Нора Робертс - Kerėtoja

— Sebastianas teisus, Morgana. — Nors ir susirūpinusi, Ana laikėsi savo; ji pakilo ir apglėbė Morganą. — Jis turi apsispręsti pats, kaip ir tu apsisprendei. Tačiau Nešas negali rinktis nežinodamas, kad yra alternatyva.

— Žinau. — Ieškodama paguodos Morgana padėjo galvą Anai ant peties. — Nuvažiuosiu šįryt ir jam pasakysiu.

Sebastianas pakilo ir paglostė Morganai plaukus.

— Būsime netoliese.

Morgana pajėgė nusišypsoti savo užkrečiama šypsena.

— Tik ne per arti.

Nešas vartėsi lovoje ir murmėjo į pagalvę. Sapnai. Jis taip daug sapnavo. Sapnai keitė vienas kitą jo galvoje tarytum filmo scenos.

Morgana. Visada Morgana, besišypsanti jam, viliojanti, žadanti neįtikėtinus, tiesiog nuostabius dalykus. Verčianti jį pajusti pilnatvę, pasijusti stipriam ir puoselėti viltis.

Močiutė, jos akys dega pykčiu, ji tranko jį mediniu šaukštu, nuo kurio neįmanoma išsisukti, ir vis kartoja, kad jis bevertis.

Važiuoja ryškiai raudonu dviračiu priemiesčio šaligatviu, vėjas taršo plaukus, pliaukši ir brązgina ant stipinų pritvirtintas beisbolo korteles.

Lijana, ji stovi arti, pernelyg arti, ir ištiesusi ranką primena jam, kad juos sieja kraujo ryšys. Kad Nešas jai skolingas, skolingas jai, skolingas.

Morgana kvatojasi pašėlusiu, šelmišku juoku, jos plaukai plaikstosi už nugaros tarytum debesis, jai skriejant ant šluotos virš tamsių įlankos vandenų.

Jis pats, įmestas į garuojantį katilą, o troškinį maišo močiutė su tuo prakeiktu šaukštu. Ir Morganos — o gal motinos? — balsas, tarškiantis kaip vienos iš Šekspyro keistųjų seserų [* Trys raganos, arba keistosios seserys, Šekspyro tragedijos „ Makbetas" veikėjos.]: „Na, sparčiau! Ugnie, liepsnok! [* „Makbetas" (vert. A. Churginas).]“

Nešas staigiai atsisėdo tankiai alsuodamas ir mirkčiodamas, nes akis rėžė pro langus srūvantys saulės spinduliai. Jis kilstelėjo drebančias rankas prie veido ir stipriai pasitrynė.

Puiku. Tiesiog nuostabu. Be viso kito, dar ir pradėjo kraustytis iš proto.

Spėliojo, ar ir prie to pirštus prikišo Morgana. Ar įsiskverbė į jo protą ir privertė galvoti taip, kaip nori ji? Ką gi, Morganai nepavyks išsisukti.

Nešas klūpčiodamas išlipo iš lovos ir užkliuvo už savo batų. Nusikeikęs nuspyrė juos į šalį ir nežiūrėdamas nudrožė į dušą. Kai tik suims save į rankas, mažumėlę pasišnekučiuos su gražiąja Vakarų ragana.

Kol Nešas duše laikė galvą po vandens čiurkšlėmis, Morgana įvažiavo į jo kiemą. Atvažiavo viena. Neleido Lunai palaikyti draugijos, tad katė išdidžiai nužingsniavo, niekinamai kraipydama uodegą. Morgana atsiduso ir pažadėjo sau kaip nors jai atsilyginti. Gal užsuks į „Žvejo prieplauką” ir nupirks jūrų gėrybių, kad suminkštintų katei širdį.

Tačiau dabar jai nerimą kėlė jos pačios širdis.

Pasukusi užpakalinio vaizdo veidrodėlį Morgana atidžiai apžiūrėjo veidą. Suurzgusi iš pasibjaurėjimo atsilošė. Kodėl pamanė, kad paprasta kosmetika padės paslėpti įtampos ir nerimo ženklus?

Morgana sučiaupė lūpas ir pažvelgė į Nešo namą. Neketino leisti Nešui pamatyti ją tokią. Nesiruošė eiti ir pranešti jam naujienos atrodydama pažeidžiama ir netvirta.

Nešui ir taip pakanka juo manipuliuojančių žmonių.

Morgana prisiminė palaikiusi jį žmogumi be rūpesčių. Galbūt ilgus laiko tarpus jis toks ir būdavo. Be jokios abejonės, priversdavo save tuo patikėti. Bet jei Nešas turi teisę išlaikyti tokį įvaizdį, vadinasi, turi ir ji.

Giliai įkvėpusi, kad apsiramintų, Morgana tyliai užniūniavo burtažodį. Šešėliai po akimis išnyko, skruostai atgavo spalvą. Jai išlipus iš mašinos visi neramios nakties ženklai buvo ištrinti. Jei širdis ir daužėsi per greitai, su tuo susitvarkys pati. Bet neleis Nešui pamatyti, kad ji beviltiškai įsimylėjusi ir persigandusi.

