Нора Робертс - Kerėtoja

— Sebastianai, — tyliame Anos balse tilpo ir nepritarimas, ir užuojauta. — Neužsipulk. Ar nematai, kad jis nelaimingas?

— Širdis krauju apsipylė.

Ana palietė Nešo ranką.

— Jis myli ją.

Sebastianas tik susijuokė.

— Ana, nesileisk mulkinama jo apgaulingos išvaizdos.

Ana nekantriai dėbtelėjo į pusbrolį.

— Dėl Dievo meilės, tau tereikia pažiūrėti.

Sebastianas nenoromis pakluso. Jis ranka suspaudė Nešo petį ir jo akys vėl patamsėjo. Nešui nespėjus piktai nusimesti Sebastiano rankos, šis susijuokė.

— Vardan visų šventųjų, jis tikrai įsimylėjęs. — Žvelgdamas į Nešą Sebastianas papurtė galvą. — Po galais, kodėl viską taip sujaukei?

— Neprivalau tau aiškintis, — sumurmėjo Nešas. Išsiblaškęs jis ranka pasitrynė petį. Jautėsi lyg nudegęs saulėje. — Tai, ką turiu pasakyti, pasakysiu Morganai.

Sebastianas po truputį atlyžo, bet nematė svarios priežasties palengvinti Nešui kančias.

— Man regis, Morganai atrodo, kad jau pasakei viską, ką norėjai. Nežinau, ar ji tokios būsenos galėtų vėl klausytis tavo akiplėšiškų kaltinimų.

— Būsenos? — Nešo širdis sustingo. — Ji serga? — Jis vėl čiupo Sebastianą už atlapų, bet apleido jėgos. — Kas Morganai?

Pusbrolis ir pusseserė apsikeitė žvilgsniais, taip greitai ir subtiliai, kad Nešas nė nepastebėjo.

— Ji neserga, — pasakė Ana ir pasistengė neširsti ant Morganos už tai, kad ši nepasakė Nešui apie kūdikį. — Tiesą sakant, jaučiasi puikiai. Sebastianas norėjo pasakyti, kad ją nuliūdino tai, kas įvyko tarp judviejų paskutinį kartą.

Nešo pirštai atsileido. Kai pagaliau atgavo kvapą, jis linktelėjo.

— Gerai, norite, kad maldaučiau. Maldausiu. Privalau ją pamatyti. Jei tada, kai baigsiu šliaužioti jai po kojomis, Morgana išspirs mane iš savo gyvenimo, aš su tuo susitaikysiu.

— Ji Airijoje, — pasakė Nešui Ana. — Su šeima. — Ir pražydo nuostabia šypsena. — Ar turi pasą?

Morgana džiaugėsi, kad čia atvažiavo. Oras Airijoje veikė raminamai — gal dėl švelnaus vėjelio, atvilnijančio nuo kalvų, o gal dėl pašėlusio vėjo, plakančio sąsiaurį.

Nors ir žinojo, kad greitai ateis laikas vykti namo ir grįžti į savo gyvenimą, buvo dėkinga už savaites, kurias gavo žaizdoms užsigydyti.

Ir už savo šeimą.

Ištiesusi kojas ant palangės motinos svetainėje Morgana jautėsi kaip namie, tokia rami kaip niekur kitur. Jautė veidą glostančią saulę, tą skaisčią saulę, kokia, regis, švietė tik Airijoje. Jei pažvelgtų pro rombo formos grotelėmis puoštus langus, išvystų kalvas, išsimėčiusias iki pat atšiauraus paplūdimio. O paplūdimys, siauras ir grublėtas, tęsėsi iki bangų linijos. Suktelėjusi galvą matytų nusidriekusias pievų terasas, ryškiai žalią žolę, dosniai pribarstytą vėjyje siūbuojančių gėlių.

Kitoje kambario pusėje sėdinti Morganos motina piešė. Ši jauki akimirka maloniai priminė vaikystę. O ir motina per tuos metus beveik nepasikeitė.

Mamos plaukai buvo tokie pat tamsūs ir stori kaip ir dukters, tik nukirpti trumpai ir glotniai sušukuoti. Jos lygi oda nuostabiai švytėjo, išduodama airiškas šaknis. Pilkos akys dažnai būdavo svajingesnės už Morganos, bet regėjo ne mažiau aiškiai.

Morgana pažvelgė į mamą ir užplūdo didžiulė meilės banga.

— Mama, tu tokia graži.

Bryna pakėlė akis ir nusišypsojo.

— Nesiginčysiu, nes labai gera išgirsti tokį komplimentą iš suaugusios dukters, — jos balse suskambėjo žavus tėvynės kalbos ritmas. — Ar žinai, mieloji, kaip gera, kad tu čia — kaip mes visi džiaugiamės?

Morgana kilstelėjo koją ir apsivijo kelį rankomis.

— Žinau, kaip man čia gera. Ir kokia esu dėkinga, kad neuždavei man visų tų klausimų, kuriuos, žinau, nori užduoti.

— Ir turėtum būti. Man kone teko atimti tavo tėčiui balsą, kad jis prie tavęs nekibtų. — Brynos akys sušvelnėjo. — Jis taip tave myli.

