Нора Робертс - Kerėtoja

Bet Morgana gali šį tą jam suteikti. Net jei tik trumpai.

— Nereikia man sakyti, koks tu esi, Nešai. — Morgana švelniai nubraukė plaukus jam nuo veido. — Aš žinau. Ir neprašysiu nieko, ko negalėtum duoti. Neimsiu nieko, ko nenorėtum duoti. — Ji paėmė savo amuletą, įspraudė Nešui į delną ir uždėjo ranką. Tada pažvelgė į Nešą ir jos akys patamsėjo. — Tai priesaika.

Nešas pajuto, kaip metalas delne sušilo. Suglumęs nuleido akis ir pamatė, kad amulete pulsuoja šviesa.

— Aš ne...

— Priesaika, — pakartojo Morgana. — Jos negalima sulaužyti. Noriu, kad priimtum tai, ką galiu tau suteikti. Ar pasitikėsi manimi?

Nešas pajuto kažką atslenkant. Tarytum debesies šešėlį — vėsų, švelnų ir besvorį. Įsitempę raumenys atsipalaidavo, akys maloniai apsunko.

Kažkur toli išgirdo save tariantį Morganos vardą. Tada užsnūdo.

Kai Nešas pabudo, švietė šilta skaisti saulė. Girdėjo paukščių čiulbesį ir vandens čiurlenimą tarp akmenų. Nesuvokdamas, kur yra, Nešas atsisėdo.

Sėdėjo didžiulėje laukinių gėlių ir skraidžiojančių drugelių pievoje, nusidriekusioje kiek akys užmato. Už kelių metrų ramiai vaikštinėjusi švelniaakė elnė stabtelėjo jo apžiūrėti. Buvo girdėti tingus bičių dūzgesys ir vėjo šnarėjimas aukštoje žalioje žolėje.

Susijuokęs Nešas ranka brūkštelėjo per smakrą, kone tikėdamasis aptikti barzdą — kaip Ripo van Vinklio. Bet barzdos nebuvo, o jis nesijautė virtęs senuku. Jautėsi fantastiškai. Atsistojęs nužvelgė akrus gėlių ir linguojančių žolių. Virš jų driekėsi sodriai mėlynas dangus, toks ryškus, koks būna įpusėjus pavasariui.

Kažkas viduje krustelėjo taip švelniai kaip vėjas, kedenantis žolę. Po akimirkos atpažino tą jausmą. Ramybė. Jautėsi pasiekęs absoliučią vidinę ramybę.

Nešas išgirdo muziką. Širdį virpinančią gražią arfos melodiją. Veide įsižiebė šypsena ir jis nubrido link jos per žolę ir gėles, baidydamas drugelius.

Aptiko Morganą ant upelio kranto. Saulė atsispindėjo nuo vandens, sruvenančio per lygius spalvotus akmenis. Išsipūtęs baltas suknelės sijonas driekėsi ant žolės. Jos veidą nuo saulės slėpė plačiakraštė skrybėlė, žaismingai nuleista virš vienos akies. Ant Morganos kelių gulėjo nedidelė auksinė arfa. Jos pirštai glostė stygas, išgaudami ore sklandančią melodiją.

Morgana pasuko galvą, nusišypsojo Nešui, bet nesiliovė skambinti.

— Ką veiki? — paklausė jos Nešas.

— Laukiu tavęs. Gerai pailsėjai?

Nešas pritūpė šalia ir dvejodamas uždėjo ranką jai ant peties. Morgana buvo tikra. Jautė jos šilumą per šilko drabužį.

— Morgana?

Jos akys, įsmeigtos į Nešą, tarytum juokėsi.

— Ką, Nešai?

— Kur mes esame?

Morgana vėl perbraukė arfos stygas. Muzika pakilo į orą, išskleidusi sparnus tarsi paukštis.

— Sapnuose, — atsakė ji. — Tavo ir mano. — Padėjusi arfą į šalį Morgana paėmė Nešą už rankų. — Jei nori čia būti, galime kurį laiką pasilikti. Bet jei norėtum atsidurti kurs nors kitur, galime keliauti ten.

Klausantis jos viskas atrodė taip paprasta ir natūralu.

— Kodėl?

— Nes tau to reikėjo. — Morgana pakėlė Nešo ranką prie lūpų. — Nes aš tave myliu.

Nešas nepajuto sukirbėjusios panikos. Morgaños žodžiai lengvai nuslydo į jo širdį, priversdami nusišypsoti.

— Tai tikra?

Morgana skruostu pasitrynė į Nešo ranką ir vėl ją pabučiavo.

— Gali būti tikra. Jei tu to nori. — Ji švelniai dantimis brūkštelėjo per odą, įžiebdama Nešui aistrą. — Jei tu manęs nori.

Nešas nukėlė skrybėlę Morganai nuo galvos ir švystelėjo į šoną, o jos plaukai pažiro ant pečių ir nugaros.

— Ar aš užkerėtas, Morgana?

— Ne labiau negu aš. — Suėmusi Nešo veidą rankomis Morgana prisitraukė jį prie savęs. — Aš tavęs geidžiu, — sumurmėjo ji Nešui į lūpas. — Pamylėk mane čia, Nešai, tarytum tai būtų pirmas kartas, paskutinis kartas, vienintelis kartas.

