Нора Робертс - Kerėtoja

— O, prašyčiau. Nesivargink stengdamasis išmoningai mane atstumti, — vos sugebėjo išspausti Morgana ir atsisuko.

Nešui pasirodė, kad ji persmeigė jo širdį ietimi. Ji verkė. Ašaros sruvo iš žibančių akių išblyškusiais skruostais. Tą akimirką jis nenorėjo daugiau nieko, visiškai nieko, tik priglausti Morganą ir bučiniais išdžiovinti jos ašaras.

— Morgana, nereikia. Nenorėjau tavęs... — Nešas užsikirto, nes atsitrenkė į sieną. Neregimą — Morgana atsiskyrė nuo jo siena, tokia tvirta, tarytum iš plytų ir cemento. — Liaukis. — Nešo balsas pakilo nuo plūstelėjusios panikos, atmieštos pasibjaurėjimu savimi, ranka daužant juos skiriančią pertvarą. — Tai ne atsakymas.

Morganai kraujavo širdis. Ji tai jautė.

— Bus gerai, kol surasiu tinkamą. — Morgana norėjo nekęsti Nešo, baisiai troško jo nekęsti už tai, kad privertė ją nusižeminti. Ašaroms nepaliaujamai ritantis ji prispaudė abi rankas prie pilvo. Reikėjo apsaugoti ne tik save.

Nešas prispaudė bejėges rankas prie sienos.

„Keista”, — pamanė, nes jautėsi taip, tarytum uždarytas būtų jis, o ne Morgana.

— Negaliu žiūrėti į tavo ašaras.

— Teks pakentėti. Nesijaudink, raganos ašaros tokios pat kaip bet kurios moters. Rodo silpnumą, o naudos jokios. — Morgana apsiramino ir pamirksėjo, kol vėl pradėjo aiškiai matyti. — Nešai, ar nori atgauti laisvę?

Jei tik būtų galėjęs, būtų visomis keturiomis prasiskynęs kelią prie Morganos.

— Velniai rautų, nejaugi nematai, kad nežinau, ko noriu?

— Šiaip ar taip, ne manęs. Ir ne to, ką mes kartu sukūrėme. Pažadėjau neimti daugiau, nei norėsi man duoti. O aš nelaužau žodžio.

Nešas pajuto kitokią baimę, panikos virpulius nuo minties, kad tai, ko jis išties nori, tuoj išsprūs iš rankų.

— Leisk man prie tavęs prisiliesti.

— Jei manyje visų pirma matytum moterį, leisčiau. — Morgana irgi priglaudė delną prie sienos, kitapus Nešo delno. — Manai, dėl to, kas esu, nenoriu būti mylima kaip visos?

Nešas daužėsi į sieną.

— Panaikink šitą sumautą sieną!

Morgana teturėjo tik ją — kokia vargana gynyba.

— Mūsų tikslai kažkurioje vietoje susikirto, Nešai. Tikriausiai niekas nekaltas, kad taip smarkiai tave pamilau.

— Morgana, liaukis.

Ji papurtė galvą įdėmiai žvelgdama į Nešą, piešdama jo paveikslą savo galvoje, širdyje, ten, kur galės išsaugoti.

— Gal dėl to kažkaip įtraukiau ir tave. Dar niekada nebuvau įsimylėjusi, todėl negaliu būti tikra. Bet prisiekiu, nieko nedariau tyčia nei norėdama pakenkti. — Niršdama, kad ašaros vėl grasina prapliupti, Morgana atsitraukė. Akimirką stovėjo — tiesi, išdidi, galinga. — Suteiksiu tau tai, gali tikėti mano žodžiais. Kad ir kokią galią tau turėčiau, ji išnyks nuo šios akimirkos. Kad ir kokius jausmus tau sukėliau savo gebėjimais atšaukiu juos. Esi laisvas, nepriklausomas nei nuo manęs, nei nuo to, ką sukūrėme. — Morgana užsimerkė, pakėlė rankas. — Meilė priburta — meilė netikra. Tokios neimu ir kitam neduodu. Tokią atmesi nieko neprarasdamas. Širdis ir mintys tavo nuo manęs teišsivaduoja. Išsivaduosiu ir aš, tad taip tebūnie. — Morgana pravėrė akis, jose sublizgo šviežios ašaros. — Tu esi geresnis nei manai, — tyliai tarė ji. — Ir blogesnis nei galėtum būti.

Nešo širdis daužėsi gerklėje.

— Morgana, neišeik šitaip.

Ji nusišypsojo.

— O, tikiuosi, nusipelniau bent jau dramatiškai išeiti, nemanai? — Nors ji stovėjo už metro, Nešas galėjo prisiekti, kad pajuto bučinį. — Būk palaimintas, Nešai, — pasakė Morgana. Ir išėjo.

12

Nešas neabejojo, kad kraustosi iš proto. Dienomis klaidžiodavo po namą ir kiemą. Naktimis neramiai vartydavosi lovoje.

