Нора Робертс - Kerėtoja

„Bailys. Lepšis. Subingalvis”, — keikė save Nešas eidamas virtuvėn. Prisipylęs stiklinę vandens išgėrė jį vienu mauku. Gal tai saulės smūgis. Miego trūkumas. Pernelyg įsismaginęs libido.

Nešas lėtai pastatė stiklinę. Kurgi ne, velniai griebtų. Tai meilė.

„Prieikite arčiau, ponios ir ponai. Prieikite arčiau ir pamatykite, kaip puikios moters meilė paverčia paprastą vyrą siaubo ir nervų kamuoliu.”

Nešas pasilenkė virš kriauklės ir vandeniu apsišlakstė veidą. Nežinojo, kaip tai atsitiko, bet teks su tuo susitvarkyti. Jo akimis, bėgti nebuvo kur. Jis suaugęs, priminė sau Nešas. Tad elgsis kaip suaugęs ir pripažins savo jausmus.

Galbūt reikėtų jai tiesiog pasakyti. Tiesiai šviesiai.

„Morgana, aš kraustausi dėl tavęs iš proto.”

Giliai iškvėpęs Nešas dar kartą apsišlakstė veidą. Per silpna. Per daug dviprasmiška.

„Morgana, supratau, kad jaučiu tau daugiau negu potraukį. Tai net daugiau nei susižavėjimas.”

Šįkart oras Nešui iš plaučių išsiveržė šnypšdamas. Pernelyg daug žodžių. Per kvaila, po galais.

„Morgana, aš tave myliu.”

Paprasta. Tikslu. Ir velniškai baisu.

Baisybės — jo specializacija, priminė sau Nešas. Privalo gebėti susidoroti su tokiu uždaviniu. Jis ištiesė pečius, susiėmė ir buvo bežengiąs iš virtuvės.

Ant sienos šaižiai suskambėjęs telefonas privertė Nešą smarkiai krūptelėti.

— Ramiau, vaikine, — sumurmėjo jis.

— Nešai? — Virtuvės tarpduryje stovėjo Morgana, jos akyse švietė smalsumas ir rūpestis. — Gerai jautiesi?

— Aš? Taip taip, puikiai. — Nešas nervingai persibraukė plaukus. — O tu?

— Gerai, — lėtai atsakė Morgana. — Ar atsiliepsi?

— Atsiliepsiu? — Mintims blaškantis Nešas dirstelėjo į skambantį telefoną. — Žinoma.

— Gerai. O aš įpilsiu mums šalto gėrimo, kol tu kalbėsiesi. — Vis dar šnairuodama į Nešą Morgana priėjo prie šaldytuvo.

Tai, kad jo delnai sudrėkę, Nešas pastebėjo tik tada, kai pakėlė ragelį. Išspaudęs šypseną, laisvąją ranką nusišluostė į džinsus.

— Klausau. — Vangi šypsena beregint išblėso. Apstulbusi Morgana sustojo su buteliu limonado vienoje rankoje, kita laikydama šaldytuvo dureles.

Dar niekada ji nematė Nešo tokio. Šalto. Jo akys suledėjo. Ledu užklotas aksomas. Net kai jis atsirėmė į stalą, kūną tebekaustė įtampa.

Morgana pajuto nugara nubėgant šiurpuliuką. Žinojo, kad Nešas gali būti pavojingas: vyras, į kurį žvelgė dabar, buvo nusimetęs lengvabūdišką žavesį ir pamiršęs geraširdišką humorą. Tarytum vienas iš herojų, kuriuos gebėjo sukurti vaizduotės padedamas, jis galėjo griebtis staigaus bekraujo smurto.

Kad ir kas dabar jam paskambino, tas žmogus turėtų jaustis dėkingas, jog juos skiria atstumas.

— Lijana. — Nešas ištarė vardą bejausmiu šaltu balsu. Į ausį žvaliai tarškantis balsas jį erzino. Seni prisiminimai, senos žaizdos iškilo į paviršių. Akimirką dar leido jai padrikai kalbėti, kol įsitikino, kad suėmė save į rankas. — Eik tiesiai prie reikalo, Lijana. Kiek?

Nešas išklausė meilikavimus, inkštimus, kaltinimus. Jam buvo priminta apie jo atsakomybę. Jo pareigas. Jo šeimą.

— Ne, man visiškai nusispjauti. Aš nekaltas, kad vėl susidėjai su liurbiu, — nelinksmai šyptelėjęs tarė. — Taip, aišku. Nepasisekė. Kiek? — paklausė jis ir vos regimai kilstelėjo antakį išgirdęs sumą. Susitaikęs su neišvengiamybe atidarė stalčių, pasiknisęs surado popieriaus skiautę ir seno pieštuko galiuką. — Kur nusiųsti? — Užsirašė. — Taip, užsirašiau. Rytoj. — Jis švystelėjo popierėlį ant stalo. — Juk sakiau, kad atsiųsiu. Baik. Man reikia eiti. Žinoma. Net neabejok.

Nešas padėjo ragelį ir išsiliejo keiksmažodžių tirada. Tada pažvelgė į Morganą. Buvo pamiršęs, kad ji čia. Morganai prabilus jis papurtė galvą.

— Einu pasivaikščioti, — atžariai nukirto ir išėjo trinktelėjęs durimis.

