Нора Робертс - Gražioji arklininkė

Jos pastangos priešinti nuėjo niekais ir netrukus ji jau stovėjo nugalėtojų rate kartu su kitais.

Aplink buvo daugybė mikrofonų, spragsėjo fotoaparatai, ir pasijutusi nejaukiai Adelija pasislėpė kitiems už nugarų. Ją vis dar kankino geismas, sukilęs Trevio glėbyje, ir troškimas priklausyti jam per amžius. Tas neapsakomai skausmingas jausmas gąsdino. Jos dorovinės nuostatos buvo tvirtos, pagrįstos stipriu religingumu ir asmeniniu pasirinkimu. Vis dėlto Adelija suprato, kad aistra ir meilė Treviui daro ją silpną ir bet koks bandymas pasipriešinti jam pirmai progai pasitaikius ištirps lyg sniegas pavasarį.

Nusprendė, kad reikia laikytis atokiau nuo jo, vengti situacijų, kai juodu lieka dviese, nes tada ji būna lengvai pažeidžiama. Adelija sutiko jo žvilgsnį ir sudrebėjo. Tada vėl nudelbė akis ir pagalvojo, kad dabar puikiai supranta, ką jaučia triušelis, sutikęs lapę.

ŠEŠTAS SKYRIUS

Grįžusi į viešbutį Adelija nusprendė palydėti Padį į jo kambarį, nes neturėjo jokio noro pasilikti vienumoje su savo mintimis. Trevis kartu su jais ėjo kilimais ištiestu koridoriumi ir jiems suėjus į kambarį sustojo tarpduryje.

— Užsakiau mums staliuką, — pranešė jis, išsišiepęs ligi ausų. — Styvas šįvakar švenčia su mažąja ledi, kuri nuo Derbio nepalieka jo ramybėje.

— Ak, Trevi, — Padis sunkiai atsisėdo ant lovos, — turėsite atšvęsti be šio senio. Pavargau kaip šuo. — Jis nusišypsojo ir papurtė galvą. — Šiandien įspūdžių man jau pakaks. Apsimesiu karaliumi ir karališkai pavakarieniausiu lovoje.

— Dėde Padi, tu prastai jautiesi, — susirūpino Adelija ir priėjusi uždėjo jam ant kaktos delną. — Pasiliksiu su tavimi.

— Nė negalvok, — jis mostelėjo ranka. — Zyzi kaip kadaise tavo senelė. Jaučiuosi pavargęs, o nesu ligonis. Jei tik leisčiau, tuoj pradėtum girdyti mane kokiais keistais vaistais ir dėti kompresus. — Jis pažvelgė į Trevį ir giliai atsiduso. — Ta mergiotė — tikras nervų kamuoliukas, vaikine. Veskis ją iš čia ir duokite mano seniems kaulams ramybę.

Trevis linktelėjo demonstruodamas vyrišką solidarumą ir pasisuko į Adeliją.

— Būk pasiruošusi po keturiasdešimt penkių minučių, — paliepė. — Nemėgstu vėluoti.

— Daryk tą, daryk aną, — sušnypštė Adelija iškėlusi rankas. — Jokių „prašau”, „gal galėtum”. Dabar mes ne arklidėse, Trevi Grantai, ir aš neketinu paklusti jūsų įsakymams. — Ji atmetė krintančias garbanas ir susinėrė rankas ant krūtinės.

Trevis klausiamai kilstelėjo antakį ir eidamas link durų pareiškė:

— Apsivilk tą žalią drabužėlį, Di. Man jis labai patinka.

Taip taręs uždarė paskui save duris, užkirsdamas kelią bet kokiems ginčams.

Adelija buvo pasirengusi sutartu laiku, nes Padžiui pavyko ją įtikinti, kad paliktų jį ilsėtis ir eitų švęsti Jo Didenybės pergalės. Mergina sakė sau, kad eina vakarieniauti su tuo arogantišku chuliganu tik dėl Padžio. Vos tik užsivilko žaliąją suknelę, išgirdo beldžiant į duris. Murmėdama panosėje apie nepakenčiamus velnio išperas ji plačiai atvėrė duris.

— Labas vakaras, Adelija, — pasveikino Trevis, demonstratyviai ignoruodamas, kad ji laukia jo iškasusi karo kirvį. — Atrodai nuostabiai. Ar pasiruošusi?

Adelija kurį laiką žvelgė į jį svajodama, kad rankoje turėtų kokią keptuvę, su kuria galėtų užvožti jam per galvą, paskui atkišo smakrą ir išėjusi į koridorių garsiai užtrenkė duris.

Ji atsitverė tylos siena ir visą kelią, kol važiavo taksi, neištarė nė žodžio. Tvardyti kunkuliuojantį pyktį buvo nepaprastai sunku, nes Trevis be perstojo nerūpestingai pliurpė, rodydamas jai įvairius pastatus, pro kuriuos važiavo.

