Нора Робертс: Gražioji arklininkė

Tavo širdies terapija

Jausmų pasaulis, kuriame skleidžiasi draugystės žiedai, karaliauja meilė, verda aistros, dūžta širdys, pildosi slapčiausi troškimai ir lūkesčiai. Ir visa tai — garsiausių pasaulio rašytojų laiko patikrintuose kūriniuose: intriguojančiuose, užburiančiuose jausmų romanuose ir šeimų sagose.

Romanas 2-oji laida

Net ir tokia garsi rašytoja kaip Nora Roberts, kurios plunksnai priklauso beveik 200 romanų, nedrįstų išsižadėti savo pirmųjų kūrinių. Vienas iš jų — trilogija „Airių svajos”.

Pirmoji trilogijos knyga — „Gražioji arklininke”. Dailutė airė Adelija, pasak rašytojos, jai itin artima. „Kaip gali nejausti simpatijos mielai vienišai merginai, kuri po daugybės netekčių atranda jėgų kovoti už savo gyvenimą, netgi skrenda į tolimą nepažįstamą šalį ieškoti laimės? Už drąsų žingsnį ji bus apdovanota Trevoro Granto meile”, — sako N. Roberts.

Antrojoje trilogijos knygoje — „Laukinė rožė”-susipažinsite su Adelijos pussesere Erina Makinon, o trečioji knyga — „Kietas riešutėlis” — pasakoja apie žavų Brajeną Donelį.

Malonaus skaitymo!

PIRMAS SKYRIUS

Adelija Kanein tuščiu žvilgsniu spoksojo pro langą, fantastiškas debesų vaizdas nepasiekė jos sąmonės. Vieni iš jų buvo panašūs į kalnus, kiti į ledo lytis ir ledokšnius, plaukiojančius beribiame ežere. Nors tai buvo jos pirmoji kelionė lėktuvu, vaizdai nežavėjo. Galvoje pynėsi baimingos mintys ir netikrumas, ji jau ilgėjosi mažučio ūkelio Airijoje. Vis dėlto namai ir pati Airija buvo toli ir kiekvieną akimirką plieno paukštis nešė ją vis arčiau Amerikos, į svetimą pasaulį. Liūdnai atsidususi Adelija pagalvojo, kad per savo gyvenimą taip ir negalėjo tinkamai tam pasiruošti.

Tėvai žuvo apvirtus sunkvežimiui, ir vos sulaukusi dešimties metų Adelija liko našlaite. Po to tragiško įvykio ji kurį laiką skendėjo miglose, užsisklendusi savyje, kad ištvertų netekties agoniją, įveiktų keistą ir grėsmingą vienišumo jausmą. Pamažu skausmas apsitraukė kietu kevalu ir ji su suaugusio žmogaus atkaklumu pasinėrė į darbą ūkyje.

Tėvo sesuo Letė Kanein ėmėsi rūpintis ūkiu ir našlaite — ir darė tai tvirta ranka. Teta buvo geranoriška, tačiau švelnumo nerodė. Ji nebuvo nei kantri, nei supratinga, todėl dažnai nerasdavo kalbos su nenuspėjamu ir dažnai šėliojančiu vaiku.

Jas siejo vienintelis dalykas — meilė žemei. Tik tą tamsią, derlingą dirvą jiedvi ir teturėjo šiame pasaulyje. Taip drauge gyveno ir dirbo beveik trylika metų, kol Letę ištiko insultas. Adelijos pečius užgulė dar vienas rūpestis — jai teko prižiūrėti ne tik ūkį, bet ir paralyžiuotą tetą. Galynėjantis su darbais ištirpdavo riba tarp dienos ir nakties.

Labiausiai Adeliją į neviltį varė laiko ir pinigų stygius. Kai po pusmečio ji vėl liko visiškai viena, pasijuto nežmoniškai išsekusi ir nugrimzdo į apatiją. Nebeliko net tetos, o ūkį, nors Adelija dirbo iki nukritimo, teko parduoti ir grąžinti skolas.

Tada ji parašė laišką vieninteliam gyvam savo giminaičiui, tėvo broliui Padrikui, prieš dvidešimt metų emigravusiam į Ameriką, ir pranešė apie jo sesers mirtį. Dėdė tuojau pat atrašė, laiškas buvo be galo šiltas — jis kvietė Adeliją atvykti pas jį. Paskutinis ilgo laiško sakinys skambėjo it meilus įsakymas: Atvažiuok į Ameriką. Tavo namai dabar čia, su manimi.

Adelija susikrovė kelis savo daiktus, pardavė arba išdalijo tuos, kurių negalėjo pasiimti, ir atsisveikino su gimtuoju Skiberenu bei vieninteliais namais, kuriuos kada nors turėjo...

