Нора Робертс - Gražioji arklininkė

— O kur aš dirbsiu?

Dėdė Padis atitraukė akis nuo kelio ir pažvelgė į Adeliją.

— Tau nereikės dirbti, Di.

— Ak, dėde Padi, tai neįmanoma, — karštai pareiškė ji, atsisukusi į dėdę. — Galiu dirbti su žirgais. Aš nusimanau, kaip elgtis su gyvuliais.

Dėdė Padis abejodamas suraukė tankius žilus antakius.

— Juk ne tam priverčiau tave keliauti tokį kelią, kad užversčiau darbais, — tarė jis ir Adelijai nespėjus nė cyptelėti tęsė: — Neįsivaizduoju, ką pagalvotų Trevis, jeigu sumanyčiau ten įdarbinti savo tikrą dukterėčią.

— Ak, aš sutikčiau dirbti bet ką, — Adelija nusibraukė ant veido užkritusias neklusnias kaštonines garbanas. — Galiu prižiūrėti žirgus, kuopti arklides, vežioti šiaudus — man nesvarbu. — Nejučia ji nutaisė gailią miną: — Prašau, dėde Padi... Jei nenusitversiu kokio darbo, jau po savaitės imsiu lipti ant sienų.

Mažoji Adelija laimėjo šį žvilgsnių mūšį — Padis spustelėjo jai ranką.

— Pamatysim.

Įsitraukusi į pokalbį ir užburta pamišėliško eismo greitkelyje Adelija visai prarado laiko pojūtį. Kai Padis įvažiavo į kelią link namo ir trumpam sustabdė automobilį, ji vėl apsidairė nustebusi.

— Čia jau Karališkosios pievos , Di, — dėdė Padis plačiai mostelėjo ranka. — Tavo naujieji namai.

Įvažiavimą puošė aukštos akmeninės kolonos, ilgas vingiuotas kelias iš abiejų pusių buvo apsodintas krūmais, kurie žadėjo netrukus apsipilti žiedais. Banguojančios kalvos buvo padengtos aksomine žole, tolumoje tingiai ganėsi žirgai.

— Kaip Dievą myliu, puikiausias žirgynas visoje Merilendo valstijoje, — su pasididžiavimu balse pridūrė Padis, pajudėjęs vingiuotu keliuku. — O jeigu atvirai — Padriko Kaneino nuomone, jis pats geriausias visoje Amerikoje.

Jie pasuko už posūkio ir nuo reginio, kuris atsivėrė prieš akis, Adelijai užgniaužė kvapą. Senas blausių akmenų pastatas buvo milžiniškas, — o gal tik jai taip pasirodė? Daugybė langų žėrėjo saulėje lyg didžiulės skvarbios akys. Didžiuliai ir ryškūs, jie išsiskyrė blausaus mūro fone. Dviejų viršutinių aukštų langus dabino grakštūs balkonėliai iš kalto metalo, išraityti it puikiausi nėriniai. Namas stovėjo šiek tiek nuožulniai nusidriekusioje, visai neseniai nukirptoje vejoje, o aplink — įvairiausi krūmai ir didingi medžiai, dar tik bundantys iš žiemos miego.

— Gražu, tiesa, Di?

— Aha, — pritarė Adelija, apstulbusi nuo namo dydžio ir subtilios elegancijos. — Didingiausias iš visų, kokį kada nors esu regėjusi.

— Na, mūsiškis nėra toks didingas, — dėdė pasuko automobilį į kairę, nes kelias prie akmeninio pastato šakojosi. — Bet vis tiek miela vietelė, tikiuosi, būsi ten laiminga.

Adelija šypsodamasi atsisuko į dėdę Padį, jos veidelis buvo gražus it paveikslėlis.

— Aš tikrai būsiu laiminga, dėde Padi, jei tik tu būsi su manimi, — užtikrino ji ir apimta švelnių jausmų pakštelėjo jam į skruostą.

— Ak, Di, aš taip džiaugiuosi, kad atvažiavai, — jis stipriai suspaudė jai ranką. — Su savimi tu atsivežei pavasarį.

Staiga automobilis vėl sustojo, Adelija pažvelgė pro priekinį stiklą ir net išsižiojo iš nuostabos. Jos žvilgsnį prikaustė didžiulis ovalo formos trekas, šalia kurio stovėjo didelis baltas pastatas — Padis paaiškino, kad tai arklidės. Aplinkui buvo sustatyta daugybė pakylų ir tvorelių, oras dvelkė šienu ir arkliais.

Adelija dairėsi aplinkui negalėdama atsikvošėti — ji važiavo iš vienos fermos į kitą, o jautėsi patekusi į visai naują pasaulį. Airijoje ferma buvo vadinamas gabalas dirbamos žemės, nedidukas kluonas, kuriam verkiant reikėjo remonto, ir rėžis ganomos pievos. O čia vien nuo erdvės buvo galima pakvaišti — ir šitiek žemės priklauso vienam vieninteliam žmogui. Bet to, visur — ideali tvarka: arklidės baltutėlės, aptvarai tvarkingi. Tolumoje, kur buvo matyti iškilios kalvos, ganėsi kumelės, o aplink jas džiaugsmingai laigė maži kumeliukai.

