Нора Робертс - Gražioji arklininkė

Здесь есть возможность читать онлайн «Нора Робертс - Gražioji arklininkė» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, Жанр: Любовные романы, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Gražioji arklininkė: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Gražioji arklininkė»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Jie nukeliavo tolimą kelią ieškodami savo laimės. Ir surado amžiną meilę.
Gražutę Adeliją likimas nubloškia į svajonių šalį Ameriką. Gavusi darbą žirgyne mergina nesitveria džiaugsmu. Tik susitikus su žirgyno savininku kaskart žyra kibirkštys – Adelijai sunku suvaldyti aštrų liežuvėlį, o Treviui Grantui smagu ją erzinti. Vis dažniau jų keliai susibėga, Adelijos širdyje įsižiebia meilė...

Gražioji arklininkė — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Gražioji arklininkė», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

— Čia Adelija, mano dukterėčia. Di, čia Henkas Manersas, trenerio padėjėjas. Tas vaikinas ant žemės — Tomas Buklėjus, jis išjodinėtojas. Džordžas Džonsonas ir Stenas Bylas — arklininkai.

Kai supažindinimas buvo baigtas, Adelija vėl atsisuko į žirgą.

— Jie tavęs nesupranta, tiesa? O tu juk tikras šaunuolis.

— Panele, — perspėjo Henkas, kai Adelija ištiesė ranką, norėdama paglostyti žirgui galvą, — jumis dėtas to nedaryčiau. Visų pirma, jis ne itin gerai nusiteikęs, o ir šiaip nepažįstamų neprisileidžia.

— Na jau, juk tuoj susipažinsime, — ji šypsodamasi paglostė Jo Didenybei nosį ir šis suprunkštė išplėtęs šnerves.

— Padi, — bandė tvarkyti reikalus Henkas, bet Padis tik pakėlė ranką tildydamas.

— Tu puikus žirgas, tikras gražuolis. Tikra teisybė, dar nemačiau kito tokio, kuris galėtų tau prilygti, — kalbėjo Adelija, glostydama jam kaklą, paskui šoną. — Esi sutvertas bėgioti — tvirtos ilgos kojos, plati krūtinė. — Adelija nesiliovė jį glosčiusi, o žirgas ramiai stovėjo pastatęs ausis. Tada ji paglostė jam nosį ir priglaudė galvą prie kaklo. — Kertu lažybų, kartais jautiesi vienišas, nes neturi su kuo pasikalbėti.

— Tegul mane žaibas trenkia, — apstulbęs papurtė galvą Henkas, nes Adelija ramiausiai glostė padūkėlį žirgą. — Jis niekam neleidžia šitaip elgtis, netgi tau, Padi.

— Ir gyvuliai turi jausmus, pone Manersai, — atsitraukusi nuo žirgo kaklo ir atsisukusi į vyrus tarė Adelija. — Jo Didenybei trūksta dėmesio.

— Na, mažoji panele, atrodo, tu jau radai kelią į jo širdį, — pralinksmėjo Henkas, nužvelgdamas ją susižavėjimo kupinu žvilgsniu, paskui atsisuko į Padį. — Vis dėlto Jo Didenybę reikia prajodinėti. Paskambinsiu Styvui...

— Dėde Padi, — Adelija susijaudinusi čiupo dėdei už rankos, jos akys žibėjo. — Aš galiu jį prajodinėti. Leiskite man...

— Nemanau, kad tokia mažutė panelė kaip tu galėtų suvaldyti karštakošį Jo Didenybę, — įsiterpė Henkas Padžiui dar nespėjus išsižioti. Adelija išsitiesė visu savo metro penkiasdešimt penkių centimetrų ūgiu ir iškėlė smakrą.

— Nėra nė vieno keturkojo, kuriuo nesugebėčiau joti.

— Ar Trevis dar negrįžo? — vos sutramdęs šypseną Padis kreipėsi į Henką.

— Ne, — jis klausiamai dėbtelėjo į Padį. — Tu juk neketini leisti jai joti.