Morgana pabeldė į Nešo duris nerūpestingai šypsodamasi. O širdį gniaužė slidus, prakaituotas kumštis.

Nešas keikdamasis įgrūdo į džinsus vieną koją, tada kitą.

— Minutėlę, velniai rautų, — sumurmėjo trūktelėjęs džinsus aukštyn. Jis nubildėjo laiptais basomis ir iki pusės nuogas, kone urgzdamas iš pykčio, kad svečias atsibeldė anksčiau, negu jis spėjo išgerti kavos. — Ko? — paklausė atlapojęs duris. Ir sustingo negalėdamas atplėšti akių.

Morgana atrodė gaivi ir žavi kaip rytas. Aistringa ir gundanti kaip vidurnaktis. Nešas stebėjosi, kad vis dar šlapia jo oda nepradėjo garuoti.

— Labas. — Morgana pasilenkė ir lengvai pakštelėjo jam į lūpas. — Ištraukiau iš dušo?

— Panašiai. — Išmuštas iš pusiausvyros Nešas persibraukė šlapius plaukus. — Kodėl tu ne parduotuvėje?

— Pasiėmiau laisvadienį. — Morgana įslydo į vidų stengdamasi išlaikyti natūralų toną ir atsipalaiduoti. — Gerai miegojai?

— Pati turėtum žinoti. — Išvydęs Morganos akyse švelnią nuostabą Nešas pyktelėjo. — Ką man padarei, Morgana?

— Tau padariau? Nieko tau nepadariau. — Ji vėl pabandė šyptelėti. — Jei neklystu, tau labai reikia kavos. Gal užplikyti?

Nešas sugriebė Morganą už rankos jai nespėjus pasukti į virtuvę.

— Užsiplikysiu pats.

Morgana įvertino jo akyse degantį pyktį ir lėtai linktelėjo.

— Gerai. Gal norėtum, kad užsukčiau vėliau?

— Ne. Išsiaiškinsime dabar. — Nešas nužirgliojo koridoriumi, o Morgana stipriai užsimerkė.

„Išsiaiškinsime”, — tarė sau persmelkta stiprios nelaimės nuojautos. Kodėl ši frazė tokia panaši į „užbaigsime”? Drąsindama save Morgana žengė paskui Nešą į virtuvę, bet suprato, kad drąsa blėsta. Tada pasuko į svetainę ir prisėdo ant kėdės kraštelio.

„Jam reikia kavos”, — tarė sau Morgana. O jai reikia akimirkos susivokti.

Nesitikėjo aptikti jį tokį piktą, tokį šaltą. Atrodo kaip tą dieną, kai kalbėjosi su Lijana. Ji net nenutuokė, kad bus taip skaudu Nešui pažvelgus į ją su tokia šaltu ir savotiškai abejingu įniršiu.

Morgana pakilo ir ėmė vaikščioti po kambarį priglaudusi ranką prie pilvo, lyg gindama gyvybę, užsimezgusią jos įsčiose. Apgins tą gyvybę, pažadėjo sau. Bet kokia kaina.

Kai Nešas pasirodė nešinas garuojančiu puodeliu, Morgana stovėjo prie lango. Jos žvilgsnis buvo liūdnas ir mąslus. Jei nebūtų įtikėjęs savo teisumu, būtų pamanęs, kad ji atrodo įskaudinta, netgi pažeidžiama.

Bet Nešas tikėjo neklystąs. Be jokios abejonės, raganystė kone prilygsta nepažeidžiamumui.

— Tavo gėles reikia palaistyti, — pasakė jam Morgana. — Neužtenka tik pasodinti. — Ji vėl tyliai priglaudė delną prie pilvo. — Jomis reikia rūpintis.

Nešas nugėrė didelį gurkšnį kavos ir nusidegino liežuvį. Skausmas padėjo nuslopinti staiga plykstelėjusį norą prieiti prie Morganos, apkabinti ir nuvyti liūdesį, kurį išgirdo jos balse.

— Aš nelabai nusiteikęs kalbėtis apie gėles.

— Teisybė. — Morgana atsigręžė, pažeidžiamumo ženklai buvo dingę. — Matau. Apie ką esi nusiteikęs kalbėtis, Nešai?

— Noriu tiesos. Visos.

Morgana linksmai šyptelėjo ir klausiamai atvertė rankas delnais į viršų.

— Nuo ko norėtum, kad pradėčiau?

— Morgana, nežaisk su manimi. Aš pavargau nuo žaidimų. — Nešas ėmė žingsniuoti po kambarį įsitempęs kaip styga. Jis staigiai kilstelėjo galvą. Jei Morgana būtų buvusi silpnesnių nervų, Nešo žvilgsnis būtų privertęs ją žingtelėti atgal. — Visas šis reikalas tau buvo puikus pokštas, tiesa? Nuo pat pradžių, nuo tos akimirkos, kai įžengiau į tavo parduotuvę, nutarei, kad esu tinkamas kandidatas. — Staiga Nešas suvokė, jog jam skaudu, nepakeliamai skaudu. Skaudu galvoti apie viską, ką jautė, viską, ko ėmė trokšti. — Mano požiūris į tavo... gebėjimus tave suerzino, todėl tiesiog privalėjai juos pademonstruoti.