Нора Робертс - Kerėtoja

— Klaidingai.

Morgana kilstelėjo smakrą visai kaip motina.

— Toks mano pasirinkimas, nesvarbu, teisingas ar klaidingas. Neprašau pritarti, bet prašau jį gerbti. Ir dar prašau kol kas niekam daugiau nesakyti. Net tėčiui.

— Ką tėčiui? — paklausė Metjus įdrožęs į kambarį lydimas vilko, Pano tėvo.

— Mergaičių reikalai, — meiliai atsakė Morgana ir priėjusi pabučiavo tėčiui į skruostą. — Labas, gražuoli.

Tėvas gnybtelėjo Morganai nosį.

— Iškart suprantu, kai mano moterys turi paslapčių.

— Nemėgink žvilgčioti, — perspėjo Morgana žinodama, kad Metjus moka skaityti mintis kone taip pat puikiai kaip Sebastianas. — O kur visi kiti?

Tėvas nebuvo patenkintas, bet nusprendė palūkėti. Jei Morgana greitai nepasipasakos, jis pats pasižiūrės. Šiaip ar taip, jis juk jos tėvas.

— Duglas su Morina virtuvėje ginčijasi, kas ką ruoš pietų. Kamila taršo Pedriką prie kortų stalo. — Metjus šelmiškai išsiviepė. — Jam prastai sekasi su tuo taikstytis. Apkaltino ją, kad užkerėjo kortas.

Bryna išspaudė šypseną.

— O ji užkerėjo?

— Savaime aišku. — Metjus paglostė sidabrinį vilko kailį. — Tavo sesuo yra apsigimusi apgavikė.

Bryna švelniai žvilgtelėjo į vyrą.

— Tavo brolis nemoka pralaimėti.

Morgana nusijuokė ir paėmė tėvus už parankių.

— Niekaip nesuprantu, kaip jūs visi šeši sugebėjote išgyventi čia kartu nenutrenkti žaibo. Leiskimės žemyn ir sukeikime dar didesnę sumaištį.

Niekas negalėjo labiau pataisyti Morganai nuotaikos kaip valgis prie vieno stalo su Donovanais. O jai kaip tik reikėjo pataisyti nuotaiką. Seserų ir brolių, žmonų ir vyrų kivirčai bei apsižodžiavimai, kuriuos ji stebėjo meilės kupinomis akimis, pranoko net tai, ką galėjai pamatyti įsitaisęs priekinėje eilėje trijų arenų cirke.

Morgana puikiai žinojo, kad šeimynykščiai ne visada sutaria. Žinojo ir kitką: kad ir kokie būtų nesutarimai, šeiminės krizės akivaizdoje jie susivienytų kaip saulė ir šviesa.

Morgana neketino sukelti krizės. Ji tik norėjo šiek tiek laiko praleisti su šeima.

Nors jie ir dvi trynukų poros, broliai ir seserys nebuvo išoriškai panašūs. Morganos tėvas — aukštas ir lieknas, su susitaršiusių pilkų plaukų kupeta, didingos laikysenos. Pedrikas, Anastasijos tėvas, ne aukštesnis už Morganą, kresno sudėjimo kaip boksininkas, o širdyje — išdaigininkas. Duglas kone metro devyniasdešimties, pliktelėjęs, su teatrališku plaukų kuokštu virš kaktos. Jis mėgo elgtis ekscentriškai. Dabar jis žaidė su didinamuoju stiklu, kurį turėjo pasikabinęs ant kaklo ir vis žvilgčiojo pro jį.

Duglas nusiėmė veltinę skrybėlę ir nusivilko peleriną tik todėl, kad kitaip jo žmona Kamila būtų atsisakiusi kartu su juo valgyti.

Kamila, laikoma šeimynos jaunėle, buvo graži ir putli kaip balandėlė, bet turėjo geležinę valią. Ir nė per nago juodymą nenusileido savo vyrui ekscentriškumu. Šįryt ji išbandė naują šukuoseną — ant galvos jai vijosi liepsnojančios oranžinės garbanos. Už ausies karojo užkišta ilga erelio plunksna.

Morina, gabiausia iš visų Morganos žinomų mediumų, buvo aukšta įspūdingos laikysenos moteris, ji kvatodavosi taip užkrečiamai ir nešvankiai, kad gąsdindavo keltininkus.

Kartu su Morganos ramia motina ir oriu tėvu, jie sudarė margaspalvį būrį. Visi ligi vieno — raganos ir raganiai.

Klausantis, kaip jie kivirčijasi, tarp jų sėdinčią Morganą kone paskandino užplūdusi meilės banga.

— Tavo katinas ir vėl laipiojo užuolaidomis mano kambaryje, — mostelėjusi šakute Kamila kreipėsi į Moriną.

— Fe, — gūžtelėjo plačiapetė Morina. — Peliavo ir tiek.

Didžiulės Kamilos garbanos sujudėjo.

