Нора Робертс - Gražioji arklininkė

— Bet ką gi aš pirksiu? — Adelija visiškai sutrikusi spoksojo į tobulą Trišos profilį.

Kai automobilis sustojo užsidegus raudonam šviesoforo signalui, Triša pažvelgė į susirūpinusį jos veidą.

— Kada paskutinį kartą pirkai ką nors pati sau tiesiog dėl malonumo? — pasiteiravo ji. — Ar išvis kada nors pirkai kokį daiktą vien dėl to, kad jis tau patinka, o ne dėl to, kad reikia? — Užsidegė žalia šviesa ir jos įsiliejo į automobilių virtinę. Pamačiusi, kad Adelija sėdi paniurusiu veidu, Triša atsiduso. — Nesuprask manęs klaidingai, aš nesiūlau tuščiai švaistyti pinigus, bet dabar jau pats laikas tau save kuo nors pradžiuginti, — neatlyžo ji, o pamačiusi surauktus Adelijos antakius nusišypsojo ir papurtė galvą: — Gali leisti sau atsipūsti, pasiimti laisvą dieną, nusipirkti kokį niekniekį, pasikedenti plunksneles. — Adelija vis dar spoksojo į ją, nieko nesuprasdama. — Juk dangus nenugrius, jei Adelija Kanein leis sau papramogauti.

Visų labiausiai nustebo pati Adelija, nes tikrai puikiai praleido laiką. Didžiulis prekybos centras su mažomis specializuotomis krautuvėlėmis ir didelėmis parduotuvėmis ją tiesiog sužavėjo. Ji net neįsivaizdavo, kad vienoje vietoje gali būti tiek daug drabužių, nuo spalvų ir medžiagų įvairumo raibo akys.

Kol Adelija žvalgėsi, Triša atidžiai apžiūrinėjo drabužius — naršė lentynas, čiupinėjo ant pakabų sukabintas sukneles, sijonus ir palaidines, kartais kurį nors patikusį apdarą persimesdama per ranką. Atsidūrusi persirengimo kabinoje Adelija kurį laiką nejudėdama spoksojo į daugybę drabužių, kuriuos Triša buvo sukabinusi ant kabliukų. Paskui sunkiai atsiduso, nusivilko marškinėlius, džinsus ir įsliuogė į minkštą žalios spalvos džersio suknutę.

Švelnus audinys keistai maloniai kuteno odą. Jis glaudžiai apgulė kūną ir elegantiškai krito žemiau kelių. Adelija net žioptelėjo veidrodyje išvydusi nepažįstamą būtybę ir čiupo už kryželio, kad įsitikintų, jog čia iš tikrųjų jį pati.

— Di! — pašaukė Triša iš už užuolaidos. — Ar jau ką nors apsivilkai?

— Taip, — nutęsė Adelija ir Triša atitraukusi užuolaidą triumfuodama pažvelgė į jos atspindį didžiuliame veidrodyje.

— Taip ir maniau, kad ši suknelė tau tiks. Supratau vos ją pamačiusi.

— Bet aš nesijaučiu smagiai, — numykė Adelija, atsisukusi į Trišą. — Ji tikrai puiki, bet ką aš veiksiu su tokiu prabangiu drabužiu? Juk išjodinėju žirgus, dirbu arklidėse...

— Di, — pertraukė ją Triša, — visai nesvarbu, kuo užsiimi, juk vis tiek esi žmogus, vis tiek esi moteris. Be to, labai graži moteris. — Adelija išpūtė akis ir jau žiojosi ginčytis, bet nespėjo ištarti nė žodžio, nes Triša suėmė ją už pečių ir nusuko į veidrodį: — Pažvelk į save atidžiai, — griežtai paliepė, o paskui jau švelniau tęsė: — Ateis laikas, kai norėsi būti moterimi. Tada tau ir prireiks šios suknelės.

O dabar, — valdingai tarė ji, paleidusi merginą, — pasimatuok dar ką nors.

Visą popietę Adelija leidosi komanduojama Trišos. Pirmą kartą per pastaruosius dešimt metų ji leido kažkam kitam už ją nuspręsti — ir tai buvo netgi visai malonu. Pagaliau jos užsikvempė ant kosmetikos skyriaus prekystalio ir Triša ėmė purkšti ant popierėlių kvepalus iš daugybės flakonėlių, vieną po kito, kol galiausiai Adelija ėmė niurzgėti.

— Šitie tiks, — išrinko Triša, — švelnaus ir lengvo kvapo. — Sumokėjusi už kvepalus ji įteikė dėžutę Adelijai. — Čia dovana nuo manęs.

— Ak, bet aš negaliu priimti!

— Žinoma, kad gali. Draugai jaučia malonumą teikdami dovanas. Na, tavo puikiai odai tikrai nereikia jokių priemonių, bet akis galėtum paryškinti... ir lūpas taip pat... Tik truputį, — tada ji stabtelėjo ir nusikvatojo: — Prievartauju tave, tiesa?

— Taip, — sutiko Adelija, pasijutusi lyg nešama uragano. Tačiau tas pojūtis buvo visai malonus.

