Нора Робертс - Kerėtoja

Švelniai prisispaudusi ranką prie pilvo Morgana atsistojo palei langą, kol užvirs virdulys.

Spėliojo, ar išties jaučia besiartinančią audrą, ar tai tik jos pačios neramios mintys. Luna akimirką susirangė Morganai prie kojų, bet pajutusi šeimininkės nuotaiką nutipeno sau.

Morgana netroško įsimylėti. Tikrai nenorėjo, kad ją užkluptų ir nušluotų tokia emocijų lavina. Kad jos gyvenimas pasikeistų. Tačiau kaip tik taip ir nutiko.

Be abejo, visada galima rinktis. Ir Morgana pasirinko.

Nebus lengva. Patys svarbiausi dalykai retai duodasi lengvai.

Sunkiai vilkdama kojas Morgana pasisuko į viryklę užsiplikyti arbatos. Nespėjus arbatai puodelyje atvėsti išgirdo prasiveriant laukujes duris.

— Morgana!

Susitaikiusi su neišvengiamybe Morgana pripylė dar du puodelius, kaip tik pusbroliui su pussesere žengiant į virtuvę.

— Štai. — Anastasija metė žvilgsnį į Sebastianą ir nuskubėjo prie Morganos. — Sakiau, kad ji prastai jaučiasi.

Morgana pabučiavo Anai į skruostą.

— Man viskas gerai.

— Sakiau, kad tau viskas gerai, — įsiterpė Sebastianas traukdamas sausainį iš stiklainio ant stalo. — Tik irzloka. Siuntei tokius garsius ir kvaršinančius galvą signalus, kad išvertei mane iš lovos.

— Atsiprašau. — Morgana ištiesė jam puodelį. — Tikriausiai nenorėjau būti viena.

— Prastai jautiesi, — neatlyžo Ana. Morgana atsitraukė pusseserei nespėjus žvilgtelėti skvarbiau.

— Neramiai miegojau ir už tai šįryt moku.

Sebastianas gurkštelėjo arbatos. Jis jau pastebėjo išblyškusius skruostus ir šešėlius po akimis. Jautė ir kažką dar, ką Morgana iš visų jėgų stengėsi nuslėpti. Kantrus, visada pasirengęs stoti su pussesere į valios dvikovą, Sebastianas atsilošė.

— Bėdos rojuje, — tarė jis sausokai, kad Morgaños akys žybtelėtų.

— Pati galiu susitvarkyti su savo rūpesčiais, ačiū.

— Neerzink jos, Sebastianai. — Anastasija raminamai uždėjo ranką pusbroliui ant peties. — Morgana, susipykai su Nešu?

— Ne. — Morgana atsisėdo. Buvo pernelyg pavargusi stovėti. — Ne, — pakartojo. — Bet nerimauju dėl jo. Vakar kai ką sužinojau apie Nešą. Apie jo šeimą.

Kadangi pasitikėjo Anastasija ir Sebastianu ne mažiau nei juos mylėjo, Morgana viską papasakojo — pradėjo Líjanos skambučiu, o baigė akimirka po kiparisu. Kas nutiko vėliau, nutylėjo, nes tai buvo skirta tik jai ir Nešui.

— Vargšas berniukas, — sumurmėjo Anastasija. — Kaip baisu jaustis nenorimam ir nemylimam.

— Ir negalinčiam mylėti, — pridūrė Morgana. — Kas galėtų jį kaltinti, kad bijo pasitikėti savo jausmais?

— Tu.

Morgana staiga kilstelėjo akis į Sebastianą. Beprasmiška keikti jį už pastabumą. Ar už teisybę.

— Ne visai. Skaudu ir liūdna, bet aš jo dėl to nekaltinu. Tik nežinau, kaip mylėti žmogų, negalintį ar nenorintį mylėti manęs.

— Jam reikia laiko, — tarė Ana.

— Žinau. Stengiuosi suprasti, kiek laiko galiu jam skirti. Aš prisiekiau. Neimti daugiau, nei jis panorės duoti. — Morganos balsas kimtelėjo ir ji atsikrenkštė. — Priesaikos nelaužysiu.

Morganos apsauga susilpnėjo. Greitas it žaibas Sebastianas čiupo jos ranką. Atidžiai įsižiūrėjo į delną ir staiga jo pirštai atsileido.

— Dieve mano, Morgana. Tu laukiesi.

Įtūžusi dėl įsibrovimo ir savo neryžtingumo, kad tiek daug jam leido, Morgana pašoko ant kojų. Bet nors ir pradėjo vainoti Sebastianą, jo akyse matė rūpestį ir nerimą.

— Velniai rautų, Sebastianai. Paprastai moteris mėgsta tokius žodžius ištarti pati.

— Sėskis, — įsakė Sebastianas ir būtų pats ją nunešęs ant kėdės, jei Anastasija nebūtų jam mostelėjusi atsitraukti.

— Kiek laiko? — paklausė Ana.

Morgana tik atsiduso.

