Нора Робертс - Kerėtoja

Gindamasi ji žingtelėjo atgal. Morganos judesys iškart sustabdė Nešą.

Ji žvelgė... Kaip ji žvelgė į Nešą. O, Morganos akys buvo sausos. Be jokių ašarų, draskančių jam vidurius. Tačiau jose kažkas žibėjo. Tarytum... tarytum Morgana jo bijotų. Būtų buvę daug lengviau, jei ji būtų puolusi, apdraskiusi nagais ir iškeikusi.

— Morgana.

Svaigdama Morgana prispaudė ranką prie viduje saugomos paslapties.

— Kas nutiko? Tu sužeistas?

— Čia... — Nešas pirštais palietė tvarstį. — Nieko. Tikrai. Subyrėjo automobilis. Tavo motina kažką uždėjo. Turiu omenyje, man ant galvos.

— Mano motina? — Morganos žvilgsnis švystelėjo Nešui per petį į pilies bokštus. — Matei mano motiną?

— Ir visus kitus. — Nešas sugebėjo šyptelėti. — Jie... kažkokie nepaprasti. Tiesą sakant, likus keliems kilometrams iki pilies įvažiavau į griovį. Rimtai. Taip susipažinau su tavo tėvu. — Suprato, kad vapena kvailystes, bet negalėjo sustoti. — Tada jie nusivedė mane į virtuvę, suvertė man arbatos ir... Velniai rautų, Morgana, aš nežinojau, kur esi. Turėjau žinoti. Tu man sakei, kad keliauji į Airiją pasivaikščioti paplūdimiu. Turėjau susiprasti. Turėjau suprasti daugybę dalykų.

Morgana ranka atsirėmė į akmenis, kad išsilaikytų ant kojų. Ji mirtinai baiminosi, jog netrukus patirs kažką iki šiol nepatirta ir nualps Nešui po kojomis.

— Atkeliavai ilgą kelią, — slopiu balsu ištarė Morgana.

— Turėjau atkeliauti anksčiau, bet... Ei! — Morganai susvirduliavus Nešas šoko į priekį. Pirmiausia jį šokiravo pojūtis, kad ji tokia gąsdinamai trapi jo glėbyje.

Bet Morganos rankos buvo ganėtinai stiprios, kai ji stumtelėjo Nešą.

— Nereikia.

Nepaisydamas draudimo Nešas prisitraukė ją arčiau ir paniro veidu į plaukus. Įtraukė jų kvapo lyg oro.

— Dieve, Morgana, tik duok man sekundėlę. Leisk man tave apkabinti.

Morgana papurtė galvą, bet jos rankos, jos išdavikės rankos, jau stipriai jį apsivijo. Ji sudejavo, tačiau ne protestuodama, o iš aistros, kai Nešo lūpos atskubėjo prie jos lūpų ir į jas įsisiurbė. Nešas paniro į Morganą tarytum perkaitęs žmogus į skaidrų vėsų ežerą.

— Nieko nesakyk, — sumurmėjo Nešas ir bučiniais nusėjo jos veidą. — Patylėk, kol išgirsi, ką atvažiavau pasakyti.

Atsiminusi ankstesnius Nešo žodžius, Morgana ėmė grumtis, stengdamasi išsilaisvinti iš glėbio.

— Nešai, negaliu vėl iš naujo visko ištverti. Nenoriu.

— Ne! — Nešas sugriebė Morganą už riešų ir įsmeigė į ją liepsnojančias akis. — Morgana, šįkart nereikia sienų. Jokių. Pažadėk.

Ji prasižiojo atsisakyti, bet Nešo akyse švietė kažkas, kam nepajėgė atsispirti.

— Pažadu, — trumpai atsakė Morgana. — Aš noriu prisėsti.

— Gerai. — Nešas paleido ją pamanęs, kad bus geriau, jei nelies Morgaños stengdamasis išnarplioti tą kebeknę, kurią pats ir suraizgė. Kai ji atsisėdo ant akmens, sukryžiavo rankas ant kelių ir pakėlė smakrą, atsiminė rimtai svarstęs galimybę ją išperti.

— Nesvarbu, kad ir kaip viskas būtų blogai, tau nederėjo pabėgti.

Morgana išpūtė akis, jos sublizgėjo.

— Man?

— Taip, tau, — atrėžė Nešas. — Gal ir buvau avigalvis, bet tai ne priežastis versti mane kentėti taip, kaip kentėjau, kai atėjęs į protą tavęs neradau.

— Vadinasi, kalta aš.

— Dėl to, kad pastarąjį mėnesį krausčiausi iš proto? Taip, tu. — Nešas iškvėpė pro sukąstus dantis. — O visa kita, visa kita krinta ant mano galvos. — Jis pasinaudojo proga ir palietė Morgaños skruostą. — Atsiprašau.

Morganai teko nusisukti, kad nuslėptų ašaras.

— Negaliu priimti tavo atsiprašymo, kol nežinau, dėl ko atsiprašai.

