Нора Робертс - Gražioji arklininkė

— Kas nors yra ne taip? — paklausė ji pasikeitusiu balsu.

Trevis Grantas pakėlė akis ir pažvelgė į ją žvilgsniu, kurio ji negalėjo suprasti.

— Tikras nusikaltimas, kad tokia gležna rankutė suskirdusi lyg grioviakasio.

Netikėtai sukrėsta švelnių jo žodžių Adelija atitraukė ranką ir užsikišo už nugaros.

— Atsiprašau, kad mano rankos ne lelijos žiedlapių švelnumo, pone Grantai. Bet tam darbui, kurį ketinu čia dirbti, man prireiks ne švelnių damos rankučių. O dabar atsiprašau — eisiu namo.

Ji staigiai nusisuko ir nukūrė per žolę lyg išgąsdintas triušiukas.

Paukščių giesmė pranešė apie pasibaigusią naktį — Adelija pabudo tekant saulei. Netverdama džiaugsmu dėl darbo, kuris jai atrodė lyg svajonių išsipildymas, mergina greitai apsirengė. Buvo įsitikinusi, kad įrodys Treviui Grantui, ką sugeba. Ji pagaliau turi naujus namus, naują gyvenimą — naują pradžią. Stebėdama tekančią saulę Adelija tvirtai žinojo, kad nauja diena atneš dar daugiau stebuklų.

Kepinamo kumpio kvapas atviliojo Padį į virtuvę. Kurį laiką jis stebėjo po virtuvę besisukiojančią Adeliją, kuri nė nenutuokė, kad yra stebima — niūniavo melodiją, jo girdėtą vaikystėje, ir priminė šviesią, nesugadintą jaunystę.

— Pats nuostabiausias vaizdas, kokį šios senos akys yra regėjusios per daugelį metų.

Adelija atsisuko į jį, o jos šypsena švietė ryškiau nei pati saulė.

— Labas rytas, dėde Padi. Šiandien tokia nuostabi diena!

Jiems pusryčiaujant Adelija užsiminė naktinio pasivaikščiojimo metu sutikusi Trevį Grantą.

— Tikėjausi šįryt pats judu supažindinti, — prisipažino Padis, kilstelėjęs antakį, ir atsikando kąsnelį traškaus kumpio. — Ką apie jį manai?

Adelija apdairiai pasilaikė savo nuomonę sau, tik truktelėjo pečiais.

— Esu tikra, kad jis puikus žmogus, dėde Padi, bet mačiau jį per trumpai, kad galėčiau ką nors tikro pasakyti, — tarė ji, bet pagalvojo, kad tas Trevis Grantas — arogantiškas chuliganas. — Papasakojau jam apie Tomo traumą ir pasakiau, kad dabar aš išjodinėsiu Jo Didenybę.

— Nejaugi? — Padis šyptelėjo, tepdamasis ant duonos uogienės. — Ir kaip jam tai patiko?

— Manau, kad ponas Grantas pakankamai nuovokus ir pasitiki Padriko Kaneino nuomone, — tarė Adelija ir po stalu sukryžiavo pirštus svarstydama, ar užsidirbo dar vieną minusą tetos Letės taip dažnai minėtoje „Angelų pastabų knygoje”.

Netrukus ji jau stovėjo priešais Jo Didenybę, glostė jam nosį ir meiliai kalbino. Mergina nė nenujautė, kad pora žydrų akių atidžiai ją stebi.

— Labas rytas, Padi. Girdėjau, kad nusamdei naują pagalbininkę.

Padis baigė pokalbį su Henku ir atsisuko į aukštaūgį vyrą.

— Labas rytas, Trevi. Di minėjo, kad jau buvote susitikę praėjusią naktį?

— Tikrai? — šyptelėjo Trevis, nenuleisdamas akių nuo merginos su žirgu.

— Palauk, kol pamatysi tą mažulę jodinėjant, — įsiterpė Henkas, purtydamas galvą. — Ji mane tiesiog apstulbino.

Trevis linktelėjo galvą.

— Netrukus pamatysime, — sutiko jis ir pasuko prie Adelijos, kuri vis dar kažką kuždėjo ristūnui. — Labas rytas, skiedrele. Ar tavo pašnekovas tau atsako?

Adelija krūptelėjo iš netikėtumo ir pasipiktinusi atrėmė pašaipą:

— O kaipgi, pone Grantai, savaip atsako.

Mergina bandė prasprūsti pro jį, tačiau

Trevis Grantas sučiupo ją už riešo.

— Dievulėliau, nejaugi čia mano darbas? — jis perbraukė pirštu per didžiulę mėlynę jai ant rankos. Adelija pakėlė akis.

— Taip, jūsų, — patvirtino.

Jis prisimerkė nepaleisdamas jos riešo.

— Reikės atsargiau elgtis su tavimi, mažoji Di, tiesa?

— Ši mėlynė man ne pirma, ir tikrai ne paskutinė, bet jūs daugiau neturėsite progos kelti prieš mane ranką, pone Grantai, — ji staigiai užšoko ant Jo Didenybės ir išjojo į treką. Padžiui davus ženklą, žirgas pasileido risčia lygiu, vienodu žingsniu aplink aptvarą.

