Нора Робертс - Gražioji arklininkė

Stovėdama arklidėje greta Trevio mergina pagalvojo, kad jei rungtynės tuojau pat neprasidės, ją teks iš čia išvežti ir izoliuoti nuo visuomenės.

— Imk.

Adelija pažvelgė į ištiestą jai taurę.

— Kas čia? — pakėlusi į jį akis paklausė mergina.

— Šaltmėtinė degtinė, — jis paėmė jos ranką ir įspraudė taurę. — Išgerk, — liepė ir nusišypsojo išvydęs jos surauktą kaktą. — Bus dviguba nauda. Visų pirma, taip įprasta — išgerk, o taurę galėsi pasilaikyti, kad prisimintum pirmąjį savo Derbio turnyrą. Antra — tau reikia nuraminti nervus. Bijau, kad tuoj nugriūsi.

— Ir aš to bijau, — prisipažino Adelija ir atsargiai gurkštelėjo. — Galėčiau prisiekti, kad šįkart žmonių susirinko daugiau nei aną kartą. Ir iš kur jie visi imasi?

— Iš visur, — nerūpestingai atsakė Trevis. — Rožių bėgimas — pačios svarbiausios sezono lenktynės.

— Kodėl jas taip vadina? — smalsiai paklausė ji, staiga supratusi, kad pokalbio ir mėtinės degtinės derinys veikia raminamai.

— Todėl, kad nugalėjęs žirgas apdengiamas rožėmis išpuošta gūnia, žokėjus gauna jų pilną glėbį, ir taip jie apjoja Nugalėtojų ratą, — baigė jis ir pakėlė savo taurę. — Štai kodėl tai vadinama Rožių bėgimu.

— Puikumėlis, — nusprendė Adelija ir atsismaukė kepuraitę ant pakaušio. — Man regis, Jo Didenybei patiks raudonos rožės.

— Net neabejoju, kad jis dėl tų rožių pames galvą, — įtartinai santūriai sutiko Trevis. Adelija jau norėjo pademonstruoti nepalaužiamą tikėjimą pergale, bet ją nutildė pirmieji himno „Mano senas gimtasis Kentukis” akordai.

— Oi, Trevi, paradas prasideda! — šūktelėjo mergina ir pažvelgė į Jo Didenybę, ant kurio sėdėjo vaikinukas su raudonu, aukso spalvos galionais išpuoštu kostiumu. Jai prieš akis mirguliavo kiti raiteliai, apsitaisę ryškiaspalviais kostiumais. Tačiau nė vienas kitas ristūnas grožiu ir jėga nė iš tolo neprilygo grynakraujam Trevio žirgui... Iš jo prunkštimo buvo galima suprasti, kad Jo Didenybė jai pritaria.

— Dieve, padėk mums, dėde Padi, — sumurmėjo ji šiam priėjus. — Mano širdis taip daužosi, kad, rodos, tuoj sprogs. Man regis, aš nesutverta šiam darbui.

Ji nenuleido žvilgsnio nuo Jo Didenybės, kol jis priėjo prie vartų. Aidėjo trimitų garsai, žmonės šaukė. Staiga jai užėmė kvapą, nes užtvarai pakilo ir žirgai pasileido į priekį.

Ji sekė gražuolį, ramiai ir užtikrintai šuoliuojantį treku. Nė pati nepastebėjo, kad nuskambėjus starto signalui ji čiupo Treviui už rankos ir kuo toliau, tuo smarkiau ją spaudė. Oras gaudė nuo šūksnių, pavieniai šūktelėjimai ištirpdavo bendrame ošime. Adelija jauste jautė kiekvieną žirgo judesį, tarsi būtų jojusi Jo Didenybe — vėjas plakė į veidą, po ja judėjo tvirtas žirgo kūnas.

Pradėjus antrąjį ratą Styvas nukreipė Jo Didenybę į vidurį, žirgas pasuko galvą į kairę ir palikęs bandą nušuoliavo ilgais, grakščiais šuoliais. Atstumas tarp jo ir artimiausio varžovo didėjo tarsi be jokių pastangų ir finišo liniją jis kirto keturiais šuoliais pirmaudamas.

Nė nesudvejojusi Adelija puolė Treviui į glėbį, nes tik taip tegalėjo išreikšti nevaldomą džiaugsmą. Ji kažką nerišliai aiškino jam ir dėdei Padžiui, kuris tuo metu įsijautęs šoko džigą [* Džigas - senovinis keltų šokis, išlikęs Airijoje (vert.).].

— Nagi, eime, — Trevis uždėjo ranką Padžiui ant peties. — Turime pasiekti nugalėtojų ratą, kol dar įmanoma prasibrauti per minią.

— Aš judviejų palauksiu, — tarė Adelija ir pasilenkusi bandė susirasti nukritusią kepuraitę. — Man nepatinka visi tie reporteriai, kurie spokso akis išvertę, apipila klausimais arba šokinėja aplinkui. Palauksiu, kol išves Jo Didenybę, tada nuvesiu į arklidę.

— Gerai, — sutiko Trevis. — Bet šįvakar kaip reikiant atšvęsime. Kaip manai, Padi?

— Turiu pasakyti, kad jaučiuosi baisiai ištroškęs šampano.

