Нора Робертс - Gražioji arklininkė

— Jau turėčiau priprasti, — atsiduso Adelija ir nusivedė Jo Didenybę. — Kokia didinga vieta, — mostelėjo ranka pastebėjusi, kad jis seka iš paskos.

— Taip, ir man čia labai patinka. Išlaikytas beveik nepakeistas architektūrinis stilius, koks buvo daugiau nei prieš šimtą metų. Tikriausiai žinai, tai pats žymiausias trekas dėl jame rengiamo Derbio turnyro. O Derbio turnyro nepraleidžia niekas. Kasmet pirmą gegužės šeštadienį šis bėgimo takas tampa auksinis, visas pasaulis sulaiko kvapą — tada svarbu tik lenktynės. — Jis atsuko į ją šypsenos nutviekstą veidą. — Būtų nesmagu sukti ienas namų link, kai tikslas — vos už ketvirčio mylios. Nuo 1875-ųjų čia varžėsi patys stipriausi žirgai. Tai ne tik klasikinis turnyras, o ir pačių žirgų augintojų kova. Nėra tokio, kuris kokį kitą turnyrą vertintų labiau už šį. Derbio laimėtojas — pats stipriausias, jį gaubia nugalėtojo aura. Visi tik ir svajoja, kaip kitą kartą jį pralenkti. O šis ristūnas, — Trevis draugiškai paplekšnojo Jo Didenybei per šoną, — mėgsta pergalės skonį.

— O taip, teisybė, — sutiko Adelija, su atlaidžia šypsena žvelgdama į Jo Didenybę. — Be to, puikiai žino, kokios galimybės. Jo Didenybė pasitiki savimi. Trokšta kuo greičiau laimėti Bluegrass lenktynes, kad galėtų ruoštis Derbiui.

— Nejaugi? — Trevis šyptelėjo, kai Jo Didenybė apuostė Adelijos petį. — O ką tu manai? — jis palietė pirštu jos skruostą ir Adelija atsisuko. — Gal norėtum be atkrentamųjų rungtynių, iš karto imtis Derbio?

— Aš dar nepasiruošusi nė pirmosioms, — Adelija gūžtelėjo pečiais ir vos nesuklupo, kai Jo Didenybė pasitrynė galvą jai į nugarą. — Matote, tai jis nenustygsta. Bet man čia patinka. Smagu, kad per tiek metų čia nelabai kas pasikeitė. — Jo Didenybei nerimstant Adelija vėl pajudėjo į priekį. — Niekada nė nesvajojau ką nors tokio pamatyti.

— Yra dar įspūdingesnių bėgimo takų, — tarė Trevis. — Hialea trasa Floridoje nutiesta aplink tvenkinį su šimtais rožinių flamingų.

Adelija stabtelėjo ir nustebusi atsisuko į jį.

— Norėčiau pamatyti.

— Žinoma, kad pamatysi, — sumurmėjo jis, žaisdamas ilgų, šilkinių Adelijos plaukų galiukais. Paskui užsmaukė jai ant akių kepurę ir linksmai pakartojo: — Tikrai pamatysi, Di.

Savaitė prabėgo greitai, nes buvo ką veikti. Adelija visą savo laiką skyrė Jo Didenybei, kalbino jį, rūpinosi žemiškesniais žirgo poreikiais. Laisvalaikį daugiausia leido su Styvu Parkeriu — erzino jį dėl merginų dėmesio arba stebėjo, kaip vaikinas pratina Jo Didenybę prie jojimo tako. Nepaliko be dėmesio ir Padžio, jie kalbėdavosi apie Jo Didenybės pranašumus, aptarinėdavo konkurentų žirgų jojimo stilių.

— Šio turnyro nugalėtojas automatiškai patenka į Derbį, — aiškino jai Padis, atidžiai apžiūrinėdamas Jo Didenybę. — Suprantama, Trevis šį gražuolį, kaip ir Solomės mažylį, vos gimusį paskelbė nugalėtoju, ir visus šiuos metus, kol subrendo, dėjo didžiausias viltis. Trevis jaučia nugalėtoją, jis iš tų, kurie numato ateitį.

— Taip, Trevis yra gerai perpratęs žirgus, — sutiko Adelija. Pasididžiavimas ir susižavėjimas Padžio balse sušildė jai širdį. — Plika akimi matyti, kad žirgai jam rūpi — ir tikrai ne vien dėl pinigų.

— Tikrai rūpi, — sutiko Padis, paplekšnojęs Jo Didenybei per šoną. — Jis kategoriškai pasisako prieš nuskausminamųjų ir narkotinių medžiagų vartojimą, o juk kiti lengva ranka jų griebiasi. Jeigu kuris nors iš Trevio žirgų nėra pakankamai stiprus ir sveikas, kad galėtų dalyvauti lenktynėse, tai ir nedalyvauja. Aišku, Trevis turi pakankamai pinigų, jie nerūpi jam, bet jeigu neturėtų nė grašio — tai nieko nekeistų, nes jis toks žmogus. Vis dėlto jis — praktiškas žmogus, — jie išėjo iš gardo ir Padis apkabino Adeliją per pečius. — Jo arkliukas — investicijos... Čia jis gudrus. Puikiai žino, kaip uždirbti pinigų iš kumeliukų. Turi uoslę, — pritardamas palingavo galva. — Kelis kartus ir man padėjo neblogai uždirbti. Trevis sugeba sukti savo verslą.