— Man regis, Adelija kaip tik tinkamo svorio... neturėtų sverti daugiau kaip pusę centnerio, — kasydamasis smakrą jis atidžiai nužvelgė dukterėčią.

— Padi, — Henkas uždėjo ranką jam ant peties, bet nieko nepešė.

— Tu juk Kanein, tiesa, mergyt? Po galais, jeigu sakai, kad gali su juo susitvarkyti — tai tikrai gali.

Adelija dėbtelėjo į dėdę ir užtikrino, kad ji — tikra Kanein.

— Velniai žino, ką pasakys bosas, kai sužinos, — burbtelėjo Henkas supratęs, kad prieš šią šeimynėlę nepakovosi.

— Palik tai man, — ramiai pareiškė Padis. Atrodė, kad pasitikėjimo savimi jam nestinga.

Dar kartą gūžtelėjęs pečiais ir nusikeikęs po nosimi Henkas nusprendė, kad Padis prarado sveiką nuovoką.

— Vieną ratą aplink treką, Di, — paliepė dėdė. — Leisk jam bėgti tokiu žingsniu, kad pajėgtum suvaldyti. Iš akių matau, kad Jo Didenybė pasistengs primesti savo valią.

Adelija pasitaisė kepurę ir linktelėjo, neatitraukdama akių nuo žirgo, kuris tvirtomis kanopomis nekantriai trypė ir kapstė žemę. Paskui lengvai įšoko į balną ir pro Henko plačiai atvertus vartus nurisnojo į treką. Žirgas suskersavo, paskui atsistojo tiesiai, tada Adelija pasilenkė ir kažką sušnibždėjo jam į ausį.

— Ar tu jau pasirengusi, Di?! — šūktelėjo Padis ir išsitraukė chronometrą.

— Taip, mudu pasirengę! — ji išsitiesė balne ir giliai įkvėpė.

— Pirmyn! — šūktelėjo Padis ir žirgas pasileido šuoliais.

Prisiglaudusi jam prie kaklo Adelija leido žirgui lėkti laisvai, nė kiek nestabdydama. Vėjas plakė per veidą, gėlė akis, jie nešėsi į priekį tokiu greičiu, kokio ji dar nebuvo patyrusi, nors seniai troško. Tai buvo laukinis, kvapą gniaužiantis nuotykis, ir žirgas, ir raitelė mėgavosi nevaržomais pojūčiais — juodu it suaugę vienas su kitu skriejo treko ovalu, saulė, vėjas ir pašėlęs greitis buvo jų bendrakeleiviai. Adelija kvatojo ir kažką šaukė savo partneriui žirgui, jausdamasi laisva, pagaliau atsikračiusi taip ilgai ją slėgusių rūpesčių ir nerimo. Akimirką jai atrodė, kad joja ant debesies žėrinčio dangaus skliautu, kur nereikia niekam paklusti ir už nieką jaustis atsakinga — tai priminė jai nerūpestingą vaikystę. Artėjant prie finišo mergina palengva prilaikė žirgą, o kai jis sustojo, apsikabino jo žvilgantį kaklą.

— Tegu mane kur velniai, — apstulbęs išspaudė Henkas.

— O tu ko tikėjaisi? — pasiteiravo Padis, išdidus it gaidys su dviem uodegom. — Ji juk Kanein, — pridūrė tiesdamas Henkui chronometrą. — Beje, rezultatas visai neprastas. — Tada dar kartą išdidžiai nusišypsojo ir patraukė prie Adelijos, kuri jau buvo nušokusi nuo žirgo.

— Ak, dėde Padi! — šūktelėjo ji nusiėmusi kepurę, o akys žėrėjo lyg smaragdai nuraudusiame veide. — Jo Didenybė — pats nuostabiausias žirgas visame pasaulyje. Atrodė, kad joju pačiu Pegasu!

— Puikiai jojai, mažoji panele, — pagyrė Henkas ir ištiesė jai ranką, iš susižavėjimo purtydamas galvą. Jautėsi apstulbintas ne tik tobulo jojimo, bet ir nuostabių spindinčių plaukų, kurie dabar laisvai krito Adelijai ant pečių.