— Nuo pavasario lygiadienio. Tiksliai sužinojau tik prieš kelias dienas.

— Gerai jautiesi? — Morganai nespėjus atsakyti Ana priglaudė delną jai prie pilvo. — Leisk. — Įbedusi akis į Morganą Anastasija ėmė ieškoti. Pajuto šiltą kūną po chalatu, plakantį pulsą, tekantį kraują. Ir gyvybę, dar nesusiformavusią, miegančią. Jos lūpose nušvito šypsena. — Viskas gerai, — tarė pusseserė. — Jums abiem.

— Paprasčiausiai šįryt jaučiuosi kiek apspangusi. — Morgana uždėjo delną Anai ant rankos. — Nenoriu, kad nerimautumėte.

— Vis tiek sakau, kad jai reikia prisėsti arba prigulti, kol atgaus normalią veido spalvą. — Sebastianas susiraukęs dėbtelėjo į abi moteris. Mintis, kad jo pusseserė, jo mėgstamiausia kandumo treniruočių partnerė, tapo pažeidžiama ir laukiasi kūdikio, privertė sunerimti. Tyliai nusijuokusi Morgana pasilenkė ir pabučiavo Sebastianą.

— Pradėsi aplink mane šokinėti, pusbroli? — Pamaloninta ji dar kartą pakštelėjo Sebastianui į skruostą ir atsisėdo. — Tikiuosi, kad pradėsi.

— Kadangi kita šeimos pusė Airijoje, vadinasi, mudu su Ana turime tavimi pasirūpinti.

Išsiblaškiusi Morgana sumurmėjo „ačiū”, Anai pripildžius jos puodelį.

— O kodėl tau atrodo, kad manimi reikia rūpintis?

Sebastianas tik gūžtelėjo nesivargindamas atsakyti.

— Aš vyriausias, — priminė jis Morganai. — Ir kaip vyriausias noriu žinoti, kokie Kirklando ketinimai.

Pakėlusi puodelį prie lūpų Ana nusišypsojo.

— Viešpatie, Sebastianai, kaip viduramžiška. Ar ketini perverti jį ietimi už tai, kad žaidė su tavo pussesere?

— Man ši padėtis nė iš tolo neatrodo tokia juokinga kaip jums. — Sebastiano akys patamsėjo pamačius, kaip pusseserės užvertė akis. — Išsiaiškinkime, gerai? Morgana, ar nori būti nėščia?

— Aš esu nėščia.

Sebastianas suėmė Morganos ranką ir spustelėjo, o ji vėl pakėlė į jį akis.

— Puikiai žinai, apie ką aš.

Savaime suprantama. Morgana dar kartą atsiduso.

— Teturėjau tik dieną ar dvi apie tai pagalvoti, bet galvojau tai labai rūpestingai. Suprantu, galiu atšaukti tai, kas įvyko. Be jokios gėdos. Žinau, Ana, tave ši mintis liūdina.

Ana papurtė galvą.

— Rinktis turi tu.

— Teisybė. Aš saugojausi nėštumo. Tačiau likimas nusprendė nekreipti į tai dėmesio. Atsiklausiau širdies ir manau, kad man buvo lemta susilaukti vaiko. Šito vaiko. — Morgana vos regimai šyptelėjo. — Šiuo metu ir nuo šio vyro. Kad ir kaip neramiai jausčiausi, kad ir kaip bijočiau, to žinojimo negaliu atsikratyti. Vadinasi, mano atsakymas: „Taip, aš noriu būti nėščia.”

Sebastianas patenkintas linktelėjo.

— O Nešas? Ką Nešas apie tai mano? — Jis nelaukė, kol Morgana prabils. Užtruko tik sekundėlę ir jau žinojo. Sebastiano balsas sugriaudėjo po stogu: — Ką, po galais, tai reiškia — kodėl jam nepasakei?

Morganos žvilgsnis buvo toks aštrus, kad būtų parklupdęs dešimt vyrų.

— Nelįsk į mano galvą arba, prisiekiu, paversiu tave šliužu.

Sebastianas tik kilstelėjo antakį.

— Paprasčiausiai atsakyk į klausimą.

— Tik neseniai pati įsitikinau, kad neklystu. — Atmetusi plaukus Morgana pakilo. — O po vakar dienos negalėjau paprasčiausiai sviesti jam į veidą tokios naujienos.

— Jis turi teisę žinoti, — tyliai ištarė Ana.

— Gerai. — Morgana ėmė širsti ir sugniaužė kumščius stengdamasi susitvardyti. — Aš jam pasakysiu. Kai būsiu pasirengusi. Ar manote, kad norėčiau jį taip prie savęs pririšti? — Ji sutriko pajutusi, kaip skruostu nusirito ašara. Morgana nekantriai ją nusibraukė.

— Spręsti jam. — Sebastianas jau neabejojo, kad jei Nešas priims klaidingą sprendimą, jis su didžiausiu malonumu jam sulaužys kelis gyvybiškai svarbius kaulus — įprastuoju būdu.