Morgana sakė, kad jis su ja nebesusietas. Tai kodėl nelaisvas?

Kodėl nesiliovė apie ją galvojęs, jos geidęs? Kodėl akyse tebestovi paskutinis Morgaños žvilgsnis, skausmas jos akyse ir ašaros ant skruostų?

Nešas bandė save įtikinti, kad Morgana nepanaikino burtų. Bet suprato, jog tai melas.

Po savaitės jis pasidavė ir pravažiavo pro Morgaños namus. Jie buvo tušti. Užėjo į parduotuvę, ten itin šaltai ir nedraugiškai nusiteikusi Mindė pareiškė, kad Morgana išvažiavusi. Bet nepasakė, nei kur, nei kada grįš.

Nešui turėjo palengvėti. Taip jis sau tvirtino. Mintis apie Morganą atkakliai stūmė šalin ir ėmė gyventi taip, kaip iki pažinties su ja.

Bet vaikščiodamas paplūdimiu įsivaizduodavo, kad eina kartu su Morgana, o tarp jų tipena mažylis.

Šis vaizdas privertė Nešą kelioms dienoms išvažiuoti į Los Andželą.

Norėjo manyti, kad ten jaučiasi geriau — dėl skubos, minios žmonių ir triukšmo. Papietavo su savo agentu Polo Lounge restorane ir aptarė aktorių parinkimą. Vienas lankėsi klubuose ir sotinosi muzika bei lankytojų juoku. Ir spėliojo, ar nebus suklydęs išsikraustydamas į šiaurę. Galbūt jo vieta — miesto širdyje, nepažįstamų žmonių apsuptyje pasinėrus į pramogas.

Bet po trijų dienų širdis ėmė ilgėtis namų, vėjo šnarėjimo ir vandens šniokštimo. Ir jos.

Nešas vėl užsuko į parduotuvę ir taip negailestingai užsipuolė Mindę, kad net pirkėjai ėmė murmėdami trauktis į šalis. Mindė nenusileido nė per nago juodymą.

Nebeišmanydamas, ko griebtis, Nešas atvažiuodavo prie Morganos namo ir mąstydavo spoksodamas į jį. Praėjo beveik mėnuo, jis guodėsi mintimi, kad Morgana kada nors turi grįžti. Čia jos namai, jos verslas.

Velniai rautų, čia jis, ir laukia jos.

Saulei leidžiantis Nešas alkūnėmis įsirėmė į vairą ir susiėmė galvą. „Taip ir yra”, — prisipažino. Jis laukia Morganos. Laukia ne norėdamas protingai pasikalbėti, kaip mėgino save įtikinti kelias pastarąsias savaites.

Laukia nusprendęs maldauti, žadėti, kautis — daryti viską, ko tik prireiks, kad viską ištaisytų. Kad Morgana grįžtų į jo gyvenimą.

Nešas suėmė akmenukus, kuriuos tebenešiojo ant kaklo, ir paklausė savęs, ar galėtų susigrąžinti Morganą valios jėga. Verta pamėginti. „Geriau nei įdėti skelbimą į pažinčių skyrelį”, — niūriai pamanė. Tada užsimerkė ir sutelkė visą dėmesį į Morganą.

— Velniai rautų, žinau, kad gali mane išgirsti, jeigu nori. Tu manęs šitaip neatstumsi. Neatstumsi. Vien tai, kad buvau bukagalvis, dar ne priežastis...

Nešas pajuto, kad kažkas yra šalia, išties pajuto. Jis atsargiai pravėrė akis, pasuko galvą ir pažvelgė į viršų, į linksmą Sebastiano veidą.

— Kas čia? — pasidomėjo Sebastianas. — Mėgėjų vakaras?

Nespėjęs pagalvoti Nešas atlapojo automobilio dureles.

— Kur ji? — paklausė kibęs Sebastianui į atlapus. — Tu žinai ir, po galais, man pasakysi.

Sebastiano akys pavojingai patamsėjo.

— Atsargiai, mielas drauge. Jau ne vieną savaitę trokštu kai ką išsiaiškinti su tavimi akis į akį.

Nešui be galo patiko mintis apie bjaurias rimtas muštynes.

— Tada tiesiog...

— Raminkitės, — sukomandavo Anastasija. — Abu. — Švelniomis rankomis ji atskyrė vyrus. — Neabejoju, kad su didžiausiu malonumu sukruvintumėte vienas kitam nosį ir pamuštumėte akį, bet aš to nepakęsiu.

Nešas iš nevilties sugniaužė kumščius prie šonų.

— Aš noriu žinoti, kur ji.

Sebastianas gūžtelėjo ir atsirėmė į automobilio stogą.

— Tavo norai čia nelabai daug reiškia. — Anastasija vėl žingtelėjo tarp jųdviejų ir jis sukryžiavo kojas per kulkšnis. — Atrodai prastokai, seni, — tiesiog džiūgavo Sebastianas. — Graužia sąžinė?