens. Atsiminė, kaip atrodė Morgana, savo ištartus žodžius. Atsiminimai nesitraukė ilgai. Argi keista, kad Morgana šitaip jį paliko, išsaugodama savo paslaptį?

— Manai, kad aš nenoriu kūdikio?

Morgana apsilaižė.

— Suprantu, kad abejoji. Nė vienas to neplanavome. — Ji nutilo išsigandusi. — Aš to neplanavau.

Nešas staiga atsigręžė į Morganą ir įsmeigė į ją nuožmiai žibančias akis.

— Retai dukart kartoju tą pačią klaidą ir tikrai ne su tavimi. Kada?

Morgana susinėrė rankas ant pilvo.

— Gimdysiu prieš Kalėdas. Vaikelis buvo pradėtas pirmąją naktį, per pavasario lygiadienį.

— Prieš Kalėdas, — pakartojo Nešas. Švystelėjo mintis apie raudonąjį dviratį, kepamus sausainius, juoką ir šeimą, kuri kone tapo jo šeima. Kuri galėjo būti jo. Morgana siūlė jam tai, ko jis niekada neturėjo, tai, ko troško, bet tik paslapčia.

— Sakei, kad esu laisvas, — atsargiai pratarė Nešas. — Nesusijęs su tavimi ir viskuo, ką kartu sukūrėme. Kalbėjai apie kūdikį.

Morganos akys patamsėjo, tvirtai suskambo jos gražus balsas:

— šis kūdikis yra mylimas ir norimas. Jis ne klaida, o dovana. Verčiau tegul jis būna mano vienos, nei rizikuosiu bent viena jo gyvenimo akimirka, kai jis galėtų pasijusti nebranginamas.

Nešas nežinojo, ar išvis pajėgs prabilti, bet kai prabilo, žodžiai ėmė lietis iš pačios širdies:

— Aš noriu kūdikio ir tavęs, ir visko, ką sukūrėme kartu.

Morgana žvelgė į Nešą pro ašarų miglą.

— Tada tau tereikia paprašyti.

Jis grįžo prie Morgaños ir uždėjo ranką ant jos rankų, sunertų ant pilvo.

— Suteik man progą, — tepasakė.

Nešui palinkus prie Morgaños lūpų, jose sušvito šypsena.

— Ilgai tavęs laukėme.

— Aš tapsiu tėčiu, — lėtai tarė Nešas, išbandydamas šio žodžio skambesį, tada džiaugsmingai šūktelėjo ir stvėręs Morganą ją pakėlė. — Mes sukūrėme kūdikį!

Ji apsivijo rankomis Nešo kaklą ir nusijuokė.

— Taip.

— Mes esame šeima.

— Taip.

Prieš pradėdamas eiti Nešas ilgai ir stipriai bučiavo Morganą.

— Jei pasiseks su pirmuoju, galėsime susilaukti ir daugiau, ar ne?

— Žinoma. Kur mes einame?

— Nešu tave namo, ketinu paguldyti į lovą. Šalia savęs.

— Puiki mintis, bet neprivalai manęs nešti.

— Nenuleisiu tavęs nuo rankų. Tu laukiesi. Mano kūdikio. Jau matau. Scena viduje, diena. Saulėtas kambarys šviesiai mėlynomis sienomis.

— Geltonomis.

— Gerai. Ryškiai geltonomis sienomis. Po langu stovi žibantis senoviškas lopšys, o virš jo kabo tie juokingi pakabinami žaisliukai. Girdėti gugavimas, mažytė putli rankutė pakyla ir čiumpa vieną iš ratu besisukančių... — Nešas nutilo ir atsigręžė į Morganą. — O varge.

— Kas? Kas yra?

— Ką tik supratau. Kokia tikimybė? Tai yra kokia tikimybė, kad kūdikis... na, žinai... paveldės tavo gebėjimus?

Morgana šypsodamasi apsuko Nešo plaukų sruogą sau aplink pirštą.

— Turi omenyje, kokia tikimybė, kad dukrytė bus ragana? Labai didelė. Donovanų genai be galo stiprūs. — Ji krizendama nosimi pasitrynė Nešui į kaklą. — Bet galvą guldau, kad paveldės tavo akis.

— Taip. — Nešas žengė dar žingsnį ir suprato, kad šypsosi. — Ir aš guldau galvą.