Нора Робертс - Gražioji arklininkė

Pagaliau Triša liko patenkinta — Adelija buvo tinkamai aprengta ir turėjo visą kosmetiką, kurios, Trišos nuomone, galėtų prireikti. Apsikrovusios pirkiniais moterys sugrįžo į automobilį. Pagaliau Adeliją apgaubė taip trokštama tyla. Ji sėdėjo apkvaitusi greta Trišos, jiedviem važiuojant vingriais užmiesčio keliukais. Buvo pernelyg susijaudinusi, kad galėtų grožėtis vaizdais už lango — kalvotu peizažu, pievose žolę rupšnojančiais arkliais, besileidžiančia saule.

Kai Padis atidarė duris, Adelija stovėjo glėbyje spausdama naujuosius savo lobius.

— Mažoji Di, atrodai ne mažiau laiminga kaip po pirmo pasijodinėjimo Jo Didenybe, — apžiūrinėdamas nukaitusį iš laimės merginos veidą tarė dėdė.

— Buvo beveik taip pat nuostabu, dėde Padi, — nusijuokė ji ir įėjo vidun. — Dar niekada nebuvau mačiusi tiek daug drabužių ir žmonių. Dabar man atrodo, kad čia, Amerikoje, visi visada skuba — greitai važinėja automobiliais, laksto po parduotuves... Niekas čia nevyksta iš lėto. Ta vieta, kur Triša buvo mane nuvežusi, tiesiog nuostabi — tiek parduotuvių viename didžiuliame pastate, net fontanai įrengti viduje, — ji atsiduso ir nusišypsojo. — Suprantu, kad turėčiau gėdytis taip iššvaisčiusi pinigus, bet man negėda. Puikiai praleidau laiką.

— Tu nusipelnei to, mergyt, — dėdė Padis pabučiavo Adeliją į skruostą ir juodu nuėjo į svetainę.

— Na, Padi, atrodo, pagaliau ji prarado nekaltybę, — tarė Trevis. Pakilęs iš fotelio jis šypsodamasis žvelgė į pirkinius Adelijos rankose. — Triša ją sugadino. Žinojau, kad negalima leisti mano sesutei prie jos prisiartinti.

— Jūsų sesuo — nuostabi moteris, pone Grantai, — Adelija pažvelgė Treviui į akis. — Ji švelni ir dosni, be to, kur kas geresnių manierų nei kai kurie iš mūsų.

Trevis kilstelėjo antakį ir pažvelgė į Padį, kuris stovėjo Adelijai už nugaros ir iš visų jėgų stengėsi nesijuokti.

— Na, atrodo, kad Triša įsigijo sąjungininkę, tik aš nė nesivarginu su ja varžytis, — jis vėl pažvelgė į suirzusią Adeliją. — Bent jau ne šiandien... — pridūrė jis paslaptingai šypsodamasis.

KETVIRTAS SKYRIUS

Šeštadienis išaušo saulėtas ir ne pagal metų laiką šiltas. Medžiai jau buvo susprogę, oras pritvinkęs pavasarinių gėlių aromato. Šukuodama Fortūną Adelija smagiai dainavo. Fortūna, tvirta trejų metų kumelaitė, atidžiai klausėsi aukšto čiurlenančio prižiūrėtojos balso.

— Di! Ei, Di! — išgirdo ji šaukiant ir atsisukusi pamatė į arklides atšiaušiančius Marką su Maiku. — Mama sakė, kad galime ateiti čia aplankyti tavęs ir naujojo kumeliuko.

— Sveiki, džentelmenai. Jaučiuosi labai pamaloninta, kad teikėtės mane aplankyti.

— Ar parodysi mums kumeliuką? — nenustygo Maikas ir Adelija nusišypsojo dėl jo nekantrumo.

— Būtinai, ponaiti Maikai, tik pirma turiu baigti savo darbą čia. Hmm... — ji pasidėjo šepetį ir įkišo ranką į užpakalinę kelnių kišenę. — Kurgi aš pasidėjau tą kanopų krapštuką? — Kišenės buvo tuščios ir mergina susiraukusi žvalgėsi ant žemės sau po kojomis. — Ir vėl tie mažyliai bus prikišę pirštus.

— Mes nieko neėmėme, — gynėsi Markas.

— Žmonės visada dėl visko kaltina vaikus, — pasiskundė įsižeidęs Maikas.

— Ak, aš visai ne apie vaikus šneku, — nuramino juos Adelija. — Viskuo kalti gnomai.

— Gnomai? — vienu balsu pakartojo dvyniai. — O kas tie gnomai?

— Tik jau nesakykite, kad nesate girdėję apie gnomus, — nustebo Adelija. Berniukai papurtė savo vienodas galveles ir ji susinėrė rankas ant krūtinės. — Na, jūsų išsilavinime yra rimtų spragų, vaikinai. Prasti reikalai, jeigu nieko nežinote apie mažuosius žmogeliukus.

— Papasakok mums, Di, — meldė berniukai, iš nekantrumo nesitverdami savo kailyje.