— Juk nemanai, kad išsikrausčiau iš proto priimdamas į darbą savo dukterėčią, vaikine?

— Prisipažinsiu, tą akimirką, kai išgirdau, kad ją nusamdei, suabejojau tavo sveiku protu, — atsakė Trevis, neatitraukdamas akių nuo mažutės merginos, prisiglaudusios prie žirgo. — Vis dėlto aš pasitikiu tavimi, juk niekada nesi manęs nuvylęs.

Vėliau Adelija darbavosi arklidėse, nepaisydama Padžio prieštaravimų — išsireikalavo, kad jai būtų leista padėti prižiūrėti kelis žirgus. Išgirdusi bruzdesį sau už nugaros mergina atsisuko, pamatė du berniukus, panašius kaip du vandens lašai, ir net užsimerkė netikėdama savo akimis.

— Dieve sergėk, aš tikrai kraustausi iš proto! Regis, dvejinasi akyse.

Berniukai sukikeno ir unisonu pareiškė:

— Mes dvyniai.

— Tikrai? — ji lengviau atsiduso. — Džiaugiuosi, nes pamaniau, kad mane kažkas užkerėjo.

— Tu kalbi kaip Padis, — pastebėjo vienas iš dvynių, apžiūrinėdamas ją su neslepiamu smalsumu.

— Nejau? — Adelija nusišypsojo. Berniukai buvo kokių aštuonerių metų, tamsūs it čigoniukai, mitriomis rudomis akutėmis. — Tikriausiai todėl, kad esu jo dukterėčia. Aš — Adelija Kanein, neseniai atvykau iš Airijos.

Berniukų veidelius užtemdė abejonė.

— Jis vadina tave mažąja Di, bet juk tu visai nesi maža, o jau suaugusi, — nusiskundė vienas, o kitas pritariamai linksėjo galva.

— Teisybė. Bijau, kad tokia ir liksiu. Kai dėdė Padis matė mane paskutinį kartą, buvau dar visai mažytė. Nelabai tepaaugau nuo to laiko, todėl ir likau jam mažąja Di. O kokie jūsų vardai? — pasiteiravo ji, padėjusi į šalį šepetį arkliams šukuoti.

— Markas ir Maikas, — pranešė jie vienu balsu.

— Galite nesakyti, kuris esate kuris, — tarė Adelija ir primerkė savo žalias akis. — Pabandysiu atspėti. Man tai puikiai sekasi, — ji pamakalavo rankomis jiems virš galvų, tuo prajuokindama vaikus. — Tu esi Markas, o tu — Maikas, — nusprendė dėdama rankas jiems ant galvelių.

Dvi poros akių susmigo į ją susižavėjusios.

— Iš kur žinai? — paklausė Markas.

— Esu airė, — paaiškino ji tramdydama šypseną. — Mes, airiai, beveik visi esame kerėtojai.

— O ką reiškia kerėtojai ? — smalsiai jos paklausė Maikas.

— Tai reiškia, kad turiu keistų, paslaptingų galių, — patikino juos Adelija, teatrališkai mostelėjusi ranka. Berniukai susižvalgė — buvo aišku, kad tai jiems padarė įspūdį.

— Markai, Maikai! — pasigirdo balsas ir arklidėje pasirodė moteris. Pamačiusi berniukus ji beviltiškai papurtė galvą. — Taip ir maniau, kad rasiu jus čia.

Adelija pažvelgė į moterį ir apstulbo pamačiusi, kokia ji graži ir elegantiška — aukšta ir liekna, vilkėjo paprastai, tačiau Adelijai atrodė, kad nuostabiai gražiai: tamsiai mėlynas kelnes ir balto šilko palaidinę. Juodi žėrintys plaukai bangavo aplink veidą. Švelnios rausvos lūpos, daili tiesi nosis ir žydros akys ilgomis blakstienomis — visai tokios pat kaip Trevio.

— Tikiuosi, jie netrukdė tau, — atlaidžiai tarė moteris, pažvelgusi į Adeliją. — Jų neįmanoma sugaudyti.

— Ne, ponia, jie man netrukdo, — atsakė Adelija įsitikinusi, kad gražesnės moters dar nebuvo sutikusi. — Puikūs vaikinai, mes ką tik susipažinome.

— Tu tikriausiai Padžio dukterėčia Adelija, — nusišypsojo moteris savo puikiomis lūpomis.

— Taip, ponia, — patvirtino Adelija ir pati šiaip taip išspaudė šypseną, vis svarstydama, kaip jaučiasi moteris, kai yra tokia liauna kaip gluosnis.

— Aš esu Triša Kolins, Trevio sesuo, — moteris ištiesė ranką ir Adelija baimingai susigūžė. Po vakarykščio Trevio komentaro ji susirūpino dėl savo rankų ir dabar nežinojo, kaip elgtis. Kaip gali savo šiurkščia, suskirdusia ranka paliesti šią švelnią būtybę?! Vis dėlto nenorėjo pasirodyti nemandagi, todėl nusibraukė delną į džinsus ir paspaudė jai ištiestą ranką. Triša Kolins pastebėjo Adelijos abejones ir palietusi jos ranką suprato jų priežastį, tačiau nutylėjo.