Нора Робертс - Gražioji arklininkė

Bet niekas jai neatsakė, tik tarpduryje pasirodęs Robertas Lomanas išsklaidė aplinkui tvyrojusią paslaptį.

Veterinaras pradėjo klausinėti Trevio, kaip viskas vyko, ir Adelija staigiai atsistojo. Netikėtai apsvaigo galva, ji skaudžiai prikando į lūpą, bandydama susivaldyti. Kad kumelė išliktų rami, reikėjo neįmanomų pastangų, todėl dabar pasijuto nusiplūkusi, tarsi nudirbusi sunkiausią darbą. Ne mažiau jėgų reikėjo, kad atlaikytų užplūdusias emocijas, kai Trevis savo žvilgsniu ją apsvaigino.

— Kas tau, Di? — susirūpinęs paklausė Padis ir paėmė ją už rankos.

— Nieko, — Adelija priglaudė delną prie svaigstančios galvos. — Šiek tiek skauda galvą.

— Vesk ją namo, — paliepė Trevis, atidžiai nužvelgęs merginą — jos akys karštligiškai žibėjo blyškiame veide, staiga ji pasirodė jam panaši į mažą silpną mergytę. Jis pajudėjo link jos, bet Adelija žingtelėjo atatupsta, bijodama, kad jos nepaliestų.

— Nereikia manęs vesti, — tarė ji, stengdamasi kalbėti kaip galėdama ramiau ir tvirčiau. — Eisiu nusiprausti. Aš jaučiuosi gerai, dėde Padi. Nesirūpinkite.

Stengdamasi nežiūrėti į Trevį ji nusišypsojo susirūpinusiam dėdei, išėjo iš arklidžių ir traukdama į plaučius tyrą, gaivų orą nuskubėjo namo.

Tą vakarą Adelija buvo tyli ir susimąsčiusi. Ji nebuvo pratusi jaustis sutrikusi ir nepasitikinti savimi. Paprastai žinodavo, ką reikia daryti. Jos gyvenime nestigo rūpesčių, su kuriais reikėdavo kaip nors susidoroti. Gyvenant pasaulyje, kuriame tik dvi spalvos — juoda ir balta — nebuvo laiko abejoti ar ilgai svarstyti.

Po vakarienės ji pasiliko virtuvėje ir pasinėrė į apmąstymus. Kumeliavosi Solomė sunkiai, stengdamasi jai padėti Adelija mirtinai išvargo, o pamačius kumeliuką užplūdo emocijų lavina. Štai kodėl ji taip sureagavo į Trevį. Kažin ar gali būti jį įsimylėjusi, juk vos tepažįsta. Ir apskritai — Trevis jai net nepatinka: yra pernelyg aukštas, pernelyg stiprus, baisiai savimi pasitikintis ir arogantiškas, panašus į feodalą. Adelija, airė iki kaulų smegenų, dvarponiais niekada nesižavėjo.

Vis dėlto baigusi kapstytis savyje Adelija pasijuto keistai sutrikusi. Ji atsisėdo ant žemės Padžiui prie kojų ir pasidėjo galvą jam ant kelių.

— Vargše mažoji Di, — sumurmėjo dėdė, glostydamas jos garbanotą galvelę, — tu per daug dirbi.

— Niekai, — nesutiko mergina, apimta naujo, dar nepatirto jaukumo. — Nuo to laiko, kai čia atvykau, nė dienos nedirbau nuo ryto iki vakaro. Jeigu būčiau namuose, šiuo metu dar nebūčiau baigusi darbų.

— Ar sunkus buvo tavo gyvenimas, mergyte? — paklausė dėdė nusprendęs, kad gal jau atėjo laikas apie tai pasikalbėti.

Adelija giliai atsiduso ir nerimastingai truktelėjo pečiais.

— Nesakyčiau, kad sunkus, dėde Padi. Tik tada, kai žuvo mama su tėčiu, viskas pasikeitė.

— Vargšele mažoji Di, buvai visai mažutė, o jau turėjai išgyventi tokią skaudžią netektį.

— Kai žuvo tėveliai, pamaniau — mano gyvenimas baigėsi, — impulsyviai sušnabždėjo Adelija. — Kurį laiką pati jaučiausi tarsi mirusi — iš pradžių nusigandau, pykau ant viso pasaulio, o paskui visi jausmai dingo, liko tuštuma. Vėliau palengva pradėjau prisiminti juos kartu. Neįsivaizduoju, kad įmanoma dar labiau mylėti vienas kitą. Jųdviejų meilė buvo tokia tikra, tokia brandi, kad net vaikas tai suprato.

Jie buvo taip įsitraukę į pašnekesį, kad nė neišgirdo žingsnių. Trevis jau ketino belstis, tačiau pro praviras duris pamatęs už širdies griebiantį vaizdą ir išgirdęs Adelijos žodžius, nuleido ranką.