Spustelėjęs Adelijai petį Padis išsivedė ją laukan, į dienos šviesą. Mergina neištarė nė žodžio, tik pagalvojo, kad sužinojo dar šį tą apie vyrą, kurį myli.

Lenktynių dieną dangus buvo apniukęs, oras slogus. Plieno pilkumo debesys lyg sunki antklodė dengė dangų. Nuo įtampos Adelija jautėsi it surakinta nuo galvos iki kojų pirštų galiukų, oras it sunki našta spaudė prie žemės. Stengdamasi negalvoti apie artėjančias lenktynės ji stvėrėsi darbo. Pakėlusi akis pamatė, kad į pastatą įėjo Trevis, ir palaukusi, kol jis prieis, nusišypsojo.

— Man regis, jei tik galėtum, pati šoktum į žokėjaus kostiumą ir jotum.

— Yra tiesos, — prisipažino mergina, šiek tiek aprimusi nuo jo šypsenos. — Taip jausčiausi ramiau. Tik Styvui turbūt nelabai patiktų.

— Nepatiktų, — sutiko Trevis ir reikšmingai linktelėjo. — Tikrai nepatiktų. Eime su manimi į tribūną, dabar Padis viskuo pasirūpins.

— Ak, bet aš...

Nesiklausydamas jokių prieštaravimų Trevis paėmė Adeliją už rankos ir nusivedė link durų.

— Palaukite! — riktelėjo mergina, nuskuodė atgal prie Jo Didenybės ir apkabinusi už kaklo kažką sušnibždėjo į ausį.

Kai grįžo pas Trevį, šis juokdamasis pažvelgė į ją, tačiau akyse švietė smalsumas.

— Ir ką tu jam pasakei?

Užuot atsakiusi, Adelija tik paslaptingai nusišypsojo. Kai jie priėjo prie tribūnos, mergina iš užpakalinės kišenės išsitraukė porą banknotų.

— Gal galėtumėte pastatyti? Aš nieko apie tai nenusimanau.

— Nori statyti? — perklausė Trevis, žvelgdamas į banknotus, kuriuos mergina buvo įspraudusi jam į saują. Kai pakėlė į ją akis, atrodė labai susirūpinęs. — Už ką?

— Už Jo Didenybę, ką daugiau, — susiraukė Adelija dėl tokio kvailo klausimo, bet tuoj pralinksmėjo prisiminusi kelis terminus, kuriuos išgirdo sukiodamasi aplink arklides. — Kad laimėčiau... trumpoje distancijoje.

Tačiau Trevis nepralinksmėjo.

— Suprantu. Nagi, pažiūrėkime... Jo Didenybės šansai — penki prie dviejų, — suraukęs antakius Trevis atidžiai tyrinėjo statymų lentą. — Už trečią numerį — dešimt prie vieno, bet čia didelė rizika. Už šeštą — du prie vieno, gana konservatyvu.

— Nieko apie tai nesuprantu, — pertraukė jį Adelija, nervingai mostelėjusi ranka. — Tai tik kažkokie skaičiai.

— Adelija, — Trevis patapšnojo jai per petį, — negalima statyti nežinant santykio. — Jis vėl susikaupęs stebėjo mirgančius skaičius. — Už antrą — trys prie vieno, puikus, visiškai nerizikingas pasirinkimas. Aštuoni prie penkių — už pirmą.

— Trevi, man tuoj ims suktis galva. Aš tenoriu...

— Ir penkiolika prie vieno — už penktą numerį, — jis vėl žvilgtelėjo į sulamdytus banknotus. — Jeigu šis žirgas nugalėtų, gautum šiokią tokią sumelę.

— Aš juk ne dėl pinigų, — nekantriai atsiduso Adelija. — Taip reikia... kad sektųsi.

— A, suprantu, — linktelėjo Trevis, tačiau šypsenos jau nesugebėjo nuslėpti. — Negalima erzinti airiškosios Fortūnos.

Adelija piktai susiraukė, tada Trevis apkabino ją per pečius ir nusivedė prie lažybų punkto langelio.

Netrukus ji jau stovėjo tribūnoje greta jo ir aikčiojo matydama daugybę žmonių, gužančių į savo vietas. Didžiuliame stadione, pasak Trevio, gali tilpti šimtas dvidešimt penki tūkstančiai žiūrovų. Adelija net neabejojo, ir tiek jau susirinko. Keletas žmonių pasisveikino su Treviu. Adelija jautėsi nejaukiai, nes jie smalsiai nužvelgdavo ir ją. Tačiau kai prasidėjo varžybos, užplūdo susižavėjimas — ji stebėjo, kaip žirgai išeina į treką, visą dėmesį sutelkusi į Jo Didenybę ir ant jo sėdintį raitelį, vilkintį raudonos ir aukso spalvos kostiumu. Paskelbus Jo Didenybės vardą Adelija užsimerkė, vos galėdama ištverti įtampą ir susijaudinimą.