Нора Робертс - Kerėtoja

Morganos širdis sudrebėjo krūtinėje, bet balsas nevirpėjo.

— Gal paaiškintum, ką nori pasakyti? Negaliu neigti, kad parodžiau tau, kas esu. Ir nesigėdiju.

Nešas trinktelėjo puodelį, kava šliūkštelėjo ant stalo. Išdavystės jausmas buvo toks milžiniškas, kad užgožė viską. Velniai rautų, jis myli Morganą. Ji privertė ją įsimylėti. O kai jis apie tai prabilo, Morgana tiesiog stovi sau, rami ir graži.

— Noriu žinoti, ką man padarei, — pakartojo Nešas. — Ir noriu, kad viską atšauktum.

— Sakiau tau, aš nieko...

— Noriu, kad pažiūrėtum man į akis. — Staiga plūstelėjus panikai ir įniršiui Nešas čiupo Morganą už rankos. — Morgana, pažiūrėk man į akis ir pasakyk, jog nemostelėjai burtų lazdele ar nesugiedojai savo burtažodžių, kad priverstum mane taip jaustis.

— Kaip?

— Po perkūnais, aš tave įsimylėjau. Negaliu nė valandos ištverti tavęs negeisdamas. Negaliu galvoti apie savo ateitį po metų ar po dešimties nematydamas drauge tavęs.

Morganai sutirpo širdis.

— Nešai...

Nešas staigiai atšlijo nuo rankos, kurią ji pakėlė jam prie skruosto. Apstulbusi Morgana nuleido ją prie šono.

— Kaip tu tą padarei? — pareikalavo atsakymo Nešas. — Kaip tu šitaip į mane įsiskverbei, kad privertei galvoti apie vedybas ir šeimą? Ar toks buvo tikslas? Pažaisti su mirtinguoju, kol jis tau atsibos?

— Aš tokia pat mirtinga kaip ir tu, — kantriai atsakė Morgana. — Valgau ir miegu, o kai įsipjaunu, man bėga kraujas. Aš senstu. Turiu jausmų.

— Tu ne tokia kaip aš, — kandžiai nukirto Nešas. Morgana pajuto, kad kerai blėsta, o kartu ir skruostų spalva.

— Ne tokia. Tu teisus. Esu kitokia ir niekaip negaliu to pakeisti. Nenorėčiau pakeisti. Jei tau su tuo pernelyg sunku susitaikyti, paleisk mane.

— Tu iš čia neišeisi ir nepaliksi manęs tokio. Viską sutvarkyk. — Nešas smarkiai papurtė Morganą. — Atšauk kerus.

Iliuzija išsisklaidė, Morgana žvelgė į jį šešėlių gaubiamomis akimis.

— Kokius kerus?

— Tuos, kuriais pasinaudojai. Privertei mane pasakoti dalykus, kurių dar niekam nepasakojau. Morgana, tu mane nuogai išrengei. Ar nemanei, kad susiprasiu, jog nebūčiau tau pasakojęs apie savo šeimą, kilmę, jei nebūtų pasimaišęs protas? Tai mano reikalai. — Nešas paleido ją ir nusisuko, kad nepadarytų ko nors, dėl ko vėliau tektų gailėtis. — Išviliojai tai iš manęs kaip ir visa kita. Pasinaudojai mano jausmais.

— Niekada nesinaudojau tavo jausmais, — įniršusi pradėjo Morgana, bet nutilo ir dar labiau išbalo.

Pastebėjęs jos persimainiusį veidą Nešas kiečiau suspaudė lūpas.

— Tikrai?

— Gerai, vakar jais pasinaudojau. Kai paskambino tavo motina ir kai viską man papasakojai, norėjau suteikti tau šiek tiek ramybės.

— Vadinasi, tai buvo burtai.

Nors Morgana kilstelėjo smakrą, Nešas susvyravo. Tą akimirką ji atrodė taip sumautai pažeidžiama. Tarytum stiklas, sudušiantis nuo jo prisilietimo.

— Leidau jausmams nustelbti protą. Jei klydau — o dabar atrodo, jog klydau — atsiprašau.

— O, puiku. Atsiprašai, kad mane apmulkinai, Morgana. — Jis susigrūdo rankas į kišenes. — O visa kita?

Morgana pakėlė virpančią ranką prie plaukų.

— Kas visa kita?

— Ruošiesi čia stovėti ir aiškinti, kad visko nesukėlei, nemanipuliavai mano jausmais? Neprivertei manęs manyti, kad esu tave įsimylėjęs ir noriu kurti su tavimi gyvenimą? Dieve, susilaukti su tavimi vaikų? — Kadangi vis dar to norėjo, Nešo pyktis augo. — Puikiai žinau, kad tai ne mano mintis, velniai griebtų. Nieku gyvu.

Skausmas pjovė giliai. Bet rėždamas jis kažką išlaisvino. Nešo pyktis, išdavystės skausmas ir sutrikimas buvo menkniekis, palyginti su tuo, kas užvirė Morganos krūtinėje. Įdėmiai žvelgdama į Nešą ji mikliai susitvardė.