Trevis... Grantas. Adelija prisiminė savininko vardą iš Padžio laiškų. Trevis Grantas tikrai sugeba rūpintis savo nuosavybe...

— O štai ir mano namai, — parodė Padis pro savo langą. — Dabar jau ir tavo.

Pažvelgusi ton pusėn Adelija net sukrykštė iš džiaugsmo. Pirmame pastato aukšte buvo garažas, kuriame, kaip ji vėliau sužinojo, laikomi sunkvežimiai žirgams pervežti. Virš jo dunksojo akmeninis statinys, beveik du kartus didesnis už namelį, kuriame ji praleido visą savo gyvenimą. Tai buvo mažutė didžiojo namo kopija — iš tokio paties dulsvo akmens, su žėrinčiais langais, kuriuos dabino dailūs balkonėliai.

— Eime į vidų, Di, turi apžiūrėti savo naujuosius namus.

Dėdė palydėjo Adeliją siauručiu akmenimis grįstu takeliu iki paradinių durų, plačiai atvėrė jas ir praleido merginą pirma savęs.

Adelija pateko į šviesų, jaukų kambarį žalsvomis sienomis ir ąžuolinėmis grindimis. Šviesiu audiniu aptraukta sofa ir toks pat fotelis kvietė ją įsitaisyti priešais židinį, jeigu diena vėsi, arba rymoti svajingai įsmeigus žvilgsnį į kalvas už lango, papuošto permatomomis užuolaidomis.

— Ak, dėde Padi! — šūktelėjo ji, paskui atsiduso ir išraiškingai iškėlė rankas.

— Eime, Di, aprodysiu tau visa kita.

Padis nusivedė ją toliau. Adelijos akys sulig kiekvienu žingsniu vis labiau plėtėsi — ją stulbino ryškiai geltona it saulė virtuvės įranga, lygūs kaip stiklas paviršiai, dramblio kaulo spalvos vonia, kurioje būtų galima valandų valandas mirkti karštame putotame vandenyje.

— O čia, brangioji, tavo kambarys.

Jis atidarė duris tiesiai priešais vonios kambarį ir Adelija žengė vidun. Kambarys nebuvo itin didelis, bet jai atrodė tarsi salė. Pilkšvai melsvos sienos, ant didžiulių langų pleveno baltos užuolaidos. Melsva ir balta spalva buvo išmarginta gėlėta lovatiesė, o ant medinių grindų tysojo baltas minkštutis kilimas. Ant klevo spintos kabantis veidrodis atspindėjo Adelijos veide sustingusią džiugesio išraišką. Mintis, kad šis kambarys dabar priklauso jai, netikėtai prišaukė ašaras. Adelija nurijo jas ir apsisukusi puolė dėdei ant kaklo.

Kiek vėliau jie patraukė per pievelę prie arklidžių. Adelija buvo nusivilkusi suknutę, su kuria atkeliavo, ir įsmukusi į daug mielesnius jai džinsus bei medvilninius marškinėlius, o kaštonines garbanas susislėpusi po išblukusia melsva kepuraite. Ji įtikino dėdę, kad poilsio jai visai nereikia, o labiausiai už viską norinti apžiūrėti arklius. Padis nesugebėjo atsilaikyti — žibančios ir maldaujančios Adelijos akys jį nuginklavo.

Artėdami prie arklidžių jie pamatė būrelį žmonių, kurie buvo susirinkę aplink bėrį. Jie dar nepastebėjo, kad Padis su Adelija netoliese ir kalbėjosi garsiai, susijaudinę.

— Kažin, kas ten nutiko? — susirūpino Padis.

— Sveikas, Padi, gerai, kad sugrįžai, — pasisveikino aukštas stambus vyras. Jam, regis, palengvėjo širdis. — Jo Didenybė vėl pašėlo ir kaip reikiant įspyrė Tomui.

Padis pažvelgė į nediduką liesą bernioką, kuris sėdėjo ant žemės apsikabinęs skaudančią koją ir kažką burbėjo panosėje.

— Ei, vaikine, ar labai prastai? Ar kas nors lūžo?

— Ne, nieks nelūžo, — papurtė galvą vaikinas, jo balse ir veide buvo daugiau nusivylimo nei skausmo. — Bet kelias dienas tikriausiai negalėsiu jodinėti. — Jis metė į bėrį apmaudų žvilgsnį, bet tuoj pralinksmėjo. — Gal tas žirgas ir yra pats eikliausias keturkojis padaras, bet jo būdas — kaip pasiutusios katės.

— Jo žvilgsnis ramus, — pareiškė Adelija ir kelios poros akių pirmą kartą susmigo į ją.