Нора Робертс - Gražioji arklininkė

Jis čiupo ją į glėbį ir godžiai įsisiurbė į lūpas. Stiprus viskio kvapas trenkė Adelijai į šnerves, ji ryžtingai jį atstūmė.

— Ak tu, bjaurus parše! — Adelija pasišlykštėjusi nusispjovė. — Snarglinas girtas šunsnuki! Nedrįsk daugiau manęs liesti! Užmušiu tave, prasigėręs šliuže, jei dar kartą pabandysi!

Adelija išsijuosusi plūdo visai girtą Džordžą, kol jis čiupo ją su tokia jėga, kad jai žodžiai įstrigo gerklėje.

— Aš ne tik paliesiu tave, — pagrasino vyras ir užčiaupęs ranka jai burną šiurkščiai parvertė ant šiaudų.

Adelija priešinosi kaip įmanydama — spardėsi ir draskėsi kaip pamišusi, kai Džordžas ėmė grabinėti jos kūną, o pajutusi seilėtus jo bučinius vos suvaldė šleikštulį. Suplėšyta palaidinė nuslydo nuo peties. Pyktį staiga pakeitė išgąstis ir ji ėmė dar energingiau grumtis — negailestingai draskė nagais jam odą, o kai Džordžas pakėlęs galvą bjauriai nusikeikė, Adelija suriko iš visų plaučių ir jos klyksmas perskrodė nakties tylą.

Tada ji pajuto smūgį per veidą, Džordžas delnu užspaudė jai burną. Adelija blaškėsi stengdamasi ištrūkti, o jis laisvąja ranka šiurkščiai grabinėjo jos krūtis. Merginos jėgos silpo, staiga ji suvokė, kad yra bejėgė pasipriešinti tam, kas tuoj nutiks. Arklininkas jau smaukė žemyn jos džinsus, bet buvo per girtas, nevikrūs pirštai neklausė. Burną užspaudusi ranka dusino Adeliją, ji negalėjo normaliai kvėpuoti, galva apsvaigo, akis užtraukė rūkas.

Dėl Dievo meilės, kas nors padėkite man , — tyliai meldė mergina jusdama, kad tuoj praras sąmonę. Staiga pajuto, kad kažkas išlaisvino ją nuo slegiančio svorio. Išgirdo tylius keiksmus ir grumtynių garsus. Šiaip ne taip ji prišliaužė prie gardo durų ir giliai įkvėpė. Trevis, — šmėstelėjo mintis, kai blankioje šviesoje pamatė galingą figūrą.

Jis be pasigailėjimo talžė gerokai žemesnį Džordžą, spardė parvertęs ant grindų, spyrius palydėdamas serija keiksmų. Džordžas nė nesipriešino. Jau nebegalėjo, nes buvo be sąmonės, — suvokė kiek atsigavusi. Tačiau Trevis nesiliovė ir vis daužė jį. Užmuš! — šovė mintis ir pašokusi ant kojų Adelija puolė prie jų.

— Trevi, juk užmušite Džordžą! — ji įsikabino į tvirtą, raumeningą jo ranką. — Dėl Dievo meilės, neužmuškite!

Trevis staigiai atsisuko ir Adelija išsigando, kad jis it musę nuspriegs ją tolyn ir pribaigs be gyvybės ženklų ant žemės gulintį vyrą. Atšoko atgal, išgąsdinta baisios jo veido išraiškos. Atrodė, kad jo veidas iškaltas iš granito, plieno melsvumo akys vėrė kiaurai. Ji suvirpėjo ir tyliai pasimeldė, kad niekad toks pyktis neatsigręžtų prieš ją.

— Ar tau nieko bloga nenutiko? — paklausė Trevis įtemptu balsu, įsmeigęs į ją žvilgsnį.

— Nieko, — Adelija nuleido akis. — Ak, Trevi, jūsų rankos! — ji impulsyviai čiupo jį už rankų. — Jūs sužeistas, reikia aprišti... Aš turiu tokio tepalo, kuris...

— Velniop tą tepalą, Di, — Trevis ištraukė rankas ir suėmęs Adeliją už pečių pervėrė lediniu žvilgsniu. Nužvelgė suplėšytą palaidinę, jau ryškėjančias mėlynes ant porcelianinės odos, sutaršytus plaukus. — Ar tu sužeista? — Jo balsas buvo žemas, neramus.

Adelija iš visų jėgų pasistengė susitvardyti ir nepulti į paniką.

— Nieko baisaus. Jis tik išgąsdino mane. Kartą sudavė, — paaiškino ji. Trevio veidas smarkiai paraudo, jis dar tvirčiau sugniaužė jos pečius. — Ar jis dar gyvas? — vos girdimu balseliu paklausė ji. Trevis atsiduso, paleido ją ir pasilenkęs apžiūrėjo tysantį kūną.

— Deja, gyvas. Jei nebūtum įsikišusi, dangus mato, jau būtų išleidęs paskutinį kvapą. Dabar juo pasirūpins policija.