— Šiaip ar taip, tau viso to reikėjo, — tvirtai pareiškė Triša. — Gal norėtum dar ko nors?

Adelija sudvejojo, paskui sumurmėjo:

— Ko nors rankoms. Tavo brolis sakė, kad mano rankos kaip grioviakasio.

— Ak, tie vyrai! — pasibaisėjo Triša. — Tai bent sumautas diplomatas.

— Sveika, Triša!

Adelija atsisuko ir apstulbo apakinta žvilgančių, beveik baltų plaukų kupetos, o Triša akimirksniu atsidūrė draugės glėbyje. Vešlios moters garbanos ir stiprus kvepalų aromatas padarė Adelijai nepamirštamą įspūdį.

— Kaip smagu, kad susitikome, brangioji. Aš taip džiaugiuosi, — aukštu melodingu balsu sučiulbėjo moteris. — Seniai matėmės.

— Labas, Laura, — Triša išsilaisvino iš jos glėbio ir plačiai nusišypsojo. — Ir man smagu tave matyti. Susipažinkite, čia Laura Bauers — o čia Adelija Kanein.

— Labai malonu susipažinti, panele Bauers, — tarė Adelija.

Blykstelėjusi akinamai baltų dantų šypsena Laura atsakė jai tą patį ir vėl nukreipė dėmesį į Trišą.

— Brangioji, kaip laikosi tavo pasakiškasis brolužis?

— Kaip pasakoje, — atrėmė Triša ir šelmiškai mirktelėjo Adelijai.

— Tik nesakyk, kad visai nesielvartauja dėl Margo? — Laura atsiduso sumirksėjusi ilgosiomis blakstienomis. — Taip tikėjausi, kad galėsiu jį paguosti. Nejaugi nė vienos ašarėlės neišliejo?

— Atrodo, kol kas laikosi be kitų pagalbos, — atsakė Triša, ir Adelija nustebo jos balse išgirdusi sarkazmą.

— Na, jeigu jam nereikia paguodos, — tęsė Laura, aiškiai nekreipdama dėmesio į Trišos toną, — vadinasi, dar ne viskas baigta. Regis, brangioji Margo persistengė išdumdama į Europą, bet aš neketinu užpildyti laisvos vietos. Ar gavai iš jos kokių žinių?

— Nė žodžio.

— Na, tada galvokime, kad jokių žinių yra gera žinia, — ji mirktelėjo Trišai ir pasitaisė gražiąsias savo garbanas, — jis tikras gražuolis. Ar pažįstate Trevį, Adelaide?

— Adelija, — pataisė Triša, Adelijai nespėjus prasižioti. — Taip, Di puikiai pažįsta Trevį.

— Žavus vyras, — sumurmėjo Laura. — Dabar, kai Margo kuriam laikui dingo iš akiračio, man tereikia jam paskambinti. Juk perduosi jam, brangioji, kad žadu paskambinti? — Ji gracingai pakštelėjo Trišai į abu skruostus ir pareiškė: — Man labai gaila, bet turiu paskubėti. Perduok jam labų dienų. Buvo labai malonu su jumis susipažinti, Amanda.

Adelija jau žiojosi priminti, kad ji ne Amanda, bet Laura pradingo, palikusi tik stiprų savo kvepalų šleifą.

— Atleisk jai, Amanda, — šyptelėjo Triša ir patapšnojo Adelijai per skruostą. — Laura tikrai miela moteris ir geras žmogus, tik protelio ne per didžiausio.

— Kokie nuostabūs jos plaukai, — Adelija negalėjo pamiršti įspūdingosios šukuosenos. — Dar nesu mačiusi tokios spalvos plaukų. Ji tikriausiai labai jais didžiuojasi.

Triša kvatojosi iki ašarų, o Adelija žvelgė į ją visai sutrikusi.

— Ak, Di, tu nepakartojama! Eime, nupirksime tau to rankų kremo. O paskui pavaišinsiu tave puodeliu arbatos.

Laukdama, kol žavioji patarėja įvertins kiekvienos rūšies rankų kremo gerąsias ir blogąsias savybes, Adelija mintyse perkratė Lauros Bauers žodžius. Margo , — prisiminė ji, nesąmoningai kramtydama apatinę lūpą. Kas ta Margo, ir kas ją sieja su Treviu? Akimirką ji jau ketino tuojau pat tai išsiaiškinti paklaususi Trišos, bet susilaikė. Gal Trevis įsimylėjęs Margo? Ši mintis sukėlė tokį netikėtą ir aštrų skausmą, kad Adelija vos neaiktelėjo. Ne, to negali būti! Jeigu Trevis Grantas būtų mylėjęs tą moterį, niekada nebūtų leidęs išvažiuoti. Lėktų paskui kad ir į pasaulio kraštą ir parsivežtų. Na, nebent Margo jį atstūmė. Savigarba neleistų Treviui lakstyti paskui jį palikusią moterį. Bet tai neįmanoma! Kas galėtų palikti šitokį vyrą?! Ne mano reikalas , — piktai sudraudė save Adelija ir prisivertė klausytis Trišos pasakojimo apie rankų kremus.