— Dėkoju, pone Manersai, — ji šypsodamasi paspaudė jo ištiestą ranką.

— Henkai...

— Henkai, — šypsodamasi pasitaisė Adelija.

— Na, Adelija Kanein, — kreipėsi į ją Padis, apkabinęs ranka per pečius, — Karališkosios pievos ką tik nusamdė dar vieną išjodinėtoją. Tu gavai darbą.

Tą naktį Adelija gulėjo lovoje negalėdama užmigti ir spoksojo į lubas. Tiek daug visko nutiko pastarosiomis dienomis, kad mintys malėsi galvoje, neleisdamos pailsėti ir kūnui.

Po pasijodinėjimo ristūnu ji apžiūrėjo arklides ir žirgus, susipažino su kitais žirgyno darbuotojais, užsuko į balninę, kur apstulbo pamačiusi kalnus odinių daiktų ir odos gabalų — tiek per visą gyvenimą nebuvo regėjusi vienoje vietoje. Tokia daugybė naujų veidų, daiktų ir įvykių — ir viskas per vieną dieną.

Griežtai atsisakęs bet kokios pagalbos Padis ruošė vakarienę, o ji tik stebėjo, kaip jis smagiai sukiojasi po virtuvę. Indaplovė jai atrodė tikras miražas, ne buities technika, o mašina, kuri vos paspaudus mygtuką išplauna ir išdžiovina indus — stebuklų stebuklas. Viena, kai apie tai perskaitai kokiame žurnale ar išgirsti iš kaimyno, bet viską pamatyti savo akimis... Ne, lengviau įtikėti laumėmis ir nykštukais. Kai atsidususi ji taip ir pasakė dėdei, šis kvatojosi iki ašarų, o paskui čiupo ją į glėbį taip stipriai, kaip tąkart oro uoste.

Jie pavakarieniavo prie nedidelio staliuko šalia virtuvės lango, o tada Adelijai teko atsakyti į nesibaigiančius dėdės klausimus apie Skibereną. Vakarienė praėjo smagiai, Padis kvatojosi klausydamasis emocingų jos pasakojimų. Adelija vaizdingai piešė kaimo gyvenimo įvykius, savo žodžius palydėdama rankų mostais, jos antakiai čia kilo, čia leidosi — nebuvo sunku atspėti, kad kai ką ji, švelniai tariant, šiek tiek persūdydavo.

Dėdė pastebėjo, kad merginos paakiai kiek pajuodę, todėl paragino anksčiau atsigulti, o jos pasipriešinimą nugalėjo gudriai pareiškęs, kad rytą ji turinti būti žvali.

Adelija pakluso ir ilgam pasinėrė į karštą vonią, mėgaudamasi neįprasta jai prabanga, kurią teta Letė būtų pavadinusi nuodėmingu laiko švaistymu. Bet kai pagaliau išsitiesė švariuose minkštutėlaičiuose pataluose, suprato — atsipalaiduoti nepavyks. Smegenys buvo nuvargintos naujų potyrių ir įspūdžių, o kūnas, pripratęs būti alinamas iki išsekimo, nejausdamas jokio nuovargio atsisakė užmigti. Išsliuogusi iš lovos mergina nusivilko naktinius marškinius, vėl įsliuogė į džinsus ir marškinėlius, plaukus susikišo po juokinga kepuraite ir išsliūkino iš miegančio namo.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Gražioji arklininkė»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Gražioji arklininkė» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Нора Робертс - Удержи мечту
Нора Робертс
Нора Робертс - Последний шанс
Нора Робертс
Нора Робертс - Ошибка смерти
Нора Робертс
Нора Робертс - Смуглая ведьма
Нора Робертс
libcat.ru: книга без обложки
Нора Робертс
Нора Робертс - Мои дорогие мужчины
Нора Робертс
Нора Робертс - Пляска богов
Нора Робертс
Нора Робертс - Игры ангелов
Нора Робертс
Нора Робертс - Ночь смерти
Нора Робертс
Нора Робертс
Неизвестный Автор
Отзывы о книге «Gražioji arklininkė»

Обсуждение, отзывы о книге «Gražioji arklininkė» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x