— Man neliko nieko kito, kaip tik rūpintis jų ūkiu — tik jis man nuolat priminė tėvus. Vargšė tetulė Letė, ji ir taip labai daug dirbo, aš buvau jai kaip akmuo po kaklu, — Adelija nusijuokė prisiminusi. — Ji niekaip nepajėgė suprasti, kodėl aš taip nutrūktgalviškai jodinėju. „Kada nors nusisuksi sprandą”, — dažnai sakydavo grūmodama kumščiu. „Kas tada padės man čia plūktis?” O kai ištikta pykčio priepuolio pradėdavau šaukti ir keiktis, — deja, tai nutikdavo ne taip jau retai, — tetulė persižegnodavo ir imdavo melstis už mano pražuvusią sielą.

— Dirbome sunkiai, todėl šiaip taip vertėmės, — Adelija atsiduso ir užmerkė akis. — Vis dėlto vienai moteriai ir paauglei mergaitei buvo per sunku — samdytis pagalbininkų neturėjome už ką, o be pinigų niekas nenorėjo padėti. Juk žinote, dėde Padi, kaip būna: apie kažką svajoji ir stengiesi sugriebti laimės paukštę už uodegos, bet ji vis išsprūsta tau iš rankų. Veržiesi prie jos, bet ji tau nepasiekiama. Kai žvilgteliu atgal į savo buvusį gyvenimą, atrodo, kad visos dienos buvo panašios viena į kitą. O paskui tetą Letę ištiko insultas. Jai buvo nepaprastai sunku — tysojo lovoje visai bejėgė, nieko negalėdama man padėti.

— Kodėl man apie tai neparašei? — paklausė Padis, žvelgdamas į tamsią jos galvutę. — Būčiau kaip nors padėjęs — atsiuntęs pinigų arba pats sugrįžęs.

Adelija pakėlė galvą ir nusišypsojo.

— Tikriausiai taip ir būtumėte padaręs, tik kas iš to? Iššvaistytumėte pinigus, išplėštumėte save iš įprasto gyvenimo. Mudvi su teta Lete nebūtume galėjusios priimti tokios aukos, o ir mamai su tėčiu nepatiktų.

Jų nebėra, nebeturiu ir ūkio. Airija taip pat liko kažkur tolybėse. Bet užtai dabar turiu tave — ir nieko man daugiau nereikia, — patikino Adelija. Tada pažvelgė jam į akis ir išvydusi jose susirūpinimą ir gailestį pasigailėjo, kad viską papasakojo.

— Pasakykite man, Padrikai Kaneinai, kaip nutiko, kad toks šaunus ir dailus vyras kaip jūs niekada nevedėte? — šelmiškai paklausė ji, o akyse sužibo velniukai. — Tikriausiai turėjote daug gerbėjų. Nejaugi niekada nesutikote moters, kuri būtų buvusi verta jūsų meilės?

Dėdė Padis paglostė jai skruostą ir nusišypsojo daug patyrusio žmogaus šypsena:

— Na ką tu, mergyt, buvau sutikęs. Bet ji pasirinko tavo tėtį.

Žalios Adelijos akys sužibo iš nuostabos.

— Ak, dėde Padi! — ji apsivijo rankomis jo kaklą, o Trevis apsisuko ir patyliukais nulipęs laiptais nuėjo sau.

Kitą rytą pavasario oras buvo prisodrintas gaivos ir žadėjo, kad netrukus prasiskleis gėlių žiedai, o medžiai apsipils šviežia žaluma. Adelijai jis priminė praėjusius pavasarius, kada žemė melste melsdavo ją įdirbti, kad galėtų užauginti naują derlių. Jos gyvenimas visą laiką buvo susijęs su žeme, kuri reikalavo išlieti daug prakaito, kol pagaliau galėdavai tikėtis jos dovanų, turėjai atsižvelgti į jos poreikius ir išgirsti pažadus.

Stovėdama Padžio namo balkone ji žvelgė į Trevio žemes. Jos lyg jūra bangavo į tolį, tik ant žalių ir rusvų bangų puikavosi ne laivai, bet grakštūs grynakraujai ristūnai. Staiga mergina pagalvojo, kad nė nenutuokia, kas toliau, už paskutinės kalvos. Ši žemė jai vis dar buvo svetima. Nuo to laiko, kai atvyko į Ameriką, Adelija nematė beveik nieko, kas nepriklausytų Treviui Grantui.

Gryną vėsų orą suvirpino paukščio giesmė, bet tuoj nutilo ir vėl įsiviešpatavo tyla. Čia nebuvo skardžiabalsio gaidžio, pranešančio apie auštančią naują dieną, nei suartų laukų, laukiančių sėjos, nei daržų, kuriuos reikėtų ravėti. Užliejo toks stiprus namų ilgesys, kad Adelijai neliko nieko kito, tik užsimerkti ir palaukti, kol jis atslūgs.

Jos gyvenime jau daug ko nebėra. Adelija susinėrė rankas ant krūtinės, lyg norėdama save apglėbti ir paguosti. Niekada nebegalės sugrįžti atgal, niekada nebepamatys savo namų. Mergina atsiduso ir atsimerkusi pabandė nuvyti liūdesį. Jau nieko nebegalima pakeisti — ji sudegino už savęs visus tiltus. Dabar jos namai čia, ir nors dar ne visai savi, tai geriausia, ko ji gali trokšti.