Kaip jis galėjo atsispirti? Jei tai sapnas, tebūnie. Svarbiausia, kad Morgaños rankos jį kvietė, jos lūpos jį gundė.

Morgana, lyg iš pieno ir medaus, tirpo jo glėbyje įkūnydama viską, ko gali geisti vyras. Nešui guldant ją ant minkštos žalios žolės atrodė, kad Morgaños kūnas be kaulų.

Čia nebuvo laiko ir Nešas suprato, jog jam patinka delsti, mėgaujantis smulkmenomis. Aksominių plaukų sruvenimas jo rankomis, gundantys skoniai jos lūpų kampučiuose, jos odos kvapas prie skruostų. Morgana atsidavė jam — lanksti šilkų, kvapų ir vilionių fantazija. Nuo tylaus jos atodūsio oras tapo saldesnis.

„Nešas negali žinoti, kaip buvo lengva”, — pamanė Morgana, kai jis įsisiurbė jai į lūpas. Kad ir kokie jie skirtingi, jų svajonės vienodos. Dar valandą ar dvi gali džiaugtis vienas kitu ir ramybe, kuria ji juos apgaubė.

Nešui pakėlus galvą Morgana nusišypsojo. Jo akys patamsėjo, kai pirštu apvedė jos veido kontūrus.

— Noriu, kad tai būtų tikra, — tarė Nešas.

— Įmanoma. Ką iš čia pasiimsi, ko panorėsi mudviem, viskas įmanoma.

Tikrindamas Nešas dar kartą prigludo prie Morganos lūpų. Jos buvo tikros, kaip ir jį užplūdęs jausmas toms lūpoms prasivėrus, pasitinkant jo lūpas. Nešas nugrimzdo į ilgą, prašmatnų lūpų ir liežuvių šokį. Jo krūtinėje tankiai ir iš tikrųjų daužėsi Morganos širdis. Kai palietė ją delnu, pajuto, kad širdis ėmė daužytis dar sparčiau.

Lėtai, norėdamas užtęsti akimirką, Nešas atsagstė perliukus, nusidriekusius iki suknelės juosmens. Po jais slėpėsi šilta švelni oda. Nešas susižavėjęs tyrinėjo Morganą, o jos alsavimas sutankėjo.

Atlasas ir šilkas. Grietinėlės spalvos.

Nešo žvilgsnis švystelėjo ir vėl įsmigo Morganai į akis, o jo pirštai vos juntamai slydo jos kūnu.

Po juodų blakstienų užuolaida Morganos akys patamsėjo ir apsiblausė. Nešas švelniai brūkštelėjo lūpomis per švelnias krūtų kalvas.

Medus ir rožių žiedlapiai.

Pritariamai sumurmėjęs jis erzino Morganos kūną tingiais šlapiais bučiniais, vis sukdamas ratu, kol galiausiai lyžtelėjo maudžiančius spenelius. Nešas gnaibė juos lūpomis, o Morganos aikčiojimai patvirtino, kad jis užkėlė ją į nuostabią viršūnę tarp malonumo ir skausmo.

Nešas įsiurbė Morganos spenelį, pasitelkęs dantis ir liežuvį tyliai varė juos abu iš proto. Morganos pirštai paniro į jo plaukus, tvirtai įsikibo. Nešas jautė, kaip ji išsilenkė, įsitempė ir suvirpėjusi atsipalaidavo. Kai pakėlęs galvą pažvelgė į Morganą, jos akys buvo apsiblaususios iš malonumo.

— Kaip?.. — Morgana vėl suvirpėjo, kūnas tvinkčiojo nuo malonumo raibulių po greito ir netikėto šuolio į viršūnę.

— Stebuklai, — atsakė Nešas ir vėl lūpomis prigludo prie įkaitusios odos. — Leisk tau parodyti.

Jis užkėlė Morganą ten, kur ji dar nebuvo buvusi. Džiūgaudama svaiginamoje kelionėje ji rankomis ir lūpomis nesivaržydama glamonėjo Nešą. Kai Morgana suvirpėdavo, suvirpėdavo ir jis.

Sumišę atodūsiai, susipynę kūnai. Sumurmėtas prašymas, užimantis kvapą atsakymas. Deginama geismo Morgana nutraukė Nešui marškinėlius, kad galėtų mėgautis įkaitusios, sudrėkusios, besikilnojančios jo krūtinės skoniu.

Ten, kur degino liepsna, liepsnojo ir džiaugsmas — pajutus, kaip dėl jos Nešui kraujas ima srūti greičiau, pagreitėjo ir Morganos pulsas.

Mažyčiame rojaus kampelyje, sukurtame Morganos burtų, jie turėjo savąjį rojų. Kaskart, kai Nešo lūpos priglusdavo prie jos lūpų, kerai sustiprėdavo. Savininkiškos Morganos rankos sumaniai glostė Nešą, ji džiūgavo jausdama, kaip jo raumenys susitraukia ir suvirpa jai prisilietus.