— Nereikia! — užprotestavo Adelija ir Trevis vėl atsisuko į ją.

— Adelija, — pradėjo jis iš lėto, — tas vyras kėsinosi tave išprievartauti. Nejaugi nesupranti?

— Aš puikiai suprantu, ką Džordžas ketino padaryti, — tarė mergina ir bandydama suvaldyti drebulį tvirtai prispaudė rankas prie krūtinės. — Bet policijos kviesti negalima. Nenoriu, kad dėdė Padis ką nors sužinotų. Nenoriu kelti jam rūpesčių. Esu sveika gyva ir neliūdinsiu dėdės Padžio. Tikrai to nenoriu! — Adelija pakėlė balsą ir Trevis švelniai apkabino ją per pečius.

— Gerai jau, gerai, Di, tebus, kaip tu nori, — ramino glausdamas merginą prie savęs. — Iškviesiu porą vyrų, kad išvežtų iš čia šitą pašlemėką. Nekviesiu policijos, — jis nusivedė ją prie arklidės durų. — Tik pirma parvesiu tave namo.

Staiga Adelija pajuto, kad pasaulis ėmė suktis, ausyse pradėjo spengti, daiktai prarado ryškius kontūrus.

— Trevi, — jos balsas ir pačiai skambėjo keistai iš tolumos, vos prasimušdamas pro ūžesį galvoje. — Atleiskite, atrodo, aš tuoj apalpsiu.

Po šių žodžių ją prarijo visiška tamsa.

Adelija atsargiai atmerkė akis. Ant kaktos juto gaivią vėsą, kažkas glostė skruostą ir šnabždėjo jos vardą. Atsidususi ji vėl užsimerkė, mėgaudamasi jau seniai užmirštu pojūčiu, kaip malonu būti globojamai. Paskui vėl atmerkė akis ir apsižvalgė.

Kambarys buvo užlietas šiltos auksinės šviesos, dramblio kaulo spalvos sienas puošė medžio raižiniai. Pamatė kėdę su aukštu atlošu ir raudonmedžio stalą, ant kurio stovinti senovinė lempa skleidė šiltą šviesą. Pasukusi galvą pastebėjo prie jos klūpantį Trevį.

— Aš didžiajame name, — dalykiškai konstatavo ji ir susirūpinusį Trevio veidą nušvietė šypsena.

— Tik tu gali apsieiti be įprastos frazės: Kur aš esu? — Jis nuėmė drėgną rankšluostį jai nuo kaktos ir prisėdo šalia ant didžiulės sofos. — Neįsivaizduoju, jog kas nors kitas galėtų ramiausiai pranešti, kad tuoj apalps, dar spėti atsiprašyti — ir tuojau pat tai padaryti.

— Dar niekada gyvenime nebuvau apalpusi, — suglumusi tarė Adelija. — Turiu prisipažinti, kad man tai nepatiko.

— Na, pagaliau atgavai veido spalvą. Dar nebuvau matęs taip išblyškusio žmogaus. Mirtinai mane išgąsdinai.

— Atsiprašau, — šyptelėjo Adelija ir atsisėdo. — Tai buvo kvaila ir... — staiga ji nutilo ir pasičiupinėjusi kaklą nerado kryželio. — Mano kryželis, — išlemeno ji, žvelgdama sau į ranką. — Tikriausiai pamečiau arklidėje. — Ji pabandė keltis, bet Trevis ryžtingai sulaikė.

— Dabar tau jokiu būdu negalima niekur eiti, Di... — pradėjo jis, bet Adelija neleido baigti.

— Turiu jį surasti! Man jis labai brangus!

Adelija išblyško ir Trevis vėl atsargiai paguldė ją ant sofos.

— Di, dėl Dievo meilės, juk vėl nualpsi.

— Paleiskite mane, privalau jį surasti...

Jis bandė ją nuraminti, bet pasijuto bejėgis, pamatęs, kad merginą apėmė neviltis. Buvo matęs ją įsiutusią, bet niekada neregėjo tokios nusiminusios.

— Di, — Trevis suėmė ją už pečių ir švelniai papurtė, — nesielvartauk taip smarkiai, juk tai tik kryželis.

— Jis mano mamos. Privalau surasti tą kryželį, nes be jo daugiau neturiu jokio jos prisiminimo. Tik jį vieną teturėjau... — mergina virpėjo kaip lapelis ir Trevis apkabinęs ėmė švelniai ją sūpuoti.

— Aš jį surasiu, nesijaudink. Dar šiąnakt nueisiu į arklidę ir surasiu.

Įsikniaubusi į tvirtą jo petį Adelija pasijuto keistai saugi, panika atslūgo, ašaros išdžiūvo.

— Ar pažadate?

— Taip, Di, pažadu, — jis priglaudė skruostą prie švelnių jos plaukų ir Adelija pagalvojo, ką tokio turi vyrai, kad taip gera būti jų glėbyje? O gal tik šio vienintelio glėbyje taip gera? Atsidususi ji nusprendė dar akimirką pasimėgauti prabanga pabūti taip arti jo.