Нора Робертс - Gražioji arklininkė

— Man jau geriau, pone Grantai, — ji atsitraukė, kiek tik leido jo rankos. — Atsiprašau, kad taip vaikiškai elgiausi.

— Nereikia atsiprašinėti, Di, — jis nubraukė jai nuo veido plaukus. — Anksčiau vadinai mane Treviu, tegu taip ir lieka. Gražiau skamba.

Adelija pajuto, kaip nuo švelnių jo žodžių ir prisilietimo greičiau ėmė plakti širdis, atrodė, kad iš susijaudinimo tuoj plyš venos.

— Turite galvoje mano akcentą? — paklausė ji, šelmiškai kilstelėjusi antakius — taip bandė išsklaidyti staiga stojusį nesmagumą.

— Juk sakei, kad tai aš kalbu su akcentu, — šyptelėjęs priminė jai Trevis..

Toks nekaltas artumas tik dar labiau viską apsunkino, Adelija pajuto, kaip raudonis nutvieskė jai skruostus, ir sutrikusi nuleido akis. Prajukęs dėl jos drovumo Trevis pakilo ir nuėjo prie nediduko baro.

— Man regis, tau praverstų šlakelis stipresnio gėrimo. O paskui palydėsiu tave namo, — jis pakėlė krištolinį grafiną. — Brendžio?

— Brendžio niekada nesu ragavusi, bet jei turite airiško viskio... — ji atsisėdo džiaugdamasi juos skiriančiu atstumu.

— Neįmanoma neturėti, juk mane treniruoja Padis, — paaiškino ir kliūstelėjo į stiklą viskio. — Štai, prašau, — priėjęs arčiau ištiesė gėrimą. — Tai turėtų bent kiek nuraminti, kad vėl nekristum man į glėbį.

Adelija paėmė stiklą ir vienu ypu išgėrė nė nenusipurčiusi. Trevis stebėjo ją nustebęs. Pažvelgė į tuščią stiklą, paėmė jį ir pratrūko juoku.

— Ir kas čia jums taip juokinga? — Adelija smalsiai pažvelgė į jį.

— Atrodai tokia skiedrelė, o susivertei į gerklę pusę taurės viskio, lyg tai būtų gardžiausia arbata.

— Na, tikriausiai tai įgimta. Nedažnai geriu stipresnių gėrimų, bet jei geriu — žinau saiką, ne taip kaip tas šlykštus girtuoklis Džordžas.

Trevis nusisuko padėti tuščią taurę, todėl Adelija nepastebėjo, kaip iš pykčio persikreipė jo veidas.

— Trevi, — kreipėsi ji, kiek abejodama, kaip kviesti, o jis atsuko ramų veidą. — Esu dėkinga jums už tai, kad mane išgelbėjote. — Tada atsistojo ir priėjo prie jo. — Lieku skolinga, ir vienas Dievas težino, kaip atsidėkosiu.

Trevis atidžiai nužvelgė Adeliją, paskui jo vedu perbėgo šypsena.

— Kas žino, gal vieną dieną paprašysiu skolą susimokėti.

Saulė žėrė spindulius ant virtuvės stalo, kurį Adelija tvarkė po pusryčių. Ji labai džiaugėsi, kad Padis nepastebėjo nieko blogo, nes jai grįžus kietai miegojo. Tą rytą jis kaip paprastai žvaliai pasisveikino, ji atsakė tuo pačiu, neleisdama sau prisiminti nakties įvykių. Išgirdusi artėjančius žingsnius ji uždarė indaplovę.

— Ateinu, dėde Padi. Jau išsiaiškinau, kaip teisingai nuspausti šiuos mygtukus. Stebuklinga... ak... — mergina nutilo pamačiusi į durų staktą atsirėmusį Trevį. — Labas rytas, — pasisveikino ir pasitaisė krentančius ant veido plaukus.

— Kaip laikaisi? — jis priėjo arčiau, žvelgdamas į ją įdėmiu žvilgsniu.

— P-puikiai, tiesiog p-puikiai, — sumiksėjo mergina, nors iš tikrųjų norėjo prasmegti skradžiai žemę. Pagalvojo, kad jį išvydusi elgiasi kaip mažas vaikas. Pagaliau šiaip ne taip išspaudė šypseną, o Trevis suėmė ranka jai už smakro, kilstelėjo veidelį ir atidžiai pažvelgė į akis.

— Ar tikrai?

Ji linktelėjo, tada susigriebė, kad pamiršo kvėpuoti, ir palengva iškvėpė.

— Tikrai gerai, tikrai, — patikino žvelgdama jam pro šalį, ir Trevis kaipmat pajuto merginos susirūpinimą.

— Padis jau išėjo. Aš jam pasakiau, kad noriu su tavim pasikalbėti, — pagaliau jis kiek atsitraukė ir įkišęs ranką į kišenę ištraukė grandinėlę su kryželiu.