— Būtinai papasakosiu, — sutiko Adelija ir įsitaisė ant suoliuko, o berniukai sugriuvo ant žemės jai po kojomis. — Tai štai koks reikalas... Gnomas — labai keistas padarėlis, kurio tėtis — nelabasis, o mama — malonės netekusi geroji fėja. Iš prigimties jis tikras šelmis. Kokių trijų pėdų ūgio, kad ir koks senas būtų. Žmonės pasakoja, kad gnomai mėgsta pasijodinėti ant avių arba ožkų, todėl jeigu iš ryto gyvuliai būna nejudrūs ir atrodo pavargę, tai reiškia, jog mažieji žmogučiai buvo juos nugvelbę savo naktinėms kelionėms. Kartais jie būna labai tingūs. Šiaip mėgsta krėsti šunybes net ir namuose — nemačiom užverda ant viryklės stovinčius puodus, o kitą kartą neleidžia jiems užvirti — kaip jiems į galvą šauna. Gali nudžiauti kokį kumpį arba perstumti baldus — ir vien dėl savo malonumo. Sumanę išgeria pieną, o jo vieton į ąsotį pripila vandens. Tą, kuriam pavyksta sučiupti gnomą, — tęsė ji žibančiomis akimis, o berniukai net išsižioję gaudė kiekvieną žodį, — aplanko didžiulė sėkmė. Tačiau sugauti jį įmanoma tik tada, kai jis atsisėda. O atsisėda gnomas tik tada, kai suplyšta vyžos. Jis nuolat bėgioja, todėl jas greitai sudėvi. Pajutęs kojomis pliką žemę gnomas prisėda lauko ar pievos pakrašty, nusiauna vyžas ir ima jas taisyti. Tada... — Adelija dramatiškai prislopino balsą ir tęsė jau pašnibždomis: — Tada reikia tylutėliai prisėlinti ir tvirtai jį čiupti. — Ji sugriebė ore įsivaizduojamą gnomą ir suriko: — Atiduok man savo auksą! Taip reikia sakyti. O jis atsakys: Neturiu aš aukso.

Paleidusi įsivaizduojamą sutvėrimą mergina šelmiškai nusišypsojo vaikams.

— Iš tikrųjų tai aukso yra gyva galybė, gnomas galėtų pasakyti, kur jo rasti, bet nesakys, kol jo nepriversi. Vieni bando jį smaugti, kiti grasina... Bet kad ir ką darytum, jokiu būdu negalima nusukti nuo jo akių. Vos tik pažvelgsi kur kitur, jis akimirksniu prapuls — daugiau jo nebepamatysi. Klastingasis velniūkštis žino didelę daugybę triukų, kaip ištrūkti. Panorėjęs gali užkerėti medžiuose tupinčius paukščius, kad šie jam padėtų. Bet jeigu jo nepaleisi ir nenusuksi žvilgsnio, tau atiteks auksas ir lydės sėkmė.

— O tu ar esi mačiusi gnomą, Di? — paklausė Markas, virpėdamas iš susijaudinimo.

— Galėčiau prisiekti, kad mačiau... kartą ar du, — Adelija rimtai linktelėjo galvą. — Bet man nepavyko prieiti arčiau. Todėl, — pašokusi nuo suoliuko ji paglostė berniukams galveles, — turiu dirbti ir užsidirbti pragyvenimui. Bet gal kada nors pavyks sutikti kokį gnomą, užklydusį į Ameriką. — Ji paėmė nuo suoliuko pasagų krapštuką ir užbaigė: — Dabar geriau grįšiu prie darbo, kitaip mane atleis už tinginystę ir turėsiu eiti elgetauti.

— Juk mes negalime to leisti, ar ne, berniukai?

Adelija atsisuko visa išraudusi ir įrėmė žvilgsnį į pašaipias Trevio akis. Jos širdis ėmė pašėlusiai plakti, — nusprendė, kad iš netikėtumo. Kiek patylėjo bandydama susiimti, paskui tarė:

— Blogas įprotis sėlinti patylomis ir mirtinai gąsdinti žmones, pone Grantai.

— Tikriausiai per klaidą būsiu palaikęs tave gnomu, Di.

Trevio šypsena suerzino Adeliją, bet ji nusprendė nepasiduoti provokacijai ir pasilenkusi pakėlė Fortūnos koją, norėdama apžiūrėti kanopą.

Tuo tarpu Trevis nusivedė berniukus apžiūrėti kumeliuko. Paleidusi žirgo koją Adelija nulydėjo juos žvilgsniu.

Ir kodėl atsidūrusi šalia to vyro ji visada susijaudina? Kodėl pulsas ima pašėlusiai plakti vos pažvelgus į tas nuostabiai mėlynas akis? Atsidususi Adelija prisiglaudė prie tvirto Fortūnos kūno. Suprato, kad kova pralaimėta. Nors ir labai stengėsi nepasiduoti, vis dėlto įsimylėjo Trevį Grantą. Tačiau ši meilė beviltiška. Juk neįmanoma, kad tarp Karališkųjų pievų savininko ir eilinės žirgų prižiūrėtojos užsimegztų romantiški santykiai.