Нора Робертс - Gražioji arklininkė

— Na, už tai meldžiu atleisti. Tegaliu patarti manęs nekalbinti.

— Tikrai puiki mintis, — jis čiupo ją per liemenį, pakėlė nuo žemės ir pažvelgė tiesiai į akis. — Štai ko aš troškau nuo tos akimirkos, kai pirmą kartą perliejai mane savo šmaikščiu liežuvėliu.

Jis įsisiurbė jai į lūpas, užkirsdamas kelią piktų žodžių papliūpai. Pernelyg apstulbusi, kad iškart imtų priešintis, Adelija pasinėrė į nepažintus ir jaudinančius potyrius, ją užliejo karštis, kūną apėmė toks silpnumas, kokį tegalima pajusti visą dieną dirbus laukuose. Jo rankos it plienas apjuosė jos liemenį ir laikė ją ore, o lūpos godžiai atakavo, liežuvis negailestingai brovėsi jai į burną — tokio žudančio bučinio ji dar niekada gyvenime nebuvo patyrusi.

Prigludusi prie Trevio Adelija jautė, kaip į ją plūsta jo šiluma ir gyvybė. Ją laikančios rankos buvo valdingos, bučiuojančios lūpos patyrusios, ir jos kūnas ir siela pasidavė. Negalėdama atsispirti nepažintam nerimui Adelija juto, kaip šis užvaldo ją it ciklonas ir neša link saulės, grasindamas, kad karštis staiga virs atvira ugnimi.

Užvaldęs visus jos pojūčius Trevis ir toliau gardžiavosi jos lūpomis kaip vyras, pažįstantis moters skonį. Mėgavosi gaiva ir tyrumu, kurių ji nė nenutuokė turinti.

Praėjo visa amžinybė, kol jis paleido ją ant grindų, o ji spoksojo į jį apspangusi, plačiai atvertomis iš nuostabos akimis.

— Na, skiedrele, pirmą kartą matau tave praradusią kalbos dovaną, — jis mirktelėjo jai, o lūpose, kurios ką tik buvo ją užvaldžiusios, pražydo patenkinta šypsena.

Jo pašaipa perdrėskė keistą miglą, aptraukusią Adelijos mintis, ir smaragdinės jos akys blykstelėjo.

— Jūs velnio neštas ir pamestas! — pratrūko ji, toliau pasipylė virtinė riebių airiškų keiksmų ir papliūpa baisiausių įžeidimų, ištartų su tokiu stipriu akcentu, kad buvo beveik neįmanoma suprasti.

Kai žodžiai išseko, Adelija stovėjo gaudydama kvapą ir spoksojo į savo darbdavį, o jis atsilošė ir taip užsikvatojo, kad, atrodė, tuoj plyš iš juoko.

— Ak, Di, kai plūstiesi, atrodai tiesiog žavingai! — Vyras nė nesivargino sutramdyti juoko ir paslėpti tos siutinančios šypsenos. — Kuo labiau pyksti, tuo stipresnis akcentas. Dabar dažniau tave erzinsiu.

— Aš jus įspėju, — grėsmingai pareiškė ji, bet Trevio šypsena tik dar labiau praplatėjo, — jei dar kartą paliesite, pajusite ne tik mano liežuvį.

Adelija išėjo iš arklidės pakėlusi galvą, sutrypusi kojomis paskutinius nuolankumo trupinius.

Padžiui ji nė neužsiminė apie nuotykį su Treviu, tik ruošdama vakarienę trankėsi puodais ir neaiškiai kažką murmėjo apie arogantiškus gyvulius ir įmitusius chuliganus. Pyktis, kurį ji jautė Treviui, persipynė su savigrauža. Ji plūdo save už tai, kad jo prisilietimas jaudino ir teikė nenusakomo malonumo, koneveikė už nevaldomą potraukį, kurį netikėtai pajuto.

TREČIAS SKYRIUS

Kitą dieną Adelijos pykčio — kaip nebūta. Bloga nuotaika niekada ilgesnį laiką netemdydavo jai gyvenimo — plykstelėjusi it ugnis ji netrukus perdegdavo, paskui palengvėle atvėsdavo. Vis dėlto išliko kažkoks keistas jausmas — trauka prie to erzinančiai patrauklaus vyro, kuris išlaisvino jos prigimtį ir padėjo suvokti savo moteriškumą.

Visą rytą pavyko išvengti susidūrimo su juo akis į akį. Kaip paprastai, sukosi darbų rate, tačiau nejučia vis žvilgčiojo, ar jis nepasirodys. Užbaigusi darbus ji vėl nuėjo aplankyti Solomės. Šįkart kumelė nepasitiko jos persvėrusi galvą per gardo užtvarą, o sunkiai kvėpuodama gulėjo ant šono.

— Viešpatie brangiausias! — šūktelėjo Adelija ir įpuolusi į gardą atsiklaupė šalia sunkiai šnopuojančios kumelės. — Jau laikas, brangioji, — susijaudinusi ištarė, glostydama didžiulį išsipūtusį pilvą. — Dabar gulėk ramiai, aš tuoj grįšiu, — pažadėjo ir pašokusi išdūmė iš arklidės.

