Нора Робертс - Kerėtoja

— Baisi moteris, — pratarė Morgana. — Ji tavęs nenusipelnė.

— Na, močiutė būtų su tavimi sutikusi dėl antrojo teiginio. Ji privertė mane suprasti, koks turėčiau būti dėkingas už jos maistą, kurio prisikemšu pilvą, ir stogą virš galvos. Bet nejaučiau didelio dėkingumo, dažnai pabėgdavau. Sulaukęs dvylikos jau buvau įtrauktas į perauklėjimo sistemą. Atsidūriau globėjų namuose.

Nešo pečiai neramiai krutėjo, išoriškai išduodami viduje siaučiančią sumaištį. Jis žingsniavo po kiemą pirmyn atgal, vis didesniais žingsniais, užvaldytas prisiminimų.

— Kai kurie iš jų buvo visai nieko. Tie, kurie išties manęs laukdavo. Kiti laukdavo tik čekio už mane kiekvieną mėnesį, bet kartais pasisekdavo atsidurti tikruose namuose. Vienas Kalėdas praleidau su Hendersonų šeima. — Nešo tonas pasikeitė, balse suskambėjo nuostabos gaidelė. — Jie buvo šaunūs... elgėsi su manimi kaip ir su savo vaikais. Ten kvepėjo kepamais sausainiais. Hendersonai turėjo kalėdinę eglutę, po ja gulėjo dovanos. Supakuotos į spalvotą popierių, perrištos kaspinais. Ant židinio atbrailos kabėjo kojinės. Neįtikėtinai apstulbau ant vienos kojinės pamatęs savo vardą.

Jie padovanojo man dviratį, — tyliai pasakė Nešas. — Ponas Hendersonas nupirko naudotą dviratį ir pataisė jį rūsyje. Nudažė raudonai. Buvo su didele lempa, raudonas kaip ugniagesių automobilis, chromo detalės nušveistos. Ponas Hendersonas sugaišo daugybę laiko, kol pavertė tą dviratį įstabiu daiktu. Jis man parodė, kaip ant stipinų sukabinti beisbolo korteles.

Nešas dirstelėjo į ją toks suglumęs, kad Morgana pakreipė galvą.

— Kas toliau?

— Na, dviratis išties buvo nuostabus, bet aš nemokėjau juo važiuoti. Niekada nebuvau turėjęs dviračio. Taip ir nutiko: sulaukęs kone dvylikos metų turėjau dviratį, kuris man prilygo Harley Davidson.

Morgana karštai jį užsistojo.

— Nėra ko gėdytis.

Nešas šelmiškai dėbtelėjo į ją.

— Akivaizdu, kad niekada nebuvai vienuolikmetis berniukas. Sudėtinga susidoroti su vyriškėjimu, kai nesugebi suvaldyti net dviračio. Taigi svajodavau apie tą dviratį, bet ieškodavau dingsčių nevažiuoti. Turėjau atlikti namų darbus... išsisukau kulkšnį... regis, tuoj lis... Maniau, gan gudriai išsisukinėju, bet ji... ponia Henderson kiaurai mane permatė. Vieną dieną pažadino anksti, kai dar visi miegojo, ir išsivedė į lauką. Ji mane išmokė. Laikė už sėdynės, bėgo šalia. Prajuokindavo, kai nukrisdavau. O kai pagaliau vinguriuodamas pats vienas pavažiavau šaligatviu, ji apsiverkė. Niekas niekada... — Nešas nutilo susigėdęs, kokius stiprius jausmus sužadino šis prisiminimas.

Ašaros graužė Morganai gerklę.

— Jie tikriausiai buvo nuostabūs žmonės.

— Taip, tikrai. Pragyvenau pas juos šešis mėnesius. Tikriausiai šešis geriausius savo gyvenimo mėnesius. — Nešas nustūmė prisiminimą ir tęsė: — Šiaip ar taip, kai tik pernelyg patogiai įsitaisydavau, močiutė trūktelėdavo už grandinės ir grąžindavo pas save. Todėl pradėjau skaičiuoti dienas iki aštuonioliktojo gimtadienio, kai niekas nebegalės man aiškinti, kur ir kaip gyventi. O išsilaisvinęs nusprendžiau nieku gyvu neatsižadėti laisvės.

— Ką darei?

— Norėjau valgyti, todėl išmėginau keletą normalių darbų. — Nešas dirstelėjo į Morganą, šįkart jo akys žybtelėjo kone linksmai. — Kurį laiką pardavinėjau draudimo polisus.

Pirmą kartą per Nešo pasakojimą Morgana nusišypsojo.

— Negaliu įsivaizduoti.

— Ir aš negalėjau. Ilgai netruko. Geriau pagalvojus, tikriausiai turėčiau dėkoti močiutei už tai, kad išbandžiau rašymą kaip profesiją. Ji gerokai mane apkuldavo užtikusi ką nors keverzojant.

— Kaip? — Morgana neabejojo, kad kažką ne taip suprato. — Ji mušdavo tave už tai, kad rašydavai?