Tai truko neilgai. Kai juodu įžengė į restoraną, kuris buvo didingesnis nei būtų galėjusi susapnuoti, mergina atsileido. Išpūtusi akis ji dairėsi į rafinuotus ponus vakariniais drabužiais. Leidosi nuvedama prie stalelio kampe, nuošaliai nuo kitų. Per langą buvo matyti nerimstantis miestas, daugybė žiburių apačioje. Kai priėjęs padavėjas paklausė, kokio gėrimo ji pageidautų, Adelija sutrikusi pažvelgė į Trevį ir papurtė galvą. Jis nusišypsojo ir užsakė šampano.

— Kaip gaila, kad negalėjome drauge atsivesti ir Jo Didenybės, — šypsodamasi pareiškė ji, visai pamiršusi piktumą. — Jis nudirbo visą darbą, o mes čia geriame šampaną.

— Galėtume nuvežti jam kokį butelį, bet aš didžiai abejoju, kad jam patiktų. Nors ir kilmingo kraujo, jo skonis labai jau valstietiškas. Todėl... — jis palietė Adelijos ranką ant stalo ir reikšmingai patylėjo. — Todėl mums nelieka nieko kito, kaip tik išgerti už jo pergalę. Ar žinai, Adelija, kad žvakių šviesoje tavo akys atrodo auksinės?

Mergina nustebusi pažvelgė į jį, tie žodžiai ją gerokai sutrikdė, todėl su palengvėjimu atsikvėpė, kai pasirodė šampanu nešinas padavėjas ir išgelbėjo ją nuo atsakymo.

— Gal pakelsime tostą, Di?

Pagaliau šiek tiek nurimusi Adelija pakėlė laibakoję taurę:

— Už Jo Didenybę, Belmonto lenktynių nugalėtoją.

Trevis nusišypsojo ir taip pat pakėlė taurę:

— Už pergalę.

Kurį laiką juodu ramiai šnekučiavosi.

— Ar jau išalkai? — pagaliau paklausė jis. — Kas suteiktų tau malonumo?

— Na, avienos su bulvėmis čia tikriausiai nebus, — sumurmėjo ji sau po nosimi ir atsiduso pagalvojusi, koks naujas ir svetimas jai šis pasaulis. Tada permetė akimis valgiaraštį ir apstulbusi pažvelgė į Trevį.

— Kas nors ne taip?

— Tai plėšikavimas! Kaip Dievą myliu, niekaip kitaip nepavadinsi!

Trevis palinko į priekį, suėmė abi jos rankas ir nusišypsojo žvelgdamas į sunerimusį jos veidą.

— Ar tu tikra, kad neturi škotiško kraujo? — paklausė, o kai pasijutusi įžeista Adelija žiojosi atsikirsti, jis pakėlė jos rankas prie lūpų, ir žodžiai jai užstrigo gerklėje. — Neišleisk dabar džino iš butelio, norėjau pasakyti — savo airiško temperamento, — jis pasiuntė jai šypseną virš jųdviejų sunertų rankų. — Peržvelk dar kartą valgiaraštį. Garantuoju, aš galiu sau leisti lankytis tokio lygio restoranuose.

Adelija papurtė galvą.

— Negaliu žiūrėti, nuo tokių kainų man sukasi galva. Valgysiu tai, ką ir tu.

Nepaleisdamas jos rankų Trevis smagiai sukikeno, tada užsakė maisto ir dar šampano. Kai jie vėl liko dviese, jis atvertė jos delnus ir įdėmiai pažvelgė į juos, nekreipdamas dėmesio į Adelijos pastangas ištrūkti.

— Pradėjai labiau rūpintis savo rankomis, — pareiškė jis, nykščiais švelniai braukdamas per odą.

— Taip, — tarė ji sutrikusi, — dabar jos ne tokios sudiržusios kaip grioviakasio.

Jis pažvelgė į ją, akimirką netardamas nė žodžio.

— Tąkart užgavau tave, Adelija. Atleisk, — švelnumas jo balse tiesiog žudė, ji vėl pajuto pažįstamą silpnumą.

— Nesvarbu, — Adelija gūžtelėjo pečiais ir vėl pabandė ištraukti rankas, bet Trevis nepaleido.

— Tavo rankos nuostabios. Gerai jas ištyrinėjau — mažutės, dailutės ir labai miklios.

Gabioji Adelija, — sumurmėjo jis ir surakino ją žvilgsniu. — Nelengva buvo tau gyventi fermoje?

— Aš... Ne, mes gerai tvarkėmės.

— Gerai tvarkėtės? — jis žvelgė į merginą, bandydamas išskaityti tai, ką ji stengiasi nuslėpti.

— Darėme tai, ką reikėjo, — ramiai prabilo Adelija, nežinodama, ar tai jis nori išgirsti. — Teta Letė buvo tvirta, užsispyrusi moteris, kurios lengvai neįveiksi. Dažnai pagalvodavau — kaip keista, juk ji tokia mažytė, kaip tėtis, — tęsė žvelgdama nieko nematančiomis akimis. — O dabar matau, kad ji labai panaši į dėdę Padį. Nieko keista, juk juodu brolis ir sesuo. Gal dėl didžiulės atsakomybės, kurią buvo prisiėmusi už mane ir už visą ūkį, jai nebeliko laiko švelnumui. Tokiems kaip bučinys prieš miegą, pagyrimas... Vaikas gali badauti net priešais pilną lėkštę.