— Bandai pasakyti, kad prisirišau tave pasitelkusi burtus? Kad panaudojau savo gabumus savo pačios naudai, užkerėjau tave, kad mane įsimylėtum?

— Būtent tai ir sakau.

Morgana paleido vadžias. Kraujas plūstelėjo į veidą, akys sutvisko kaip saulės. Ją užpildė galia ir jos suteikiama jėga.

— Tu besmegenis šiknius.

Pasipiktinęs Nešas prasižiojo kirsti atgal. Iš jo burnos pasigirdo asilo bliovimas. Išpūtęs akis pamėgino prabilti dar kartą, o Morgana ėmė blaškytis po kambarį.

— Tai tu manai esąs užkerėtas, — sumurmėjo ji, o nuo jos įniršio knygos ėmė skraidyti po kambarį kaip raketos. Nešas staigiai pasilenkdavo ir atsitiesdavo, bet nepajėgė išvengti jų visų. Gavęs knyga per nosį jis nusikeikė. Akimirką užplūdo svaiginantis palengvėjimas suvokus, kad atgavo balsą.

— Klausyk, mažute...

— Ne, tu klausyk! Mažuti! — Įsismarkavusi Morgana vėjo gūsiu suvertė Nešo baldus į krūvą. — Manai, švaistyčiau savo gabumus norėdama pavergti tokį kaip tu? Pasipūtęs arogantiškas niekše. Pasakyk man bent vieną priežastį, kodėl neturėčiau tavęs paversti gyvate, koks ir esi.

Nešas primerkė akis ir žengė prie Morganos.

— Neketinu su tuo taikstytis.

— Dar pažiūrėsim. — Staigiai kilstelėjusi ranką Morgana pakėlė Nešą nuo žemės, o tada stipriai bloškė ant kėdės. Nešas norėjo atsikelti, bet pamanė, kad protingiau būtų pirmiausia atgauti kvapą.

Norėdama apmalšinti įtūžį Morgana virtuvėje ėmė skraidinti lėkštes. Nešas nuolankiai atsiduso klausydamasis, kaip dūžta indai.

— Turėtum būti protingesnis ir nepykdyti raganos, — pareiškė jam Morgana. Malkos židinyje ėmė spragsėti ir spjaudytis ugnies liežuvėliais. — Ar nežinai, ką tokia kaip aš, žmogus be sąžinės, be skrupulų, gali padaryti?

— Gerai, Morgana. — Nešas ėmė kilti. Morgana parbloškė jį atgal taip smarkiai, kad net dantys subarškėjo.

— Nesiartink prie manęs — nei dabar, nei ateityje. — Morganos krūtinė kilojosi, nors ji ir labai stengėsi valdytis. — Prisiekiu, jei prisiartinsi, paversiu tave kokiu keturiomis lankstančiu ir prieš mėnulį staugiančiu padaru.

Nešas neramiai iškvėpė. Netikėjo, kad ji taip padarytų. Negalėtų. Šiaip ar taip, geriau ko nors imtis nei žliumbti. Svetainė virto jovalu. Velniai rautų, jo gyvenimas virto jovalu. Jiedviem teks išsiaiškinti.

— Baik, Morgana, — Nešo balsas buvo pasigėrėtinai ramus ir tvirtas. — Tai nieko neįrodo.

Morganos įsiūtis išgaravo palikdamas širdyje tuštumą, skausmą ir neviltį.

— Tu visiškai teisus. Neįrodo. Mano būdas, kaip ir jausmai, kartais aptemdo protą. Ne! — Ji mostelėjo ranka Nešui nespėjus pakilti. — Lik, kur esi. Kol kas dar negaliu savimi pasitikėti.

Morganai nusisukus liepsna židinyje užgeso. Vėjas nurimo. Nešas tyliai atsiduso iš palengvėjimo. Regis, audra baigėsi.

Jis labai klydo.

— Vadinasi, tu nenori manęs mylėti.

Kažkas Morganos balse privertė Nešą suraukti antakius. Troško, kad ji atsigręžtų ir jis galėtų pamatyti jos veidą, bet Morgana stovėjo atsukusi jam nugarą ir žvelgė pro langą.

— Nenoriu nieko mylėti, — atsargiai atsakė Nešas, pats trokšdamas tuo patikėti. — Nepriimk asmeniškai.

— Nepriimti asmeniškai, — pakartojo Morgana.

— Klausyk, Morgana, aš prastas kandidatas. Man patinka gyventi taip kaip anksčiau.

— Kaip prieš mums susitinkant.

Morganai pakartojus jo žodžius tokiu tonu Nešas pasijuto it glitus šliužas, vinguriuojantis per žolę. Žvilgtelėjo į rankas norėdamas įsitikinti, kad toks nėra.

— Tu nekalta, kaltas aš. O aš... Velniai rautų, neketinu atsiprašinėti, kad man nepatinka būti apkerėtam. — Nešas atsargiai atsistojo. — Tu graži moteris ir...