— Puikiai žinai, kad šituose namuose nėra nė vienos pelės. Duglas išvaikė jas kerais.

— Tik jis šioje srityje pusžalis, — sumurmėjo Metjus.

— Pusžalis, — pasipūtė Kamila, užsistodama savo vyrą. — Vienintelis pusžalis čia — šis pyragas.

— Taigi, o jį taip pat kepė Duglas, — įsikišo Pedrikas ir nusišypsojo. — Bet man patinka traškūs obuoliai.

— Pagal naują receptą. — Duglas pažvelgė pro didinamąjį stiklą kaip apuokas. — Naudinga sveikatai.

— Aš kalbėjau apie katiną, — užsispyrė Kamila, puikiai suprasdama, kad nepavyks vadovauti pokalbiui.

— Katinas sveikas kaip arklys, — smagiai pareiškė Pedrikas. — Tiesa, kotletėli? — Jis gašliai mirktelėjo žmonai. Morina atsakė jam ne mažiau gašliu krizenimu.

— Man visiškai nusispjauti į katino sveikatą, — pradėjo Kamila.

— Ei, nagi nagi... — Duglas patapšnojo per jos putlią ranką. — Juk nenorime, kad namuose gyventų pasiligojęs katinas. Rinė išvirs jam puikių vaistų.

— Katinas neserga, — dusliu balsu perspėjo Kamila. — Duglai, dėl Dievo, klausykis.

— Ko klausytis? — pasipiktino Duglas. — Jei katinas sveikas, kokia, po galais, bėda? Morgana, mergužėle, tu nevalgai savo pyrago.

Ji pernelyg plačiai šypsojosi.

— Jis puikus, Duglai. Aš taupau. — Morgana pakilo ir šokio žingsneliu apsuko stalą, dalydama bučinius visiems į skruostus. — Aš jus myliu, visus.

— Morgana! — šūktelėjo Bryna dukrai lekiant iš kambario. — Kur eini?

— Pasivaikščioti paplūdimiu. Vaikščiosiu ilgai.

Duglas susiraukęs pažvelgė pro savo didinamąjį stiklą.

— Mergaitė keistai elgiasi, — pareiškė jis. Kadangi pusryčiai buvo besibaigią, Duglas išsitraukė kepurę ir užsivožė ant galvos. — Jums taip neatrodo?

Nešas jautėsi keistai. Gal dėl to, kad pastarąsias dvi paras nemiegojo. Apie dvidešimt valandų be pertraukos keliavo lėktuvais, traukiniais, taksi ir tarpmiestiniais autobusais — tai galėjo paaštrinti svaiginamą, į sapną panašią būseną, kuria dabar mėgavosi, šiaip ar taip, jis sugebėjo nusigauti iš vakarų pakrantės į rytinį, spėti lėktuvan į Niujorką ir snūstelėti atmerktomis akimis skrisdamas virš Atlanto. Paskui keliavo traukiniu, atgabenusiu jį piečiau Dublino, ir ėmė karštligiškai ieškoti automobilio, kurį galėtų įsigyti, išsinuomoti ar pavogti — Nešui reikėjo transporto priemonės paskutiniams kankinantiems kilometrams nuo Voterfordo iki Donovanų pilies įveikti.

Jis žinojo, kad privalo važiuoti dešine kelio puse. Kitaip tariant, neteisinga puse. Nusistebėjo, koks, velniai rautų, skirtumas, nes provėžuotas ir perkastas purvinas šunkelis, kuriuo kratėsi, nė iš tolo nepriminė nieko panašaus į kelią.

O automobilis, kurį sugebėjo įsigyti už sumą, prilygstančią tūkstančiui dviem šimtams dolerių — niekas nepasakys, kad airiai nemoka derėtis — grasino subyrėti sulig kiekvienu smūgiu. Nešas jau pametė duslintuvo parodiją ir važiavo taip triukšmingai, kad galėjo net mirusiuosius prikelti.

Sunkiai paneigtum, jog šis kraštas su stūksančiomis kalvomis ir vešliais žaliais laukais pasižymi stiliumi ir grakštumu. Vienintelis dalykas, dėl kurio Nešas baiminosi, kad galų gale jam gali tekti užsvirduliuoti į paskutinę kalvą tik su vairu rankose.

Vakaruose driekėsi Nokmildauno kalnai. Nešas tai žinojo, nes tas suktas vadybininkas, pardavęs jam automobilį, buvo ganėtinai malonus ir nupasakojo, kur važiuoti. „Vakaruose kalnai, rytuose Šventojo Jurgio sąsiauris — ir atlėksite pas Donovanus dar prieš popiečio arbatą.”

Nešas buvo bepradedąs tikėti, kad prieš popiečio arbatą pasilaidos durpyne.

— Jei išgyvensiu, — murmėjo Nešas, — jei išgyvensiu ir ją rasiu, aš ją išpersiu. Lėtai, — pasigardžiuodamas pareiškė jis, — kad suprastų, jog nejuokauju.