— Na, nelabai suprato moralinių vampyrų medžiotojų užmojų, — sausai atsakė Nešas. — Taigi sumetęs, kad močiutė mažiausiai nori, jog imčiausi rašyti, kaip tik į tai ir pasinėriau visa galva. Persikrausčiau į Los Andželą, sugebėjau susirasti darbelį pas specialiųjų efektų kūrėjus. Vėliau taisydavau scenarijus, susipažinau su reikiamais žmonėmis. Galiausiai man pavyko parduoti „Persimainymą”. Močiutė mirė, kai filmas dar buvo statomas. Į laidotuves nevažiavau.

— Jei tikiesi, kad dėl to priekaištausiu, turiu tave nuvilti.

— Nežinau, ko tikiuosi, — sumurmėjo Nešas. Sustojęs po kiparisu jis atsigręžė į Morganą. — Kai filmą pradėjo rodyti, buvau dvidešimt šešerių. Jis buvo... na, rizikuosiu išrėžti prastą kalambūrą ir pasakysiu „baisiai nusisekęs”. Staiga atsidūriau ant bangos. Nupirko ir kitą mano scenarijų. Gavau „Auksinio gaublio” apdovanojimą. Vėliau pasipylė skambučiai. Tetos. Jai reikėjo tik kelių dolerių, kad kurį laiką išsiverstų. Jos vyras taip ir liko seržantas, o ji turėjo tris vaikus ir norėjo išsiųsti juos į koledžą. Paskui Lijanos.

Nešas delnais pasitrynė veidą gailėdamasis, kad negali nusitrinti apmaudo, skausmo ir atsiminimų.

— Ji tau paskambino, — pasufleravo Morgana.

— Ne. Vieną dieną išdygo ant mano slenksčio. Būtų buvę absurdiška, jei ne taip apgailėtina. Nepažįstamoji, prisidažiusi tarytum lėlė, stovi prie mano durų ir aiškina esanti mano motina. Blogiausia, kad joje įžvelgiau save. Kol ji stovėjo tarpduryje ir porino graudžią savo gyvenimo istoriją, visą tą laiką norėjau užtrenkti duris jai prieš nosį. Girdėjau, kaip ji aiškina, kad esu jai skolingas, nes nėštumas ir vaikas sugriovęs jai gyvenimą. Ji antrąkart išsiskyrusi ir neturinti nė skatiko kišenėje. Tada išrašiau jai čekį.

Pavargęs Nešas nugara nuslydo kamienu žemyn ir atsisėdo ant purios žemės po medžiu. Saulė jau leidosi, driekėsi ilgi šešėliai. Morgana priklaupė šalia.

— Nešai, kodėl davei jai pinigų?

— Ji prašė. Be to, neturėjau ką daugiau duoti. Pirmosios įmokos užteko beveik metus. Kartkartėmis susilaukiu skambučių iš tetos arba pusbrolių. — Nešas kumščiu padaužė sau per šlaunį. — Prabėga mėnesiai, jau manai neblogai susitvarkęs gyvenimą. Bet jie neleidžia pamiršti, iš kur esi kilęs. Tai man kainuoja kelis tūkstančius dolerių kartą ar kelis per metus, ne toks ir prastas sandėris.

Morganai užsiliepsnojo akys.

— Jie neturi teisės, neturi visai jokios teisės plėšyti tavęs gabalais.

— Turiu daug pinigų.

— Kalbu ne apie pinigus. Kalbu apie tave.

Nešas įbedė akis į Morganą.

— Jie primena man, kas toks esu.

— Jie tavęs net nepažįsta, — įniršusi atšovė Morgana.

— Nepažįsta, ir aš jų nepažįstu. Bet tai nieko nereiškia, velniai griebtų. Daug žinai apie paveldėjimą, Morgana. Apie tai, kas perduodama per kraują. Tu paveldėjai magiją. Aš — savanaudiškumą.

Morgana papurtė galvą.

— Kad ir ką paveldime, galime rinktis, naudotis tuo ar atsisakyti. Tu visai nepanašus į žmones, iš kurių esi kilęs.

Tada Nešas suėmė Morganą už pečių, jo pirštai buvo kieti nuo įtampos.

— Panašesnis, nei tu manai. Aš pasirinkau. Gal ir nustojau bėgęs, nes tai man nieko nedavė. Tačiau žinau, kas esu. Žmogus, kuriam geriausia vienam. Mano ateityje nėra jokios Hendersonų šeimos, Morgana. Nes aš to nenoriu. Kartkartėmis išrašau čekį. Tada galiu vėl viską pamiršti ir vėl tampu savimi. Aš taip noriu. Jokių susisaistymų, jokių prievolių, jokių įsipareigojimų.

Morgana nesiginčijo su Nešu — dabar, skausmui iškilus į paviršių, ne laikas. Galės kitą kartą pasistengti įrodyti, kaip jis klysta. Vyras, dabar ją apglėbęs, sugebėjo būti švelnus, dosnus ir mielas — nors nieko panašaus nebuvo gavęs. Visa tai jis atrado pats.