— Taip ir maniau, kad priversi mane šliaužioti prie kojų, — bjaurėdamasis ištarė Nešas. — Gerai jau, atsiprašau už visas kvailystes, kurių prikalbėjau.

Morganos lūpų kampučiai kilstelėjo.

— Visas?

Netekęs kantrybės Nešas trūktelėjo Morganą už rankos ir pastatė ją ant kojų.

— Pažiūrėk į mane; po galais, noriu, kad žiūrėtum į mane, kai sakau, kad tave myliu. Žinau, jog tai niekaip nesusiję su burtais ar kerais, ir niekada nebuvo. Tai susiję tik su tavimi ir manimi.

Morganai užsimerkus Nešas pajuto užplūstančią paniką.

— Morgana, neatstumk manęs. Žinau, aš bjauriai pasielgiau su tavimi. Žinau, tai buvo kvaila. Išsigandau. Siaubingai persigandau, velniai griebtų. Būk gera. — Nešas delnais apglėbė Morganos veidą. — Atsimerk ir pažvelk į mane. — Morganai atsimerkus jis suvirpėjo iš palengvėjimo. Matė, kad dar ne per vėlu. — Tai pirma, ką turiu padaryti, — atsargiai pratarė jis. — Pirmiausia turiu paprašyti tavęs atleisti man už tai, ko prišnekėjau. Galiu pasakyti, kad aš taip nemaniau, kalbėjau tik norėdamas tave atstumti, bet ne tai svarbiausia. Aš ištariau tuos žodžius.

— Suprantu, kad galima bijoti. — Morgana palietė Nešo riešą. — Jei tau reikia atleidimo, aš tau atleidžiu. Kodėl turėčiau neatleisti?

— Ir viskas? — Nešas priglaudė lūpas prie Morgaños antakio, prie skruosto. — Nenori manęs paversti plekšne kokiems trejiems ar ketveriems metams?

— Nenoriu už pirmą įžeidimą. — Morgana atsitraukė melsdamasi, kad juodu rastų kokią lengvą ir draugišką pokalbio temą. — Tu po ilgos kelionės, esi pavargęs. Gal grįžkime į vidų? Kyla vėjas, be to, netrukus bus laikas gerti popiečio arbatą.

— Morgana. — Nešas ją sulaikė. — Pasakiau, kad tave myliu. Niekada niekam nesu to sakęs. Niekam savo gyvenime, iki tavęs. Pirmą kartą buvo sunku, bet toliau, tikiuosi, bus lengviau.

Morgana vėl nusuko žvilgsnį. Motina būtų supratusi, kad ji išsisukinėja. Nešas pamanė, jog Morgana jį atstumia.

— Sakei, kad mane myli. — Nešo balse suskambėjo įtampa, jis tvirčiau apkabino Morganą.

— Taip, sakiau. — Morgana vėl pažvelgė jam į akis. — Tikrai myliu.

Nešas vėl ją prisitraukė ir kakta įsirėmė jai į kaktą.

— Gera, — nuostabos kupinu balsu tarė Nešas. — Nemaniau, kad taip gera mylėti moterį ir žinoti, jog ji mane myli. Galime nuo to ir pradėti, Morgana. Suprantu, nesu dovanėlė ir greičiausiai susimausiu. Nesu pratęs turėti artimą žmogų. Nei pats būti artimas kitam. Bet pasistengsiu iš visų jėgų. Pažadu.

Morgana sustingo.

— Ką nori pasakyti?

Nešas žingtelėjo atgal vėl apimtas nerimo ir susikišo rankas į kišenes.

— Prašau tavęs tekėti už manęs. Lyg ir.

— Lyg ir?

Nešas nusikeikė.

— Klausyk, noriu, kad už manęs tekėtum. Man nelabai sekasi pirštis. Jei nori palaukti, kol tinkamai pasiruošiu, priklaupsiu ant kelio su žiedu kišenėje, gerai. Tiesiog... Aš taip tave myliu, nežinojau, kad galiu taip jaustis, toks būti. Noriu gauti progą tau parodyti.

— Nešai, man nereikia ypatingo pasipiršimo. Ir aš norėčiau, kad viskas būtų paprasta.

Jis sugniaužė pirštus.

— Tu nenori už manęs tekėti.

— Noriu su tavimi nugyventi gyvenimą. O, taip, labai to noriu. Bet tu imtum ne tik mane.

Akimirką Nešas suglumo. Tada jo veidą nuskaidrino šypsena.

— Kalbi apie savo šeimą ir... aaa... Donovanų paveldą. Mažute, svarbiausia, kad aš trokštu tavęs. O tai, kad mano mylima moteris yra ragana, dar įdomiau.

Sujaudinta Morgana pakėlė jam prie skruosto ranką.

— Nešai, tu tobulas. Man visiškai tobulas. Bet gautum ne tik mane. — Ji ramiai žvelgė jam į akis. — Aš laukiuosi tavo vaiko.

Nešo veide neliko jokios išraiškos.

— Ką?