Vyrai šypsodamiesi supratingai susižvalgė.

Tą vakarą Adelija ilgai spoksojo į savo atvaizdą didžiuliame veidrodyje, kuris kabojo viešbučio kambaryje. Plaukai žvilgančiomis bangomis krito ant pečių ir žalsvosios suknelės.

— Nagi, Adelija Kanein, tik pažvelk į save, — ji patenkinta nusišypsojo. — Niekas senajame Skiberene neatpažintų tavęs, kai šitaip išsipustei... Ir tai — tikrų tikriausia tiesa. — Į duris kažkas pasibeldė ir ji paėmė raktą nuo spintelės: — Ateinu, dėde Padi.

Tačiau kai plačiai šypsodamasi atidarė duris, pamatė ne geraširdį savo dėdę, o pribloškiančiai atrodantį Trevį — jis vilkėjo juodu kostiumu, šilkiniais baltutėliais marškiniais, kurie dar labiau išryškino tamsų įdegį. Kurį laiką jie stovėjo vienas priešais kitą tylėdami. Jis nužvelgė ją nuo galvos iki kojų — žemyn nuo žvilgančių plaukų ir žėrinčių žalių akių, neaplenkdamas gundančių apvalumų, kuriuos išryškino prigludusi suknelė. Kai vėl pažvelgė jai į akis, atrodė neįtikėtinai rimtas.

— Adelija, tu stulbinamai graži.

Mergina suglumo išgirdusi komplimentą ir pabandė suregzti kokį nors atsakymą:

— Maniau, kad čia dėdė Padis.

Jis ir toliau laikė ją tarpduryje prikaustęs žvilgsniu, Adelija apsilaižė lūpas liežuvio galu — nekaltai gundančiu judesiu.

— Padis su Styvu laukia apačioje.

Atvirai geidulingas Trevio žvilgsnis trikdė Adeliją, mergina jautėsi kaip ant žarijų, todėl suskubo gelbėtis.

— Greičiau eime pas juos, neverskime laukti.

Trevis tik linktelėjo galva ir Adelija žengė žingsnelį, norėdama praeiti, tačiau turėjo sustoti, nes jis nė nesujudėjo. Suirzusi ji pakėlė galvą norėdama ką nors pasakyti, bet beviltiškai nepajėgė suregzti nė sakinio. Trevis dar kelias sunkias akimirkas žvelgė į ją, paskui ištiesė raudoną rožę ir įspraudė į ranką:

— Jo Didenybė siunčia. Sako, tu dievini raudonas rožes.

— Ak, — atsiduso Adelija. Trevis nė nešyptelėjo ir jos siela meldė, kad bent kiek sumažėtų tvyranti įtampa ir ji pajėgtų atlaikyti jo slegiantį žvilgsnį. — Nemaniau, kad ir tu kalbiesi su žirgais.

— Stengiuosi išmokti šio meno, — paprastai atsakė jis ir pirštu perbraukė per jos nuogą petį. — Mano mokytoja — pati geriausia specialistė.

Adelija pažvelgė į rožės žiedą savo rankoje ir pagalvojo, kad antrąkart gyvenime gauna gėlių. Ir šį kartą — nuo Trevio, ir vėl — raudoną rožę. Ji nusišypsojo — dabar visada pamačiusi raudoną rožę prisimins jį. Ši dovana už viską brangesnė. Mergina pažvelgė į jį nuoširdžiu žvilgsniu.

— Ačiū, Trevi, — padėkojo, nesusilaikiusi pasistiebė ant pirštų galų ir pabučiavo jam į skruostą.

Akimirką Adelijai atrodė, kad jo žvilgsnyje perskaitė abejonę, netikrumą, tačiau jo veidą tuoj pat nušvietė plati šypsena.

— Nėra už ką, Di. Pasiimk ją su savimi — tau labai tinka, — tarė jis ir paėmęs iš jos raktą įsidėjo į kišenę. Tada jie nuėjo prie lifto.

Adelijai niekada anksčiau nepasitaikė švęsti pergalės, buvo visai nauja patirtis. Prabangus restoranas, neįprasti valgiai, pirma pažintis su šampanu... Atrodė, kad ji papuolė į nerealų pasaulį. Įtampa, kuri buvo sukilusi praleidus kelias akimirkas vienumoje su Treviu, atslūgo, nes per vakarienę jis elgėsi, kaip paprastai, laisvai ir draugiškai. Atrodė, nieko nė nebuvo. Vakaras pralėkė smagiai.

Kitą savaitę ji jau triūsė Merilende, apsivilkusi senuosius džinsus ir užsimaukšlinusi kepuraitę. Darbas vijo darbą ir mintys apie prabangius patiekalus bei dailias suknias išdulkėjo iš galvos. Dienas užpildė rūpesčiai, ji prižiūrėjo žirgus, juos prajodinėjo, todėl nedaug turėjo laiko gilintis į naujus jausmus, kuriuos sukėlė Trevis. Mergina vengė reporterių, kartais besisukiojančių aplink arklides, nenorėjo vėl būti įsprausta į kampą ir apiberta klausimais. Tačiau naktimis sunkiai sekėsi neįsileisti jo į savo sapnus, kurie silpnumo akimirką užpuldavo iš pasalų.