— O, suradote! — ji pakėlė akis į Trevį ir pražydo šypsena, kuri švietė skaisčiau už pačią saulę. — Ačiū už rūpestį, Trevi. Man tas kryželis labai brangus.

— Nėra už ką dėkoti, Di, nebuvo jokio vargo, — jis užkišo neklusnią garbaną Adelijai už ausies, ir nuo to menko prisilietimo jai net silpna pasidarė. — Užsegimas sulūžęs, pataisysiu.

— Nereikia, aš galiu...

— Pasakiau, kad pataisysiu, — rūsčiai pakartojo Trevis, suraukęs antakius. Tada atsiduso, įsidėjo kryželį atgal į kišenę ir atsargiai suėmė delnais jos veidą. — Adelija, aš kaltas dėl to, kas tau nutiko praėjusią naktį. Tik nesiginčyk, — perspėjo jau besižiojančią prieštarauti merginą. — Esu atsakingas už tave ir visus kitus man dirbančius žmones. Užsukau norėdamas pasakyti, kad radau kryželį ir gali nebesijaudinti. Pataisysiu grandinėlę ir kuo greičiau tau grąžinsiu.

— Gerai, — sumurmėjo mergina jausdama, kaip nuo jo švelnaus prisilietimo jai per kūną nuvilnijo jaudulio bangelės. O Trevis lietė jos veidą taip, lyg jis būtų trapus it brangiausias porcelianas.

Staiga vyras nusišypsojo ir erzindamas perbraukė pirštu jai per lūpas.

— Kartkartėmis, Di, tu būni neįtikėtinai romi. O tada, kai jau manau, jog esi pažabota, staiga pradedi spyriotis ir spardytis.

Adelija atsitraukė nuo jo ir išsitempė it styga.

— Aš jums ne kokia kumelė, kad būtų galima laikyti ant trumpų pavadžių.

Trevis nusišypsojo, papureno jos plaukus ir čiupęs už rankos išsivedė lauk.

— Kada nors suprasi, kad viskas priklauso nuo to, kas pavadį laiko.

Dienos Adelijai slinko vėžlio žingsniu, išvykus dviem patiems svarbiausiems vyrams jos gyvenime. Padis išlydėjo Jo Didenybę į Floridą, ruoštis Flamingo turnyrui. Mergina pastebėjo, kad vakarai be Padžio draugijos prailgsta, nors iki tol buvo pratusi viena leisti laiką. Namai atrodė dideli ir tušti. Vienišais vakarais ji suprato, kaip lengvai širdis palinksta prie kitos širdies. Nespėjo mėnulio pilnatis sudilti iki paskutinio siūlo, o meilės banga užliejo, palikdama ją tokią pažeidžiamą. Užplūdo jauki, šilta meilė Padžiui — ir meilė Treviui, skausmingai ilgintis jo glamonių.

Nors pro atvirus langus plūdo gaivus ir šiltas pavasario oras, ji užsikūrė židinį, susisukusi į kamuoliuką įsitaisė priešais jį fotelyje ir pasidėjo galvą ant ranktūrio. Galvojo apie tai, kad rytoj sugrįš Padis, ši mintis labai guodė, nes nebereikės tiek daug laiko praleisti vienai, nebus tiek daug laiko savigraužai. Trevis neišgaravo nei iš galvos, nei iš širdies, kasdien jį sutikdavo, o tai buvo tokia pat kančia, kaip ir malonumas.

Židinio liepsna kiek prigeso, Adelija užsisvajojo apie Trevį, blakstienos apsunko ir nusileido, plaukai lyg puri antklodė pridengė skruostą.

— Di! — skendėdama tarp sapno ir realybės mergina pajuto, kaip kažkas perbraukė ranka jai per plaukus. — Di, pabusk!

Pramerkusi užmiegotas akis ji lyg pro miglą išvydo prie jos pasilenkusį Trevį ir pakėlė ranką, kad paliestų jo skruostą, kol sapnas dar visai neišgaravo.

— Oi! — staigiai nuleidusi ranką ji atsisėdo ir nusibraukusi nuo veido plaukus pažvelgė į jį. — Trevi... — pajuto, kaip raudonis nudažė skruostus, ir stipriau susisiautę savo mėlynojo chalato apykaklę. — Tikriausiai buvau užmigusi.

— Jei galėčiau įsivaizduoti, kad tokioje pozoje miegoti patogu, būčiau palikęs tave ramybėje, — jis atsitiesė ir prisėdo ant ranktūrio.

Pajutusi grėsmingą jo artumą Adelija susigūžė fotelio kamputyje ir susinėrė rankas ant krūtinės.

— Mąsčiau apie tai, kad rytoj sugrįš dėdė Padis, — prisipažino ji, atskleisdama tik dalį savo minčių.

— Taigi. Ir aš norėjau vykti su juo, bet niekaip negalėjau ištrūkti, — tarė Trevis ir paėmęs jai už smakro atsuko veidu į save. Ugnies atšvaitai šoko Adelijos plaukuose. — Pasiilgai Padžio?