Нора Робертс - Gražioji arklininkė

Tuo metu arklidėse pasirodė Trevis, Padis ir dar vienas smulkaus sudėjimo vyras, kurio Adelija nebuvo mačiusi.

— Padi! — šuktelėjo dvyniai ir puolė prie jo.

— Ką aš matau?! Ar tik čia ne Meškiukas su Lokiuku? Na, ko jau spėjote prikrėsti šią puikią dieną?

— Mes atėjome susipažinti su Di, — pranešė Markas. — Ji atspėjo, kuris iš mudviejų yra kuris.

— Tikra kerėtoja, — rimtai pareiškė Maikas.

Padis linktelėjo galva ir šelmiškai mirktelėjo Adelijai.

— Taip, tiesa. Kai kurie iš Kaneinų turi ypatingų galių.

— Čia Adelija Kanein, — vos šyptelėjęs pristatė Adeliją Trevis. — O čia daktaras Robertas Lomanas, mūsų veterinaras.

— Malonu susipažinti, daktare, — pasisveikino Adelija, sumaniai slėpdama rankas už nugaros.

— Robas užsuko apžiūrėti Solomės, — paaiškino Padis. — Ji netrukus kumeliuosis.

Mažosios kerėtojos veidelis nušvito. Trevis klausiamai kilstelėjo antakį.

— Gal norėtum ją pamatyti, Adelija?

— Labai norėčiau, — prisipažino mergina ir apdovanojo jį šypsena, ankstesnio pykčio neliko nė pėdsako.

— Ji jau turėtų kumeliuotis, — paaiškino Trevis jiems einant pro gardus. — Mūsų gražuolio gimimo diena sausio pirmąją, kergdami stengiamės į tai atsižvelgti. Solomę įsigijome prieš šešis mėnesius, žinoma, ji jau buvo kumelinga. Solomė grynakraujė, žirgas, su kuriuo ji buvo sukergta, tos pačios veislės kaip ir Jo Didenybė.

— Tikriausiai į tą kumeliuką dedate dideles viltis, — tarė Adelija, prisiminusi Jo Didenybės būdą ir eiklumą.

— Galima sakyti, kad dedame, — šypsodamasis patvirtino Trevis ir uždėjęs ranką Adelijai ant peties pasuko ją į aptvarą. — Adelija, — iškilmingai tarė jis, vaidindamas oficialią ceremoniją, — susipažink su Solome.

Adelija net atsiduso iš susižavėjimo pamačiusi sartą kumelę juodais blizgančiais karčiais. Ji perbraukė delnu per baltą dėmę jai ant kaktos ir pažvelgė į tamsias, protingas akis.

— Kokia tu gražuolė, — pagyrė. Švelnus jos prisilietimas buvo sutiktas draugišku prunkštelėjimu.

— Tikriausiai norėsi apžiūrėti iš arčiau, — tarė Trevis ir atidaręs gardo dureles mostelėjo Adelijai, kad užeitų.

Ji įėjo į gardą pirma, Trevis su veterinaru — iš paskos, ir tyliai kažką kalbėdama kumelei apžiūrėjo išsipūtusį pilvą, švelniai liesdama jį jautriais pirštais. Po kelių akimirkų atsisuko ir susirūpinusi pažvelgė į linksmas Trevio akis.

— Kumeliuko negera padėtis.

Žydrose akyse juokas išblėso, šmėstelėjo susirūpinimas.

— Teisybė, panele Kanein, — sutiko Robertas Lomanas. — Jūsų diagnozė tiksli. — Jis irgi perbraukė kumelei per pilvą. — Tikimės, kad apsivers, kol ateis laikas.

— Nedaug vilčių, nes laikas jau beveik atėjo.

— Tiesa, vilčių nedaug, — veterinaras atsisuko į ją šiek tiek nustebęs ir susidomėjęs. — Turime būti pasirengę priimti kumeliuką sėdmenine pirmeiga. Kur nors to mokėtės?

— Ne, tiesiog kalbu iš patirties, — Adelija gūžtelėjo pečiais. Jautėsi sutrikusi, kad atsidūrė dėmesio centre. — Airijoje teko talkinti veterinarui. Esu priėmusi kumeliukų, siuvusi žaizdas, gydžiusi lūžius.

Ji išėjo iš gardo ir atsistojusi prie Padžio stebėjo, kaip veterinaras toliau dirba savo darbą. Padis apkabino ją per pečius ir Adelija priglaudė prie jo galvą.

— Bijau net pagalvoti, kaip jai bus sunku. Kartą turėjome tokį atvejį, man teko apsukti kumeliuką, — tai prisiminusi ji atsiduso. — Vis dar matau ją, vargšelę, patikliai žvelgiančią į mane. Buvo labai sunku suteikti jai skausmo.

— Tu pati apsukai kumeliuką? — paklausė Trevis, sugrąžindamas ją iš prisiminimų. — Tai sunkus darbas net stipriam vyrui, o ką jau kalbėti apie tokią smulkutę merginą kaip tu.

Adelija susierzino ir išsitiesė visu ūgiu.