— Žinau. — Morgana pajuto vėl besitvenkiančias silpnumo ašaras ir pamėgino mirksėdama jas nuvyti. — Atleisk. Tos mano nuotaikos... — Ji papurtė galvą ir pakilo. — Atrodo, nebesugebu jų suvaldyti.

— Mieloji. — Bryna ištiesė abi rankas, palaukė, kol Morgana perėjo kambarį, ir jos apsikabino. — Žinai, kad gali man pasakoti viską, absoliučiai viską. Kai tik būsi pasirengusi.

— Mama. — Ieškodama paguodos Morgana atsiklaupė ir padėjo galvą Brynai ant kelių. Nusišypsojo pro ašaras pajutusi, jog mama glosto plaukus. — Neseniai suvokiau, kaip smarkiai man pasisekė, kad turiu jus, jus visus. Kad jūs mane mylite, norite manęs, rūpinatės, kas man nutiks. Anksčiau nesakiau, kaip džiaugiuosi jus turėdama.

Sugluminta Bryna apkabino dukrą.

— Šeima tam ir yra, kad jos nariai vieni kitus mylėtų, jų pasiilgtų, rūpintųsi vieni kitais.

— Bet ne visos šeimos tokios. — Morgana pakėlė galvą, jos akys jau buvo sausos ir rimtos. — Tiesa?

— Dėl to joms tik blogiau. Kas tau neduoda ramybės, Morgana?

Ji vėl sugriebė mamą už rankų.

— Galvojau, kas tai per jausmas, kai jautiesi nenorimas ir nemylimas. Kai nuo pat vaikystės tau kalama, kad esi klaida, našta, padaras, kurį pakęsti verčia tik pareiga. Ar gali būti kas nors žiauriau?

— Ne, nieko nėra žiauriau už gyvenimą be meilės. — Motinos tonas sušvelnėjo. — Tu įsimylėjai?

Morganai nereikėjo atsakyti.

— Matai, jis buvo taip įskaudintas. Niekada neturėjo to, ką tu, jūs visi suteikėte man, o aš priėmiau kaip savaime suprantamą dalyką. Ir vis dėlto jis tapo nuostabiu žmogumi. O, tau jis patiktų. — Ji priglaudė skruostą mamai prie delno. — Jis linksmas ir mielas. Jo protas toks, na, skvarbus. Jis visada atviras naujoms idėjoms. Bet viena jo sielos pusė užverta. Jis dėl to nekaltas, su juo taip pasielgė. Deja, kad ir kokią galią turėčiau, tos spynos nepajėgiu išlaužti. — Morgana atsitūpė. — Jis nenori manęs mylėti, o aš negaliu imti — ir neimsiu — to, ko jis nenori duoti.

— Neimsi. — Žvelgiant į dukterį Brynos širdis įplyšo. — Tu pernelyg stipri, per daug išdidi ir išmintinga, kad taip elgtumeisi. Bet žmonės keičiasi, Morgana. Laikui bėgant...

— Laiko nėra. Prieš Kalėdas pagimdysiu jo kūdikį.

Visi Brynos paruošti paguodos žodžiai užstrigo gerklėje. Galvoje sukosi viena mintis — jos vaikas laukiasi kūdikio.

— Gerai jautiesi? — sugebėjo išspausti Bryna.

Morgana nusišypsojo pamaloninta, kad pirmas klausimas būtent toks.

— Taip.

— Ir tvirtai?

— Labai tvirtai.

— Ak, mieloji. — Bryna atsistojo ir apkabinusi ėmė sūpuoti Morganą. — Mano mažute.

— Nebeilgai būsiu mažutė.

Jos kartu nusijuokė ir paleido viena kitą.

— Džiaugiuosi dėl tavęs. Ir liūdžiu.

— Žinau. Noriu šio kūdikio. Patikėk manimi, joks vaikas nėra buvęs šitaip geidžiamas. Ne tik dėl to, kad jis gali būti vienintelis atsiminimas apie tėvą, bet ir dėl jo paties.

— O kaip dėl to jautiesi?

— Keistai, — atsakė Morgana. — Vieną akimirką būnu stipri, kitą — siaubingai pažeidžiama. Nepykina, tik kartkartėmis svaigsta galva.

Bryna supratingai linktelėjo.

— Sakai, tėvas — geras žmogus.

— Taip, jis geras žmogus.

— Vadinasi, kai jam pasakei, jis tiesiog nustebo, buvo nepasiruošęs... — Bryna pastebėjo, kad Morgana nusuko akis. — Morgana, net vaikystėje spoksodavai man per petį, kai sugalvodavai išsisukinėti.

Susigūžusi nuo mamos tono Morgana vėl pažvelgė jai į akis.

— Aš jam nepasakiau. Nereikia, — maldaujamai paprašė ji Brynos, šiai nespėjus pradėti pamokslauti. — Norėjau pasakyti, bet nepavyko. Žinau, turėjau pasakyti, bet negalėjau prisirišti jo prie savęs, pasakiusi apie vaiką. Aš pasirinkau.