Staigiai krestelėjęs lėktuvas sugrąžino Adeliją iš prisiminimų, ji atsilošė kėdėje, delne spausdama mažą auksinį kryželį, kurį visada nešiojo ant kaklo. Bandydama nuraminti kūliais besivartantį skrandį ji priminė sau, kad Airijoje nieko nebeturi, visi jos mylimi žmonės mirę, o Padrikas Kaneinas dabar vienintelis giminaitis — vienintelė grandis, siejanti ją su tuo, ką kadaise turėjo. Jai pavyko įveikti staigų keistos baimės priepuolį. Amerika ar Airija — koks skirtumas? Adelija nervingai truktelėjo pečiais. Kaip nors susidoros ir su šiuo iššūkiu. Juk iki šiol susidorodavo. Nebus našta dėdei, kurį pažinojo tik iš laiškų ir buvo susidariusi gana miglotą paveikslą — paskutinį kartą matė jį būdama vos trejų. Susiras darbą. Gal netgi toje pačioje arklių fermoje, apie kurią dėdė taip dažnai rašydavo laiškuose. Adelija nuo vaikystės mėgo gyvulius, o būdama smalsi daug apie juos sužinojo. Netgi išmoko gydyti, todėl dažnai būdavo kviečiama, kai kurio nors kaimyno karvė veršiuodavosi ar kumelė kumeliuodavosi. Mokėjo ir žaizdas susiūti. Nors nedidelio ūgio, Adelija buvo labai stipri. Be to, juk ji — Kanein.

Neverta abejoti, ji atras savo vietą Karališkosiose pievose, kur dėdė dirba grynakraujų ristūnų žirgyne, — drąsino save Adelija. Jai bent jau nereikės arti laukų ir melžti karvių, puikiausiai galės užsidirbti duoną plaudama indus. Mergina suraukė antakius ir susimąstė. Kažin, ar Amerikoje irgi reikia indų plovėjų?

Kai lėktuvas pagaliau nutūpė Virdžinijos valstijoje ir Adelija įžengė į Dalaso oro uosto terminalą, ją suglumino svetimų kalbų šurmulys ir galybė keisčiausių žmonių. Žvilgsnis užkliuvo už indų šeimynėlės, apsirengusios tautiniais drabužiais. Pasisukusi pamatė už rankų susikibusius du paauglius nutrintais džinsais, paskui kuriuos skuodė suplukęs vidutinio amžiaus verslininkas su odiniu lagaminu.

Pagaliau Adelija ėmė žvalgytis po laukiamąjį, tikėdamasi išvysti pažįstamą veidą. Baiminosi, kad per tokią skubą, kai visi lekia kaip be galvos, lengvai gali sutrypti kokį užsižiopsojusį žmogelį ir net nepastebėti.

— Ei, Di! Mažoji Di! — šūktelėjo prie jos skubantis tvirto sudėjimo nedidukas vyriškis su kupeta garbanotų žilų plaukų. Vos spėjusi sugauti žydrų, visai kaip jos tėvo akių žvilgsnį, Adelija atsidūrė stipriame ir draugiškame jo glėbyje. Mintyse šmėstelėjo, kad jau visą amžių niekas jos taip neglaudė. — Mažoji Di, bet kur tave pažinčiau. — Dėdė atstūmė ją nuo savęs ir šypsodamasis smalsiai nužvelgė jos veidą. — Atrodo, vėl žvelgiu į Keitę — tu gryniausia savo motinos kopija.

Kol Adelija bandė atgauti amą, dėdė gėrėdamasis ją apžiūrinėjo: sodrius kaštoninius plaukus, sunkiomis žėrinčiomis garbanomis krentančius ant pečių, dideles tamsiai žalias akis su tankiomis blakstienomis, riestą nosytę ir putlias lūpas — teta Letė sakydavo, kad dėl jų Adelija atrodo kaip akiplėša. Iš tikrųjų Adelija dabar labiau priminė nusigandusią fėją.

— Kokia tu gražuolė, — pagaliau tarė dėdė ir palaimingai atsiduso.

— Čia jūs, dėde Padrikai? — išlemeno Adelija. Ją užplūdo graudulys, o galvoje mintys dūzgė it bitės avily.

— O kas, tavo manymu, dar galėčiau būti? — jis žvelgė į ją tomis įstabiomis akimis, kurios juokėsi ir spinduliavo švelnumą, todėl visas Adelijos baimes, abejones ir klausimus kaipmat pakeitė džiaugsmas.

— Dėde Padi... — sumurmėjo ji apsivijusi rankomis jam kaklą.

Jiems važiuojant iš oro uosto Adelija apstulbusi dairėsi į šalis — dar niekada ji neregėjo tiek daug automobilių, kurie skriejo greitkeliu pašėlusiu greičiu. Pašėlęs judėjimas, o dar tas triukšmas — ir numirėlį iš kapo prikeltų. Adelija papurtė galvą ir apipylė dėdę klausimais: Ar toli jiems teks važiuoti? Ar Amerikoje visi važinėja taip greitai? Kiek žirgų yra Karališkosiose pievose ? Kada ji galės juos pamatyti? Klausimai sukosi galvoje ir biro iš lūpų, o dėdė Padis kantriai atsakinėjo, žavėdamasis švelniu lyg vasaros vėjelis jos akcentu.