— Gal aš ir nesu aukšta, pone Grantai, bet pakankamai stipri, kad padaryčiau viską, ką reikia, — ji dėbtelėjo į jį ir išdidžiai atkišo smakrą. — Štai ką jums pasakysiu: nors esu daug žemesnė už jus, dirbti galiu nė kiek ne mažiau.

Tramdydamas juoką Padis įsistebeilijo į tašką lubose, o Trevis įsmeigė į Adeliją ramų, bet atkaklų žvilgsnį. Ji tuojau pat apsisuko ir patraukė link durų.

— Ar tu tikrai matei, kaip kumelė atsiveda kumeliuką, Di? — dvyniai pasileido paskui ją, krykšdami iš susižavėjimo.

— Daug kartų mačiau. Ir ne tik kumelės. Mačiau, kaip jauniklius veda karvės, kiaulės ir kitokie gyvuliai, — ji paėmė juos už rankučių ir jie drauge patraukė cementiniu grindiniu. — Kartą priėmiau dvynius ėriukus, tai buvo tikrai nuostabus vaizdas...

Trevis lydėjo ją žvilgsniu, kol balsas nutilo tolumoje.

Kitos kelios dienos Adelijai prabėgo ramiai, ji ėmė apsiprasti su nauju gyvenimu ir nauja aplinka. Kai tekdavo kalbėti su Treviu, stengdavosi prilaikyti liežuvį, nors atrodė, kad jam taip ir knieti ją išprovokuoti. Tas vyras pabudino joje keistus jausmus, kurių Adelija nepajėgė nei suvokti, nei pažaboti. Vienintelis būdas su jais kovoti — kandžiai atsikirsti ir žybtelėti akimis. Todėl naktimis ji priekaištaudavo sau, kad nepajėgia suvaldyti karšto būdo, bet kai kitą dieną susitikdavo su juo, visos pastangos nueidavo perniek.

Kartą ji netyčia pastebėjo Trevį, einantį link arklidžių. Vyras trykšte tryško energija, mėlyni džinsiniai marškiniai buvo gražiai aptempę raumeningus pečius. Širdelėje kažkas keistai suspurdėjo, Adelija atsiduso ir piktai prikando lūpą. Nusprendė, kad tai tik dėl to, jog jis toks gražus ir stiprus — tiesiog tobulas. Ji nušoko nuo eržilo, kurį buvo išsivedusi prajodinėti, ir energingai pakasė jam per kaklą. Jėga ir galia... Šios savybės Adeliją visada žavėjo. Tuo pasižymėjo ir šis stiprus, puikiai sudėtas žirgas. Visi, su kuriais Adelija susipažino šiame žirgyne, žavėjosi Treviu Grantu ir jį gerbė. Jo įsakymai buvo vykdomi nedelsiant, ir tik Padis turėjo teisę patarti ar suabejoti.

Bet juk ji yra Adelija Kanein, — priminė sau mergina, — ir nė vienas vyras negali jos pranokti. Ji nevaidins tarnaitės ir nesilankstys jam einant pro šalį. Juk dirba savo darbą — o dirba gerai. Dėl to jis neturėtų priekaištauti. O kalbėti ji gali ką nori, ir tegu velniai jį griebia, jeigu jam tai nepatinka!

Kiekvieną pavakarę Adelija užsukdavo pas Solomę. Mergina buvo įsitikinusi, kad ši kumeliuosis netrukus — kumelei tai bus sunkus išbandymas, todėl kiekvieno apsilankymo metu Adelija kaip įmanydama stengdavosi ją nuraminti.

— Greitai tu turėsi gražų ir stiprų kumeliuką, — tarė ji išeidama ir uždarydama gardo dureles. — Tada norėčiau pasiimti judu abu ir mauti kur nors iš čia. Kaip manai, ką darytų tavo ponas?

— Tikriausiai labai norėtų tave pakarti už arkliavagystę.

Atsisukusi Adelija išvydo galingą Trevio figūrą — vyras stovėjo tingiai atsirėmęs į gretimą gardą.

— Turite blogą įprotį šnipinėti ir negyvai gąsdinti žmones, — sušnypštė mergina, jos širdis kaip paklaikusi daužėsi iš išgąsčio.

— Taip jau atsitiko, kad esu šio žirgyno savininkas, Adelija, — ramiu tonu priminė vyras, tuo dar labiau ją įsiutindamas.

— Neketinu to pamiršti, priminti nebūtina, — ji kilstelėjo smakrą tarsi gindamasi ir bandė suvaldyti uraganą krūtinėje, nors ir puikiai suprato, kad turi atsargiai rinkti žodžius. Vis dėlto nesugebėjo susivaldyti. — Sąžiningai dirbu jums nuo ryto iki vakaro, bet gal jums atrodo, kad pamirštu, kas esu.

Ar jums pasirodžius turėčiau padaryti reveransą, pone Grantai?

— Tu įžūli maža mergiotė, — sumurmėjo Trevis išsitiesdamas. — Man jau pradeda įkyrėti tavo kandus liežuvėlis.