Pamačiusi tolumoje Tomą mergina sudėjo rankas prie burnos ir sušuko:

— Solomė kumeliuojasi! Surask Trevį, tegul iškviečia veterinarą! Tik paskubėk!

Nelaukdama atsakymo Adelija apsisuko ir nuskubėjo raminti besikamuojančio gyvulio.

Kai pasirodė Trevis su Padžiu, ji kažką tyliai kalbėjo, glostydama prakaituotą kumelės šoną. Švelnus balsas ir ritmingi rankų judesiai ramino kumelę, kuri nenuleido nuo Adelijos tamsiai rudų akių.

Trevis atsiklaupė greta ir uždėjo rankas ant blizgančio nuo prakaito Solomės pilvo.

— Kumeliuko padėtis netinkama, jį reikia tuojau pat apsukti. Kur daktaras Lomanas? — paklausė Adelija neatitraukdama akių nuo kumelės.

— Jis išvykęs... skubus iškvietimas. Atvažiuos tik po gero pusvalandžio, — santūriai paaiškino Trevis.

Mergina pasuko galvą ir sutiko jo žvilgsnį.

— Pone Grantai, tikiuosi, suprantate, ką jums dabar sakau? Tiek laiko mes neturime — kumeliuką reikia apsukti nedelsiant, kitaip prarasime ir jį, ir Solomę. Galiu pati tai padaryti, man tai visiškai ne naujiena. Dėl Dievo meilės, pone Grantai, ji negali laukti.

Kurį laiką jie žvelgė vienas į kitą — Adelija maldaujamai išplėtusi akis, o jis prisimerkęs, įsmeigęs į ją atidų žvilgsnį. Prasidėjus naujam sąrėmiui Solomė skausmingai suprunkštė.

— Pakentėk, mieloji, — Adelija vėl sutelkė dėmesį į Solomę, glostė kuždėdama švelnius žodžius.

— Na, gerai, — atsidusęs sutiko Trevis. — Bet aš pats apsuksiu kumeliuką. Padi, pakviesk kelis vyrus, kad palaikytų kumelę.

— Ne! — šūktelėjo Adelija. Solomė krūptelėjo, todėl ji prislopino balsą: — Mums nereikia komandos imtynininkų, kurie prispaus ją prie žemės ir mirtinai išgąsdins. — Ji vėl pakėlė akis į Trevį ir ramiu, tvirtu balsu pareiškė: — Man ji paklus, aš žinau, kaip tai daryti.

— Trevi, — netikėtai įsiterpė Padis, — Di nesišvaisto žodžiais.

Trevis linktelėjo ir nuėjo nusiplauti rankų.

— Būkite atsargus, — perspėjo Adelija, kai jis jau ruošėsi pradėti savo darbą. — Kumeliuko kanopos aštrios, o Solomės gimda gali labai greitai užsiverti. — Giliai atsidususi ji priglaudė skruostą prie kumelės pilvo, delnais sukdama ratus ant drėgno jos kūno, ir tyliai uždainavo gėlų kalba.

Treviui įkišus ranką vidun kumelė suvirpėjo, bet nepradėjo blaškytis, o ramiai klausėsi jaukaus Adelijos balso. Atrodė, kad oras apsunko, prisipildęs sunkaus Solomės šnopavimo ir paslapties, sklindančios iš senovine kalba tariamų merginos žodžių. Pavasario popietė staiga įgavo keistos mistikos, realaus pasaulio kontūrai išbluko, liko tik žmonės ir gyvulys, kovojantys už gyvybę.

— Sučiupau, — pranešė Trevis, jam per veidą žliaugte žliaugė prakaitas. Vyras tankiai kvėpavo, staiga patylom pažėrė pliūpsnį keiksmų, tačiau Adelija nieko negirdėjo. — Viskas, — jis atsilošė ir pažvelgė į šalia tupinčią merginą, kuri nė nekrustelėjo, tik toliau dainavo savo tylią, švelnią dainą, ir prisiglaudusi prie kumelės nesiliovė ją glosčiusi.

— Jau! — šūktelėjo Padis, tada Adelija pasuko galvą ir išvydo gimimo stebuklą. Kai pagaliau kumeliukas atėjo į šį pasaulį, abi — ir mergina, ir kumelė — atsiduso ir suvirpėjo.

— Tu turi puikų, stiprų sūnų, Solome. Ak, nėra nieko gražesnio šiam pasauly, už naują gyvybę!

Adelija atsuko savo švytintį veidą į Trevį ir apdovanojo jį tokia šypsena, kuri švietė ryškiau už pačią saulę. Jų žvilgsniai susitiko ir Adelijai pasirodė, kad sustojo laikas. Ji paniro į jo akių žydrynę ir pasijuto atskirta nuo visų kitų.

Ar gali meilė užklupti per akimirką? — klausė jos apsvaigęs protas. — O gal ji jau seniai čia?