Morgana atsargiai pastatė butelį ant stalo. Suprato: Nešui paskambinęs žmogus jį ne tik supykdė. Jo akyse ji įžvelgė daugiau negu pyktį. Pastebėjo jose ir sielvartą. Vienas jausmas buvo toks pat galingas kaip ir kitas.

Dėl to Morgana ir užgniaužė iškart kilusį norą sekti jam iš paskos. Pirmiausia suteiks Nešui progą valandėlę pabūti vienam.

Jis didžiuliais žingsniais greitai perkirto kiemą. Ėmė žingsniuoti per žolę, teikusią jam tiek malonumo pjaunant vos prieš valandą; Nešas nuėjo nepastebėdamas, kad iš dusinančių piktžolių išlaisvintos gėlės jau ryte ryja saulės spindulius. Jis automatiškai pasuko prie akmenų krūvos, skiriančios jo žemę nuo įlankos.

Tai dar viena priežastis, dėl ko jį patraukė ši vieta. Laukinės gamtos ir ramybės derinys.

Susikišęs rankas į kišenes Nešas pamanė, kad ši vieta jam tinka. Iš pažiūros jis atrodė atsipalaidavęs, patenkintas vyras. Paprastai šios savybės persismelkdavo giliau. Bet dažnai, gal pernelyg dažnai, viduje įsisiūbuodavo pramuštgalviškumas.

Nešas klestelėjo ant akmens ir įsistebeilijo į vandenį. Pasižvalgys į kirus, bangas, laivus. Ir lauks, kol vėl pajus ankstesnį pasitenkinimą.

Jis giliai įkvėpė tarsi apsivalydamas. „Ačiū Dievui”, — tiek tepajėgė galvoti. Ačiū Dievui, kad neprabilo apie savo jausmus Morganai. Užteko vieno skambučio iš praeities ir prisiminė, kad jo gyvenime nėra vietos meilei.

Aišku, būtų pasakęs Morganai. Būtų pasidavęs akimirkos impulsui ir prisipažinęs ją mylįs. Galbūt — greičiausiai — būtų ėmęs kurti planus.

Paskui viską būtų sugadinęs. Nėra abejonės, kad viską būtų sugadinęs. Gadinti santykius — jam įgimta.

Gniaužydamas kumščius Nešas iš paskutiniųjų stengėsi atgauti pusiausvyrą. „Lijana,” — pagalvojo jis ir piktai susijuokė. Ką gi, nusiųs pinigų ir ji išnyks iš jo gyvenimo. Dar kartą. Kol baigsis pinigai.

Ir tai kartosis nuolatos. Iki pat gyvenimo pabaigos.

— Čia labai gražu, — tyliai Nešui už nugaros prabilo Morgana.

Jis nekrūptelėjo. Tik atsiduso. Pamanė, jog greičiausiai reikėjo tikėtis, kad Morgana jį atseks. Ir tikriausiai norės išgirsti kokį nors pasiaiškinimą.

Spėliojo, kiek sieks jo kūrybiškumas. Gal reikėtų pasakyti, kad Lijana — meilužė iš praeities, atstumta moteris, kuri nenori su tuo susitaikyti? O gal suregzti kokią nors smagią istoriją, kaip jį šantažuoja mafijos dono žmona, su kuria turėjo trumpą aistringą nuotykį. Skambėtų gražiai.

Arba nusitaikyti į Morganos užuojautą ir papasakoti, kad Lijana yra nepasiturinti moteris, jo geriausio draugo našlė, kartkartėmis melžianti iš jo pinigus.

Velniai rautų, galėtų pasakyti Morganai, kad skambinęs žmogus renka lėšas policininkų fondui. Bet ką. Ką nors, tik ne karčią tiesą.

Morgana įsitaisė ant akmens šalia Nešo ir ranka brūkštelėjo jam per petį. Ji nieko neklausė. Nieko nesakė. Tik žvelgė į įlanką, kaip ir Nešas. Laukė. Kvepėjo naktimi. Dūmais ir rožėmis.

Nešą apėmė didžiulis noras paprasčiausiai atsisukti ir įsikniaubti Morganai į krūtinę. Paprasčiausiai ją apkabinti ir sėdėti ją apkabinus, kol išblės šis bejėgiškas pyktis.

Be to, suprato, kad nesvarbu, kaip gudriai ir gražiai kalbėtų, Morgana patikėtų tik tiesa.

— Man čia patinka, — tarė jis, tarytum kelios ilgos tylos minutės nebūtų prabėgusios nuo Morgaños ištartų žodžių. — Los Andžele pažvelgęs pro langą matydavau kitą namą. Tikriausiai nesuvokiau, kad jaučiuosi apsuptas, kol atsikrausčiau čia.

— Kartkarčiais visi pasijunta apsupti, nesvarbu, kur gyventų. — Morgana uždėjo ranką Nešui ant kojos. — Kai taip pasijuntu, keliauju į Airiją. Vaikštau tuščiu paplūdimiu. Ir galvoju apie visus tuos žmones, kurie čia vaikščiojo anksčiau ir vėl kada nors vaikščios. Tada suprantu, kad nieko nėra amžino. Bloga ar gera būtų, viskas praeina, pereina į naują lygmenį.